Socrealizmas yra mūsų – ir lietuvių, ir lenkų – kultūros laikotarpis. Tačiau, sakydama „mūsų“, taip pat turiu omenyje visas kitas vadinamąsias liaudies demokratijos šalis – visas tautas, kurioms buvo lemta atsidurti Sovietų Sąjungos valdomoje teritorijoje bei įtakos zonoje.
Socrealizmas neatskiriamas nuo sovietizacijos, tai viena sovietizacijos priemonių. O pati sovietizacija, be abejo, daugiau arba mažiau paveikė ir asmeninį žmonių, ir visuomeninį tautų gyvenimą – užtenka prisiminti trėmimus, kurie kiekvienai tokį žiaurumą patyrusiai tautai yra (ir turėtų būti) skausminga patirtis, kurios negalima užmiršti.
Dėl šios priežasties sovietizacija ir viskas, ką su ja galima susieti, kelia daug stiprių jausmų. Tad nėra ko stebėtis, kad apie socrealizmą dažnai sunku kalbėti objektyviai ir be emocijų.
Lietuvių ir lenkų pokario literatūroje būta daug autorių, kurie įdomūs ir savo talentu, ir savo sprendimais bei elgsena, ir apskritai tragiškais savo likimo išgyvenimais (lietuvių literatūroje šiai autorių grupei priklauso, pavyzdžiui, Petras Cvirka, lenkų – Władysławas Broniewskis). Vieni buvo ištikimi socializmo bei socrealizmo idėjai, kiti bandė būti ištikimi tėvynei. Ir tarp pirmų, ir tarp antrų atsirado sistemos palaužtų – panašaus likimo herojų.
Tyrinėjant jų gyvenimą bei kūrybą, sunku išvengti kai kurių klausimų, pavyzdžiui, ar visi jie tikrai buvo „istorinių aplinkybių gniaužtuose“, ar kai kurie jų buvo tik ciniški oportunistai, servilistai (kaip antai Adamas Ważykas ir Jerzys Putramentas) arba konformistai (kaip Jarosławas Iwaszkiewiczius)? Kyla ir visiškai kitas klausimas – galbūt daug rašytojų pražudė savo talentą, sudėdami jį ant socrealizmo aukuro, o kiti, pasijautę „palaužtais sparnais“, nustojo rašyti?
Tai labai sudėtingos ir nepaprastos problemos. Bet kalbėti reikia. Verta taip pat tyrinėti socrealizmo problemas, bandyti suprasti šį laikotarpį, pažinti jo rašytojų gyvenimą bei kūrybą, net ir motyvaciją, stumiančią, pavyzdžiui, išduoti savo draugus. Todėl prabilus apie kai kuriuos rašytojus kažkaip nepavyksta išvengti emocingo kalbėjimo.
Jie, neretai talentingi, kai kada puikiausių kūrinių autoriai, moralės požiūriu buvo tik šlykštūs, atstumiantys žmonės, kitiems pridarę daug skriaudų. Tarp lenkų tokie, pavyzdžiui, buvo Jerzys Borejsza ir Jacekas Różańskis – broliai Goldbergai, labai nusipelnę sovietų valdžiai. Borejsza, būdamas Ossolineum vadovu Lvove, pasak Bohdano Urbankowskio, buvo „keletą profesorių nusiuntęs į kalėjimą“.
Pabrėžtina, kad literatūros istorijoje socrealizmas yra vienintelis laikotarpis, kai moralinio pobūdžio sprendimai buvo labai svarbūs. Taip pat atrodo, kad kiekvienas rašytojas privalėjo spręsti „hamletišką“ klausimą „būti ar nebūti“. Šis sprendimas ne visada ženklino gyvenimą arba mirtį. Dažniausiai „būti“ – tai eiti su sovietine valdžia, būti jos išrinktuoju, turėti jos paramą, leisti, kad nauja valdžia rašytojui nutiestų kelią ir apskritai įgalintų gyventi geriau už kitus. Dauguma tų valdžios išrinktųjų prieš karą buvo kairieji – socialistai ar komunistai. Taigi Sovietų Sąjunga galėjo jiems atrodyti kaip socializmo idėjų įkūnijimas, kaip tikras rojus visiems komunistams ir socialistams. (Iš lietuvių verta paminėti ir Salomėją Nėrį, ir Petrą Cvirką; iš lenkų, be minėtų Ważyko ir Putramento, – Aleksandrą Wattą ir Leoną Pasternaką.)
Nors labai greitai paaiškėjo, kad tai ne rojus, o veikiau pragaras, pasitraukti buvo arba labai sunku, arba tiesiog neįmanoma. Pridurtina, kad taip pat netruko paaiškėti (nors pačioje Sovietų Sąjungoje tai seniai nebebuvo paslaptis), jog net sovietų valdžiai ištikimi asmenys negalėjo žinoti, ar išvengs kalėjimo, tremties, lagerio ir mirties. Galima teigti, kad ištikimi savo idėjai, ištikimi sau (paprastai kairieji), neretai pražudė ir save, ir savo talentą, paaukodami tai socrealizmui ir sovietizacijai.
