Ant kitos rankos jis ryši raištį su svastika – kaip ir visi kiti „Nucių šalies“ gyventojai.
Čia „nuciai“ net medžius apkarpė svastikos forma, o dangumi slenka svastikos pavidalo debesys. Šioje šalyje beveik nebeliko maisto, tačiau net gaidys rytą pasveikina širdinga „Heil Hitler!“ giesme.
Čia Donaldas triūsia ginklų fabrike prie surinkimo diržo, o jį griežtai prižiūri kareiviai. Jis turi nuolat šūkčioti „Heil Hitler!“, o jo rankos sukasi vis greičiau ir greičiau, kol jis išprotėja. Tada antinas pabunda iš sapno ir pamato, kad jis guli minkštoje lovoje ir vilki Amerikos vėliavos raštais puoštą pižamą. „Vaje, kaip džiaugiuosi, kad esu Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis!“ - sušunka Donaldas. Filmukas pasibaigia į fiurerio veidą ištykštančiu pomidoru.
Šis animacinis filmukas buvo susuktas JAV vyriausybės užsakymu. „Fiurerio veidas“ pasirodė kino ekranuose 1943 metais ir iškart laimėjo „Oskarą“ už geriausią trumpametražį animacinį filmą. Tai nebuvo vienintelis Walto Disney'aus studijoje sukurtas propagandinis filmas. Ne tik Antulis Donaldas, bet ir Peliukas Mikis, Bembis ir netgi šuo Plutas prisidėjo prie JAV karo mašinos.
JAV karo pajėgų atstovai W.Disney'ų aplankė dar 1941-ųjų gruodį, maždaug tada, kai japonai užpuolė Perl Harborą. Dalį studijos armija norėjo pertvarkyti į gynybinius sutvirtinimus, kuriais būtų galima nuo oro reidų apginti gretimą lėktuvų gamyklą. O vėliau karinis laivynas užsakė animacinių filmukų, kurie padėtų mokyti jūrų pėstininkus.
Atėjo ir daugiau užsakymų. 1942-ųjų gegužę garsiausia pasaulio antis prisistatė į tarnybą filme „Donaldas pašaukiamas tarnauti“. Filmuke „43-iųjų dvasia“ Donaldas amerikiečiams paaiškino, kodėl svarbu taupyti – kad galėtų laiku susimokėti mokesčius. Jų skubiai reikia karui, nes „mokesčiai stiprina demokratiją“ ir „kiekvienas nereikalingam daiktui išleistas doleris padeda Ašies šalims“.
Filmą užsakė tuometis JAV iždo sekretorius Henry Morgenthau jaunesnysis, Morgenthau plano padalinti ir demontuoti užimtos Vokietijos pramonę, tėvas. „43-iųjų dvasią“ žiūrėjo 26 mln. amerikiečių ir daugiau nei kas trečias iš jų vėliau prisipažino, kad ėmė taupyti mokesčiams iš dalies paklausę Donaldo patarimo.
Karo metais animaciniai filmai buvo skirti ne tik vaikams. Kiekvieną savaitę į kino teatrus eidavo trečdalis amerikiečių – ir jie nepaprastai mėgo W.Disney'aus personažus. Netrukus propagandą skleidė ir Kliunkis. Kitame filmuke Mikis ir Minė aiškino, kad net ir panaudotas aliejus gali pasitarnauti pergalei. Ir vis nenurimdavo Donaldas, viename filme, „Antulis komandosas“, sutriuškinęs visą japonų oro laivyną – visiškai netyčia.
W.Disney'aus studija 1942-1943 metais į ekranus išleido daugiau nei 62 tūkst. metrų kino juostos, penkis kartus daugiau nei taikos metu. Be to, amerikiečių mėgstami personažai darbavosi ne tik filmuose. Antinų šeimyna ragino pirkti karo obligacijas iš komiksų puslapių – kaip ir Mikis knygoje „Peliukas Mikis namų fronte“. W.Disney'us mobilizavo visus savo personažus – netgi stirniukas Bembis kovojo su nacių sąjungininkais „Savanorių armijoje“.
Filmai ir komiksų knygos buvo nepaprastai svarbi priemonė moralei palaikyti. Jie ne tik šaipėsi iš priešų, bet leido žiūrovams pasijuokti ir iš savo pačių kasdienybės – iš nepritekliaus ir nuolatinės baimės. Waltas Disney'us amerikiečiams suteikė drąsos.
