Tris dienas milžiniškai į festivalį susirinkusiai miniai grojo tokie legendiniai muzikantai kaip „The Who“, „Santana“, Janis Joplin, „Creedence Clearwater Revival“, Joe Cockeris, „Sly and the Family Stone“, Jimi Hendrixas ar „Crosby, Stills, Nash and Young“. „Tai buvo neįtikėtina, - prisimena Carlosas Santana. - Niekada nepamiršiu, kaip skambėjo muzika, atsimušdama nuo kūnų lauko“.
Septintojo dešimtmečio prieštarų iškankintai Amerikai Vudstokas tapo utopine akimirka – čia, roko muzikos, purvo balų, šokančių kūnų ir marichuanos dūmų kratinyje, išsiliejo seniai susikaupusios įtampos: dėl visuomenę suskaldžiusio Vietnamo karo, aštrėjančių santykių su rasinėmis mažumomis, gilėjančios prarajos tarp kartų ir nusivylimo vartotojiška kapitalistine visuomene.
„Vudstokas buvo sapno išsipildymas“, - prisimena vienas festivalio organizatorių Michaelas Langas. Vietoj prognozuotų 200 tūkst. muzikos mylėtojų į Vudstoką suplūdo beveik dvigubai daugiau žmonių – hipių, studentų, menininkų, darbininkų, politinių aktyvistų ir, žinoma, žolę rūkančių laisvamanių.
Tikrąjį dalyvių skaičių nustatyti sunku, nes organizatoriai, iš pradžių prie įėjimo tikrinę bilietus, greitai pasidavė plūstančiai miniai, pašalino barjerus ir visus norinčius ėmė leisti nemokamai. Į Vudstoką traukiančiųjų būriai paralyžiavo Niujorko valstijos kelius – daugelis jų į festivalį atžygiavo pėsti, o organizatoriai net kreipėsi pagalbos į armiją.
Ir nors ūkininko Maxo Yasguro pieno fermos laukas, kuriame vyko festivalis, buvo oficialiai paskelbtas katastrofos vieta, dalyviai jį prisimena kaip muzikos ir taikos šventę. „Nepaisant jų būdo, aprangos ir idėjų, jie buvo ir yra patys mandagiausi, rūpestingiausi ir geriausiai besielgiantys vaikai, su kuriais susidūriau per savo 24 metų karjerą policijos pajėgose“, - teigė gretimo Montičelo miestelio policijos viršininkas Lou Yankas.
Visiems dalyviams – bilietus pirkusiems ar be jų įsiveržusiems klausytojams, muzikantams, gydytojams ir tvarką palaikantiems policininkams – festivalis leido pajusti prarastą bendruomeniškumo jausmą. Stengdamiesi ištverti pakankamai lietingą savaitgalį, žmonės vieni su kitais elgėsi maloniai. Muzikantai grojo didžiausiai auditoriją per savo karjeras. Vietiniai gyventojai ir Nacionalinė gvardija negailėjo jėgų, kad šimtatūkstantinė minia būtų saugi ir nemirtų badu. Niekas policininkų nevadino kiaulėmis.
Net labiau nei muzika džiugino galimybė prisijungti prie vienminčių minios. Vudstokas tapo hipių subkultūros apogėjumi ir didžiausia vieša deklaracija – „mylėkitės, o ne kariaukite“ („Make Love, not War“).
Tačiau kartu tai buvo akimirka, kai kapitalizmas suprato, kad hipiai – tai dar viena rinkos niša, kuriai galima pasiūlyti šį tą daugiau nei popierių suktinukėms. Didžiausias kontrkultūros viešas triumfas tapo pirmuoju žingsniu jai įsiliejant į kapitalizmo rinką – protestuojantis jaunimas tapo tiksline grupe, kurios svajones galima atsijoti nuo radikalių tikslų ir parduoti plačiajai visuomenei. Ši greitai apsidžiaugė, kad gali mėgautis muzika, narkotikais ir linksmybėmis, nekreipdama dėmesio į ideologinius atributus.
Greitai kiekvienas jaunuolis tapo hipiu, ėmė nešioti ilgus plaukus, tuo nereikšdamas jokių politinių įsitikinimų. Radijo stotys, transliavusios pogrindinį roką, savamokslius eksperimentuojančius diskžokėjus pakeitė profesionalais, kurių stabilus formatas buvo priimtinesnis reklamos užsakovams.
Kad Vudstokas tapo prekės ženklu, akivaizdu iš gausybės muzikinių antologijų, kurias muzikos leidybos firmos išleido festivalio keturiasdešimtmečio proga. Knygynų lentynos lūžta nuo prisiminimų knygų, o kino teatrų ekranuose šį mėnesį pasirodys Ango Lee komedija „Taking Woodstock“. Ir nereikia pamiršti gausybės dabartinių muzikos festivalių, kurių ne vienas save tituluoja naujuoju vudstoku – tačiau į nė vieną nepateksi be bilieto.
Kaip pasikeitė santykis tarp muzikos ir verslo, parodė prieš dešimt metų Vudstoko 30-mečio proga surengtas festivalis, kurio metu pikta minia, suerzinta didelių alaus bei užkandžių kainų, padegė ir nusiaubė renginio vietą. 1969-aisiais žmonės parodė, kiek nepatogumų gali ištverti bendro renginio vardan. 1999-aisiais verslininkai perlenkė lazdą, stengdamiesi tuo pasinaudoti.
„Vudstokas buvo kitoks (nei kiti festivaliai), - prisimena “The New York Times” muzikos kritikas Jonas Pareles'as. - Ypač saugioje aplinkoje užaugusiam paaugliui jis buvo nuotykis – purvinas, chaotiškas, kerintis, permerktas lietaus, neapibrėžiamas, kartais nepakeliamas, kartais ekstaziškas. Nors narkotikų nevartojau, jaučiau, kad ta minia yra šis tas daugiau nei į koncertą susirinkusi publika, kad ant kortos pastatyta kažkas didesnio, kad Vudstokas įrodys pasauliui kažkokią tiesą. Ta tiesa, - kad bent vieną savaitgalį hipiai rimtai kalbėjo apie taiką ir meilę – pasirodė besanti trumpalaikė ir tyrai naivi. Ji nepajėgė atsilaikyti prieš įprastą žmogaus prigimtį ir pragmatišką rinkos logiką. Tačiau net ir po 40 metų tas jausmas išlieka“.