Lietuvos tūkstantmetis: XVIII amžius. Marijos kultas – nuo atvaizdų vainikavimo iki apsireiškimų sovietmečiu (video, nuotraukos)

Lrytas.lt domėjosi, kaip Lietuvoje klostėsi šis kultas ir kodėl kartais mūsų šalis vadinama Marijos žeme.

1967 metais birželio 30 dieną tuomet penkiolikmetis Juozas su šešiolikmete pussesere Albina prieš vidurnaktį motociklu važiavo namo iš savo giminaičių, gyvenančių Meiriškėlių kaime. Nuo kalniuko prie kryžiaus pamatė ant Ilgio ežero (Zarasų raj., Imbrado parapija) šviesą.

Jaunuoliai pamanė, kad atvažiuoja automobilis, bet šviesa neartėjo. Važiuodami per tiltelį išvydo ant sutrūnijusio polio stovinčią jauną, nepaprasto grožio mergaitę. Ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, plaukai spindėjo lyg auksiniai. Vieną ranką laikė pridėjusi prie krūtinės, kita buvo nuleista. Mergaitė žiūrėjo į juos. Jie išsigando, motociklas užgeso, tad prariedėjo per tiltelį, ir kiek pavažiavę sustojo ir klausė vienas kito, ar abu tai matė. Įsitikino, kad nesapnuoja.

„Ji nieko mums nesakė. Ir mes nesakėme. Pusseserė rėkė, kad greičiau važiuotume. Šviesa akinanti, iš tolo matėsi. Dar kryžkelėje šviesa matėsi“, - ano įvykio nuotrupas dabar lrytas.lt prisimena J.Kriauklys. Jis prisipažįsta tuomet neketinęs niekam apie tai pasakoti, bet jo pusseserė vos grįžusi prasitarė motinai.

Teigiama, kad po kurio laiko Albina susapnavo tą pačią jauną moterį jau kaip Mariją. Ji klausė, kodėl mergina tyli, kodėl nieko nesako žmonėms. Marija ašarojo.

Vėliau Albina išsipasakojo zakristijonui, o tas - Imbrado klebonui kunigui Jonui Jatuliui. Netrukus visi parapijiečiai sužinojo, kad buvo stebuklas, tam pritarė ir klebonas. „Žmonės jau kitą dieną ėjo. Toje vietoje medžių lapai buvo išdegę aureole. Pradėjo visi aiškintis. Vieni sakė, kad ten kas žvejojo, vėžius gaudė. Kalbų visokių buvo. Tėvai iš pradžių netikėjo, bet kunigai įtikino, kad tikrai taip buvo, niekas ten nežvejojo“, - sako dabar agroserviso parduotuvėje Zarasų pakraštyje dirbantis J.Kriauklys.

Gūdžiu sovietmečiu valdžia tokių apsireiškimų negalėjo toleruoti. Saugumas vertė jaunuolius išsižadėti savo pasakojimo, į apsireiškimo vietą valdžia pasiuntė buldozerį viską išlyginti, o kai vietą ėmė lankyti žmonės, pastatė budėti miliciją. „Vertė išvertė ten viską. Baisu, kas buvo padaryta. Dievas atlygino ir tiems, kurie vertė, jų jau gyvų nebėra, - pastebi vyras. - Grįžęs iš karinės tarnybos, dirbau Avilių kolūkyje. Tuomet vairavimo teises iš manęs paėmė, kad pro tą vietą nevažinėčiau“.

„Kas tiki, tas ir šiandien tiki. Aš pats tuo tikiu“, - tęsia J.Kriauklys. Ir jis su šeima, ir jo pusseserė į jų gyvenimą pakeitusią vietą dažnai važiuoja ir dabar. Ilgio ežero krantinėje prismaigstyta kryžių, stovi Marijos statulėlės, išbarstytos nuvarvėjusios žvakės. Kiek atokiau statoma koplytėlė.

Katalikų bažnyčia šios vietos oficialiai nepripažįsta, tačiau tikintiesiems nekliudo atvykti melstis ir garbinti švč. Mergelės Marijos. „Kai mane prieš dvylika metų atkėlė į Imbrado parapiją, pamatėme, kad reikia sutvarkyti šitą vietą. Vis tiek žmonės lanko, kas kad Bažnyčia jos nepripažįsta ir gal nepripažins. Svarbiausia, padaryti žmonėms bent civilizuotas sąlygas lankytis“, - teigia kunigas Remigijus Kavaliauskas.