Moralės požiūriu tikrai negalima pasakyti, kad tokie žmonės buvo be kaltės... Geriausiu atveju – palaužti. Normaliai, žmogiškai, jų gaila. Galima juos suprasti, bet kažkaip ištikimais juos vadinti ir sunku, ir netinka... (Regis, mažai rasime tų tikrai ištikimųjų – ištikimųjų tautai ir tėvynei...) Tačiau sunku suprasti, kodėl tyrinėjant literatūros istoriją reikėtų nutylėti literatų išdavystę arba tvirtinti, kad jų biografijose tai buvo tik epizodas?
O jau visai nebesuprantama, kodėl kyla tendecija iš literatūros istorijos puslapių išmesti kai kuriuos labai garsius ir kadaise gerbtus rašytojus, pavyzdžiui, talentingą lietuvių prozininką Cvirką ar lenkų revoliucinės bei patriotinės poezijos meistrą Władysławą Broniewskį. O juk taip daroma. Užtektų paiimti kurį nors mokyklinį literatūros vadovėlį ir paaiškėja, jog Cvirka ir Broniewskis juose beveik neegzistuoja.
Tarp lenkų rašytojų esti daug įdomių, net patrauklių savo biografija bei kūryba poetų bei prozininkų ir apskritai literatūros ir kultūros veikėjų. Vienas jų – Władysławas Broniewskis (1897–1962). Pats jis apie save yra sakęs, kad jo gyvenimą apibūdina niekad nesibaigianti kova. Iš tikrųjų Broniewskis visą savo gyvenimą kovojo.
Buvęs Piłsudskio legionistas, apdovanotas Virtuti Militari ordinu, prieškario Lenkijoje – socialistas ir revoliucinių eilėraščių autorius, kartu patriotas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atsidūrė Lvove. Galima sakyti, kad lenkų literatūros sovietizacija kaip tik ir prasidėjo šiame mieste, 1939 m. rugsėjo antroje pusėje Lvovą užėmus slavų (baltarusų ir ukrainiečių) tautoms „ateinančiai į pagalbą“ Raudonajai armijai. Taigi socrealizmo principus pradėta taikyti sovietų užimtoje teritorijoje įvedant naują socialistinę tvarką. Broniewskis, tiesą sakant, su sovietais susidūręs dar Lekijso ir bolševikinės Rusijos karo laikotarpiu, kažkaip nenorėjo pasiduoti.
Naujai valdžiai stengiantis pakviesti revoliucinį autorių bendradarbiauti Sovietų Sąjungos labui, jis parašė patriotinius eilėraščius Żołnierz polski ir Syn podbitego narodu. 1940 m. sausio 23 d. vakare Władysławas Daszewskis (scenografas ir buvęs Lenkijos Komunistų partijos narys) sukvietė lenkų literatus į Aronsono restoraną, o ten NKVD visus areštavo. Tarp jų buvo ir Broniewskis. Iš pradžių sėdėjo Zamarstinovo kalėjime, nuo gegužės – Maskvos Lubiankoje. Kalintas buvo iki 1941 m. rugpjūčio, taigi iki amnestijos. Po to su generolo Anderso armija pasitraukė į Persiją. Panašai kaip ir Juozas Kėkštas, kaip tos armijos kareivis perėjo visą kovos kelią, kurdamas patriotinio pobūdžio eilėraščius, pavyzdžiui, jo poezijoje, kaip ir Kėkšto („Maioli žydi aguonom“) ir daugumos kitų, yra įamžinta mirtina Monte Kasino kova – Monte Cassino.
Sunku pasakyti, kodėl Broniewskis, puikiai žinodamas, kaip atrodo sovietinis rojus, grįžo į Lenkiją. Galima tik spėlioti, kad viena svarbiausių priežasčių buvo noras susitikti su dukterimis ir žmona (pridurtina, kad dar karui nepasibaigus Broniewskis gavo žinią, jog jo žmona mirė Aušvico koncentracijos lageryje, kur atsidūrė dėl pagalbos žydams). Nors komunistinė Lenkijos valdžia Broniewskį garbino, vis dėlto jis niekada (kitaip negu Cvirka) jokio aukšto posto (pavyzdžiui, literatų draugijoje) negavo. Bet tikrai jis buvo komunistų išrinktasis ir iki tam tikro momento labai gerai ir ramiai gyveno.
Tiesa, ne jis vienintelis buvo parašęs eilių Stalino garbei. Lietuviai turi Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną“, lenkų literatai po karo irgi sueiliavo gausybę panašių eilėraščių. Yra tarp jų ir tikrų „briliantų“. Tarp kitko, savo talentą ir autoritetą pigiai pardavė ir Tadeuszas Różewiczius, buvęs AK kareivis, parašęs eilėraštį Rozmowa z matką, kur antrosios šio eilėraščio dalies pagrindinis personažas yra ne motina, o Stalinas, vienintelis rūpinęsis paprasto žmogaus likimu.