Antrojo pasaulinio karo metu animaciniai personažai mokė tiek namie likusius amerikiečius, tiek fronto kareivius. „Mokymas mirčiai: nacių ugdymas“ kino teatruose pasirodė 1943-iaisiais. Filmo tonas labai rimtas ir jame „nevaidino“ nei Antulis Donaldas, nei Peliukas Mikis. Vietoj to įspūdingi vaizdai rodė, kaip nacistinės Vokietijos vaikai auginami nekęsti ir dalyvauti kare – ir kaip vienintelis mažųjų šviesiaplaukių hansų gyvenimo tikslas yra mirti fronte.
Tuo metu W.Disney'aus studija visu pajėgumu bendradarbiavo su kariuomene. Nuo 1942-ųjų studijos dailininkai kūrė emblemas kariniams JAV daliniams. Naujus karinio laivyno torpedinius katerius puošė ant torpedos jojantis uodas, karingas varnas (iš „Dumbo“) tupėjo ant bombonešių, o vėžlys su šluota – ant minų tralerių.
Vos prieš kelerius metus bembius ir snieguoles piešę dailininkai dabar kūrė emblemas tankams, bombonešiams ir laivams. Maža to, patys kareiviai ir lakūnai savo tankus ir lėktuvus puošė Mikio, Donaldo ir Pluto atvaizdais. Šie simbolizavo amerikinį gyvenimo būdą, laisvę ir demokratiją, visa, kam buvo iškilęs pavojus. Sakoma, kad vienas iš Normandijoje nusileidusių sąjungininkų naudotų slaptažodžių buvo „Peliukas Mikis“.
Į propagandą įsitraukė ir kitos Holivudo studijos – Hitleris tapo nuolatiniu pašaipų objektu. 1942-aisiais „Warner Bros“ kompanija išleido animacinį trumpametražį filmą „Antys diktatorės“.
Jo veiksmas vyksta ramiame ūkyje, kuriame ančių šeimynėlė laukia, kol prasikals vienintelis juodas kiaušinis. Tačiau kai lukštas trūksta, iš vidaus iššoka ančiukas su Hitlerio ūsais, šukuosena ir svastika ant rankos. Jis iškart pakelia sparną ir suklykia „Sieg Heil!“ Ančiukas tampa demagogu ir greitai savo sekėjomis padaro kvailas ūkio žąsis. Galų gale net ant vėtrungės užrišama svastika. Tačiau atskrenda taikos balandis ir sutriuškina Hitlerį kartu su jo pakalikais.
Filme „Komandosas Dafis“ Ančiukas Dafis kaip gyvasis patrankos sviedinys nuskrieja į Vokietiją ir mediniu plaktuku trenkia Hitleriui per galvą. Kitame filmuke Adolfas Hitleris iš piktumo sugraužia kilimą, nes Dafis surenka didžiulę krūvą metalo laužo.
„Blic vilkas“, trumpametražis „Metro Goldwyn Mayer“ kompanijos filmukas, pasakoja apie didelį blogą vilką su Hitlerio ūsais, nesėkmingai bandantį nukariauti tris amerikiečius paršiukus. Filmo pradžioje pasirodo „prologas“: „Vilkas šiame filme nėra fiktyvus. Bet koks sutapimas tarp šio vilko ir bukagalvio Hitlerio yra visiškai neatsitiktinis!“. Filmo pabaigoje nugalėtasis „Adolfas Vilkas“ atsiduria pragare.
Karo metais Holivudo didžiajame ekrane, komiksuose ar ant tanko šono skelbiama mintis buvo tokia: „Laikykitės! Jei visi prisidėsime, mes laimėsime. Šis karas yra mūsų visų karas!“ Tačiau vos karas pasibaigė, šie filmai buvo palikti dulkėti studijų archyvuose.
Prasidėjo nauja era - W.Disney nenorėjo liūdinti naujųjų draugų ir verslo partnerių senomis istorijomis iš Europoje iškovotų naujų rinkų.
Todėl praėjo pusė amžiaus, kol Antulis Donaldas buvo pagerbtas apdovanojimu už karo tarnybą. 1984-aisiais, animacinio antino gimtadienio proga, JAV kariuomenė dėkingumą parodė pakeldama Antulį Donaldą į seržantus – ir garbingai išleisdama į atsargą.