Kartą per metus čia laikomos šv.Mišios. Iš suaukotų pinigų pradėjo kilti koplyčia. „Tik tą vieną dieną daugiau pareklamuojame. O taip nenorime reklamuoti, nes tai privatūs dalykai. Žmogaus ryšys su Dievu yra asmeniškas. Jeigu žmogus nori pažinti Dievą, jis tai gali padaryti įvairiai. Kaip sako, jeigu Dievas užtrenkia duris, gal atidaro langą. Galbūt šita vieta yra langas, Dievas žino. Tai gali būti lieptas į tikrąjį tikėjimą“, - įsitikinęs kunigas.

Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra pripažinusi tokias švč.Mergelės Marijos apsireiškimo vietas, kaip Šiluva. „O apie tokias vietas, kaip ši, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra sakęs, kad Suvalkijoje ant kiekvieno šaltinėlio galima statyti koplyčią ir bus šventa vieta. Gal ir tiesa, nes tokių privačių apreiškimų žmonės gauna, turbūt gauna, ir niekada nepatikrinsi šitų dalykų, - sako kunigas R.Kavaliauskas. – Vis dėlto tie kryžiai, kurių čia daugėja, liudija, kad kažkas tokio gyvo buvo.

Anot jo, ne taip svarbu, ar apsireiškimo vieta pripažįstama: „Svarbu, kad žmogus žino, jog kažkas yra švento ir nepaprasto. Apsireiškimai liudija, kad žmogui reikia ryšio su Dievu, o Marija yra tarsi tarpininkė“.

Pirmuoju švč.Mergelės Marijos apsireiškimu Lietuvos teritorijoje laikomas Šiluvos, įvykęs 1608 metais. Kunigas R.G.Skrinskas iš viso yra suskaičiavęs 26 apsireiškimus.

„Apsireiškimas nėra tikėjimo dogmos dalykas. Tai yra daugiau privataus pamaldumo išraiška. Bažnyčia neįpareigoja visų katalikų tikėti vienu ar kitu apsireiškimu. Tai yra daugiau laisvo apsisprendimo reikalas. Bažnyčia tik bando patikrinti, kad tie apsireiškimai nebūtų abejotinos reikšmės ir patikimumo. Tikrina pačius regėtojus, jų psichinę ir fizinę sveikatą. Bet galutinio patvirtinimo, kad tai yra istoriškai neginčijamai įvykę, Bažnyčia stengiasi neteikti. Tai nėra toks jau svarbus dalykas. Prie tikėjimo tiesų tai nieko daug neprideda“, - aiškina Katalikų bažnyčios istorikas Liudas Jovaiša.

Mes stovime buvusio basųjų karmelitų vienuolyno kieme. Kiek daugiau nei prieš šimtą metų būtent iš čia kunigai patekdavo į Aušros vartus – dar vieną švč.Mergelės Marijos kulto vietą.

Jo teigimu, tam tikrą apsireiškimų patvirtinimą duoda ir laikas. Jeigu žmonės toje vietoje meldžiasi, patiria daug stebuklų ar malonių, tai gali būti laikoma vienu iš patikimumo ženklų. „Naujiesiems apsireiškimams reikia laiko distancijos. Kai kuriose vietose kultas išmiršta, kitos vietos tampa svarbios ir reikšmingos, kaip Šiluva. O Bažnyčia nei labai skatina, nei labai kliudo, jeigu nėra falsifikacijos požymių ar panašiai“, - tvirtina L.Jovaiša.

431 metais Bažnyčios Efezo susirinkimas paskelbė dogmą, kad Marija yra Dievo Motina. Tai suteikė pagrindą Marijos kulto tradicijai Bažnyčioje, t.y. kad Marija pagimdė Kristų ne tik kaip žmogų, bet ir kaip Kristų, kaip Dievą.

„Marija yra gerbiama ar garbinama kaip pats tobuliausias Dievo kūrinys ir kaip Dievo Motina, jo gimdytoja. Ji yra unikali tarp visų žmonių. Marija buvo Dievo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kuri yra būdinga kiekvienam žmogui. Dėl to Marija buvo laisva nuo polinkio į blogį, laisva nuo nuodėmingumo. Šia prasme ji vėl išskirta iš visų kitų Dievo kūrinių, užima ypatingą vietą. Ji nemirė, buvo apsaugota nuo mirties, bet tiesiog užmigo ir su kūnu buvo paimta į dangų. Tai ją išskiria iš visų kitų šventųjų“, - nurodo istorikas.

