Ar esama kokio nors ryšio tarp kavos aromato ir valstybingumo? Tarp skambančių vyno taurių ir tautos vienybės? Ryšys yra ir netgi labai glaudus. Pakanka pasivaikščioti po Turino centrą ir bus viskas aišku.
Beje, Turinas - tai trečiasis pagal dydį Italijos miestas, kuriam istorija suteikė laikinosios Italijos karalystės sostinės titulą. Turine rezidavo šalies karalius, parlamentas, vyriausybė. Tiesa, tai truko neilgai: vos ketverius metus. 1870-aisiais, kai žlugo Romos popiežiaus valstybė, suvienytos Italijos karalystės sostine tapo Roma.
Tiek istorijos, o kuo čia dėti kava ir vynas? Viskas labai paprasta: Italijos suvienijimas vyko prie vyno taurės ir prie kavos puodelio. Italijos karalystės vizija atsirado ir sutvirtėjo Turino kavinėse. Partijos buvo uždraustos, tad italų intelektualai, politikai, aristokratai pasvajoti apie susivienijusią Italiją, kuri turėjo atsirasti vietoje daugybės kunigaikštysčių, markizatų, grafysčių rinkdavosi kavinę “Caffe’ San Carlo”.
Čia viskas kaip buvo prieš pusantro šimto metų, taip ir liko. Tiesa, nebeliko žvakių, kurias pakeitė dujiniai žibintai, o pastaruosius -elektriniai. Bet nedidelė salė, kur rinkdavo Turino politikai pasikalbėti apie šalies likimą tebėra. Restorane “Il Cambio” vienas staliukas užtiestas trispalve staltiese. Ant jo iki šiol tebėra lentelė su užrašu - “rezervuota”. Šis staliukas amžinai laukia Italijos vienybės architekto grafo Camillo Benso Cavour.
Bene pati dailiausia -“liberty” stiliaus miesto svetainė “Caffe’ di Torino”. Medžiu ir veidrodžiais dekoruotuos sienos, nostalgišką gerų senų laikų šviesą skleidžiantys sietynai.
Virš baro - legendinio Napoleono Bonaparto diplomato Talleyrano citata: “Saldi kaip meilė, gryna kaip angelas, karšta kaip pragaras”. Apie ką čia kalba Talleyranas? Apie moteris? Ne, apie kavą.
Politika visais laikais buvo ir yra susijusi su kavos aromatu. Su didingomis užstalės kalbomis. Su velniškais politiniais sąmokslais. “Apie ką šįryt kalbama kavinėse?” - tai būdavo pirmas klausimas kurį savo patarėjams pateikdavo Pjemonto ir Sardinijos karalius Carlo Alberto di Savoia.
Apie ką kalbama “Konrado kavinėje”? “Versalyje”? “Metropolyje”? Šito būdavo klausiama ne tik Turine, bet ir Kaune.
Tai du savo istorija ir likimais panašūs miestai. Tik Kaunui teko gerokai ilgiau pabūti laikinąja šalies sostine. Kauno kavinės turbūt tapo dar svarbesniais viešaisiais politikavimo centrais negu Turino. Juk Lietuvos sostinė buvo gerokai mažesnė, mažesnė buvo ir pati valstybė.
Daug apie ką buvo kalbama prie kavos puodelio Kaune pas Konradą, “Versalyje”, “Metropolyje”. Apie krizę, apie vekselius, apie prezidento favoritus ir apie pernelyg menką demokratiją.
Apie tai įtaigiai pasakoja Vincas Mykolaitis Putinas romane “Krizė”. Paskaitai romaną ir nesuvaldomas troškimas užvaldo bent trumpam sugrįžti į tas praėjusių laikų šventoves, susirasti staliuką prie kurio ateidavo išlenkti “krupniko” taurelę Kazys Binkis, Vaclovas Biržiška, Faustas Kirša, Liudas Truikys.
Arba bent trumpam žvilgtelėti į “Metropolį”, kur buvo ruošiami iškilmingi diplomatiniai priėmimai. Pasivaikščioti kadaise prabangaus viešbučio koridoriais, mačiusiais ne vieną užsienio valstybės vadovą.
Tai neįvykdomi troškimai. Ten, pas Konradą, kur Lietuvos intelektualai ginčydavosi dėl šalies vizijų, nebėra nei kavos aromato, nei staliukų. Galima sakyti, nebėra ir Lietuvos, nes viešpatauja ispanų aprangos tinklas “Mango”.
Ten, kur būsimasis Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis bendraudavo su kolegomis ir užsienio diplomatinių misijų atstovais - pigi gėrykla. Viešbutis “Metropolis” tebestovi, bet pasivaikščiojimas šio mūsų valstybingumo paminklo koridoriais taps nostalgiška kančia: labiau apleisto viešbučio Lietuvoje turbūt nėra.
Ir niekam kažkodėl širdies neskauda. Ką čia gali žinoti, gal ir nemyli Vilnius Kauno, bet dar labiau Kaunas pats savęs nemyli. Būtų gal gyvavęs unikalus ekskursinis maršrutas - “Laikinosios sostinės kavinės”. Kita buvusi sostinė — Turinas - siūlo kelis tokius turus, ir jie yra bene svarbiausia įdomybė užsienio turistams.
Niūrus paradoksas: sovietmečio Kauno vykdomųjų pirmininkai ir partorgai 50 metų nedrįso susidoroti su “Tulpe” ir “Metropoliu”. Prieškario kavinės iš Lietuvos istorijos ištrintos tada, kai sugrįžo nepriklausomybė. Todėl tie, kurie trokšta patriotiškų pokalbių ne apie itališką virtuvę, o apie mūsų tautines gastronomijos vertybes, tie tegu patyli. Nes nelabai yra apie ką kalbėti. Netikite? Išsiųskite iš Romos į Kauną pašto atviruką su adresu “Konrado kavinė, Kaunas, Lietuva”. Nepasieks adresato.