1949 m. komunistinė lenkų valdžia, norėjusi kaip nors pažymėti Stalino gimimo metines, paskelbė konkursą. Konkurse pakvietė dalyvauti ir Broniewskį. Jis buvo parašęs Słowo o Stalinie. Be Broniewskio šiame konkurse dalyvavo ir kiti rašytojai, Stalino garbei eilėraščius parašė ir Leonas Pasternakas, ir Tadeuszas Kubiakas. Leopoldas Lewinas (1910–1995) sueiliavo Poemat o Stalinie, 1951 m. – Poemat o Dzierżyńskim, Stanisławas Wygodzkis sukūrė Strofy o Stalinie (1949), Wiktoras Woroszylskis – Ballada o Stalinie w Krakowie i o krokach rewolucji, o Konstantynas Ildefonsas Gałczyńskis buvo parašęs paprastai – Pieśń o Stalinie.
Akivaizdu, kad ne vienas Broniewskis, socrealizmo sparnais neštas, buvo sukūręs eilių, kuriomis negalima girtis. Bet kažkaip jis daugiausiai už tai sumokėjo. Urbankowskis tvirtina, ir galima jam pritarti, kad Broniewskis tikrai buvo talentingas. Kitų autorių eilės buvo tiesiog juokingos, o Broniewskio dėl savo talento jėgos galėjo skaitytoją įtikinti, kad nauja tvarka ir jos valdovai dirba visuomenės labui.
1951 m. Broniewskio poezija pasikeitė. Revoliucinę tematiką pakeitė lyrinės tonacijos eilės. Broniewskis pradėjo rašyti apie savo gimtąjį kraštą Mozūrus. Kartu su dukra Anka realizavo didelį Mozūrams skirtą projektą (jo eilėraščiai turėjo būti tam tikras lyrinio filmo apie Vyslą scenarijus). Bet projekto nepavyko užbaigti. 1954 m., labai neaiškiomis aplinkybėmis mirė dukra Anka. Oficialiai aiškinta, kad apsinuodyta dujomis, bet ar šiais aiškinimais galima tikėti, sunku pasakyti.
Keletą dienų po tos nelemtos mirties Broniewskį per jėgą, su tramdomaisiais marškiniais išvežė į Kościaną, vieną iš žinomiausių psichiatrijos ligoninių Lenkijoje. Tada Kościano psichuškės direktorius buvo Oskaras Bielawskis. Galima pasakyti, kad Broniewskis buvo Bielawskio įkalintas. Preteksto būta vieno – afektyvi, emocionali schizofrenija! Tiesą sakant, dukters mirtis poetui buvo tikras smūgis, kuris, galimas daiktas, rašytoją galutinai palaužė. Bet ar jam buvo reikalingas priverstinis gydymas? Galima abejoti.
Po tokių išgyvenimų Broniewskis pradėjo baisiai gerti ir gerdavo iki sąmonės netekimo iki pat mirties. Alkoholis tapo jo vieninteliu pabėgimo nuo komunistų būdu. Po mirties valdžia pradėjo jam statyti paminklus. Daug mokyklų ir gatvių gavo jo vardą. Įdomu ir kartu labai keista, kad Kościane, kur buvo uždarytas psichiatrijos ligoninėje, be Broniewskio vardo mokyklos yra Bielawskio vardo psichiatrijos skyrius – to paties, kuris „gydė“ afektyvią Broniewskio schizofreniją. Tai ne vien istorijos ironija. Verta pridurti, kad Broniewskis (nors ir palaužtas) tam tikrais momentais turėjo jėgų pasipriešinti, pavyzdžiui, kai valdžia pareikalavo parašyti naują Lenkijos himną, jis atsisakė, o Gałczyńskis ne (ir tada Gałczyńskis sukūrė giesmę Ukochany Kraj).
Ištikimi ir palaužti rašytojai – panašaus likimo herojai. Socrealizmo laikotarpiu ištikimieji idėjai ar ideologijai ir palaužtieji – tikrai panašaus likimo. Su ištikimaisiais tėvynei juos jungė tai, kad jų oportunizmas, servilizmas bei kiti sovietinės pilietybės ženklai negarantavo apsaugos nuo pavojų, nes ir jie buvo kalinti, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Bet tarp jų esama pamatinio skirtumo – ištikimieji tėvynei žuvo už jos laisvę, o palaužtieji galėjo žūti, nors iš paskutiniųjų norėjo šito išvengti. Tad gal gerai būtų užmiršti visus naujos valdžios, naujo ir geresnio sovietinio rojaus šalininkus? Neįmanoma. Negalima pasiimti trintuko ir šį laikotarpį ištrinti iš mūsų istorijos puslapių, nors sunku nepagalvoti, kad yra žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengiasi tai padaryti...
***
Ewa Stryczyńska-Hodyl – hum. m. dr., Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Neofilologijos fakulteto Kalbotyros instituto Baltologijos skyriaus mokslo darbuotoja. Parašė knygą Diabeł w literaturze litewskiej i łotewskiej od połowy XIX do połowy XX wieku (2008). Pranešimas skaitytas konferencijoje „Socialistinio realizmo klasika: K. Korsakas, J. Baltušis, P. Cvirka“ (Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009-05-22).