Po krikšto Marijos kultas atėjo ir į LDK. „Iš tų laikų mes galime matyti tik tam tikras nuotrupas, pavyzdžiui, bažnyčių titulavimas Marijos vardu. Sakoma, kad Vytautas ypač mėgęs bažnyčioms suteikti Marijos vardą. Kartu ir Marijos šventės, kurios ateina su visos Bažnyčios liturginiu kalendoriumi. Taip pat maldos, pirmiausia – „Sveika, Marija“. Ją žinome pirmą sykį paminėtą 1430 m. Skiriami atlaidai sukalbantiems tą maldą Vilniaus Šv.Jono brolijos nariams“, - vardija L.Jovaiša.

Anot jo, kiekvienas šimtmetis atnešė vis naujus Marijos gerbimo būdus. Pavyzdžiui, XIX a. atnešė gegužines pamaldas, kurios dabar yra vienos iš reikšmingiausių pamaldumo Marijai tradicijos dalių. XIX-XX a. atnešė visuotinei Bažnyčiai dogmas – tikėjimo tiesomis paskelbtos Marijos nekaltasis prasidėjimas ir Marijos ėmimas į dangų.

Kai kurie istorikai nurodo, kad Marijos kulto plitimas apogėjų pasiekė XVII a. antroje pusėje, o XVIII a. perėjo į koncentraciją. Istorikas L.Jovaiša nelinkęs šiems procesams taikyti nei tokių sąvokų, nei minėtus amžius išskirti kaip kulminacinius.

„Kontrreformacinis pamaldumas Katalikų bažnyčioje akcentavo tuos dalykus, kurie buvo priešingi ar skirtingi nuo protestantų. Todėl Bažnyčia skatino pamaldumą Marijai, bet taip pat ir pamaldumą kitiems šventiesiems. XVIII a. apskritai yra katalikybės bent jau išoriško klestėjimo laikas. Tai yra katalikybės aukso amžius. Kiekybine prasme gausėja bažnyčių, vienuolynų, labai įvairėja religinė literatūra ir pamaldumo formos. Bet ar tai yra Marijos kulto apogėjus, turėtume vertinti santykinai“, - atsargiai dėsto istorikas.

Marijos kultas Lietuvoje ir Lenkijoje buvo panašus. Tačiau jis kiek skiriasi nuo kitų katalikiškų regionų. Pirmiausia, čia Marijos atvaizdai daugiausia plito per paveikslus, o ne statulas. L.Jovaišos manymu, tai atspindi kaimynystę su stačiatikių tradicija, kurioje buvo ypač gerbiamos ikonos – tapytiniai atvaizdai.

Lietuvos ir Lenkijos regione Marijos atvaizdus mėgstama dengti aptaisais, įvairiais padėkos ženklais, votais. XVIII a. ateina paprotys garsiausius atvaizdus vainikuoti popiežiaus pašventintomis karūnomis. Istorikas spėja, kad galbūt dėl to XVIII a. kartais simboliškai laikomas Marijos kulto apogėjumi, nes Trakų, Vilniaus Šv.Mykolo, Šiluvos Dievo Motinos paveikslai vainikuojami būtent tame amžiuje. Ši tradicija prasidėjo Italijoje, o pirmiausia už jos ribų paplinta Lenkijoje ir Lietuvoje.

Lokalia tradicija galima laikyti ir rarotas – per adventą gruodžio mėnesį laikomas ankstyvąsias rytmečio Mišias Marijos garbei. O pasižiūrėję į liaudies meną, galime pamatyti, kad tam tikri ikonografiniai Marijos vaizdiniai tapo labai populiarūs, pavyzdžiui, Marija Sopulingoji, Marija Maloningoji ar Marija Nekaltai pradėtoji.

Tačiau L.Jovaiša nemano, kad istoriškai pagrįstas posakis „Lietuva – Marijos žemė“, ypač linksniuojamas pastaraisiais metais ar net dešimtmečiais. „Šis posakis daugiau ateina iš religinės poezijos („Marijos žemė, o mes jos vaikai“ ir pan.)“, - mano jis.

Užtat kaimyninės žemės, t.y. Livonija – šiandieninė Latvija ir Estija, XIII a. pradžioje buvo paskelbtos Marijos žeme (Terra Mariana). 1215 m. Rygos vyskupo Alberto prašymu Laterano IV susirinkime popiežius Inocentas III suteikė Livonijai tokį titulą. Kai XVI a. viduryje dauguma Latvijos ir Estijos gyventojų tapo protestantais, kalbėti apie Marijos žemę nebeliko prasmės. „Metaforiškai galėtume sakyti, kad tas titulas pasislinko piečiau – į Lietuvą. Bet oficialaus suteikimo nėra buvę“, - pastebi L.Jovaiša ir priduria, kad aukščiausias Estijos Respublikos apdovanojimas iki šiol yra būtent Marijos žemės ordinas.