Tuomet aš pirmą kartą iš tiesų suvokiau, kad Rusijoje yra rimtų problemų su laisva mintimi ir kad šitie žmonės, žurnalistai, įtikėję teiginio „Rusija apsupta priešų“ teisumu. Iki tol tai man teko girdėti tik iš „Vieningosios Rusijos“ partijos narių.
Ne paslaptis, kad daugumą Rusijos televizijos kanalų ir radijo stočių kontroliuoja Kremlius. Tai visiškai nereiškia, kad valdininkai cenzūruoja naujienas. Daug žurnalistų įsitikinę, kad jiems nedera pasakoti apie opozicijos mitingus, nes „nereikia siūbuoti valties“. Kai kas linkę tylėti, kad neprarastų darbo. Tai vadinasi savicenzūra.
Mažai kas nesilaiko šio principo. Todėl didžioji dalis publikacijų rusų spaudoje taip pat skirtos ne politikai ir jos analizei, o buitinėms problemoms. Dauguma sąžiningų žurnalistų renkasi rašyti apie kultūrą ir sportą, nes šios temos paprastai nesikerta su Kremliaus interesais.
Pastarųjų dienų pats ryškiausias žiniasklaidos priemonių kontrolės pavyzdys susijęs su neseniai įvykusiais sprogimais metro stotyse Maskvoje.
Pagrindiniai televizijos kanalai nesuskubo pranešti šių išskirtinių kiekvienai visuomenei naujienų, o toliau transliavo įprastas programas - apie madas, kultūrą, sveiką mitybą. „Die Tageszeitung“ žurnalistas rašo, kad negalima atmesti tikimybės, jog jeigu kas nors per televizijos naujienas būtų išgirdęs apie sprogimą pirmoje metro stotyje, galbūt nebūtų nukentėjęs ar žuvęs per antrąjį sprogimą.
Žinoma, nepriklausomos žiniasklaidos Rusijoje dar yra. Tai „Novaja gazeta“, „Kommersant“, savaitraštis „The New Times“, tačiau vidutiniam Rusijos piliečiui jie per brangūs. O tai reiškia, kad objektyviai informacijai šalyje egzistuoja tam tikras turtinis cenzas.
„Echo Moskvy“ - kadaise galingos Vladimiro Gusinskio žiniasklaidos imperijos liekana - šiandien lieka paskutinė laisvos minties tvirtovė Rusijoje. Būtent šios radijo stoties bangomis galima išgirsti Gario Kasparovo ir Michailo Kasjanovo balsus, laisvus ir aštrius žurnalistų komentarus.
Šios radijo stoties vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas viename susitikime su žurnalistais pavadino Vladimirą Putiną „priešu“.
Gegužę kaip tik sukanka dešimt metų, kai Rusijos prezidentu buvo išrinktas V.Putinas. Svarbiausias jo valdymo dešimtmečio rezultatas - tai de facto sunaikinta nepriklausoma žiniasklaida.
Vos kelios dienos po jo inauguracijos nežinomi kaukėti vyrai įsiveržė į tuomet stambiausios kompanijos „Media-Most“, kuri aštriai kritikavo V.Putino vidaus politiką Šiaurės Kaukaze ir atsisakė jį palaikyti per prezidento rinkimus, patalpas. Ši kompanija, be kita ko, valdė televizijos kanalą NTV ir radijo stotį „Echo Moskvy“. Po to Generalinė prokuratūra sukurpė baudžiamąją bylą kompanijos vadovui V.Gusinskiui. Jam teko palikti šalį ir savo žiniasklaidos bendrovių akcijas perduoti „Gazprom“.
Paskui savo namų laiptinėje Maskvoje buvo nušauta viena griežčiausių V.Putino politikos kritikių žurnalistė Ana Politkovskaja. Net nemirktelėjęs teisėjas leido milicijai iš „The New Times“ redakcijos konfiskuoti svarbius dokumentus. Tik dėl to, kad žurnalas kritikavo situaciją milicijoje.
Šiandienės priklausomybės šaknys glūdi tuomečiame NTV sunaikinime, kai Rusijos visuomenė mainais į putinišką iliuzinį pažadą užtikrinti „stabilumą“ atsisakė gaivaus laisvės oro.
Tik tuomet, kai visuomenė suvoks, jog teisinga informacija ir laisva mintis jai reikalinga ne mažiau nei duona ir pramogos, tik tada Rusija galės išsikapanoti iš korupcijos liūno, tik tada piliečiai galės save gerbti. Tačiau kol kas tai sekasi sunkiai.