Reportažą žiūrėkite čia.
Garbaus amžiaus pašnekovė energijos dar turi - šeimos tremties istoriją ji pasakoja detaliai, perpindama kelias siužetines linijas, tarsi rašytų intrigos pilną romaną. Ties įdomiausiomis vietomis sustoja, paryškina spalvas, padidina įtampą ir nepamiršta pridurti, jog „tada pasisekė“.
Atmintis tokia aštri, kad net išspaudžia ašarą ant gyvenimo, pilno vienatvės. Nors greta namą renčia sūnėnas, už senos kriaušės žydi bijūnai, čiulba paukščiai ir aplink bidzena šunelis Čaka.
Išlydėdama mus į Vilnių Gailutė guodžiasi, jog nesupranta, kodėl Dievas jos nepasiima. Per ilgą gyvenimą Dievo planų perprasti ir nuspėti ji nesugebėjo. Bet atlaikė daugybę išbandymų.
„Vyras Algirdas stebėjosi, kodėl į Šančius privažiavo tiek daug gyvulinių vagonų. Greta esantis V fortas, kurio statybai plytas degė mano senelis, buvo pilnas rusų kareivių. Vakarais vaikščioti nebuvo jauku“, - prisimena G.Katilienė. 1941 metų birželio 13-ąją Gailutė su vyru aplankė savo tėvą Antaną Pranaitį - tuometį Kauno apskrities mokesčių inspekcijos viršininką. Antanines Pranaičių namuose šeima visada švęsdavo.
Apie A.Pranaitį NKVD byloje rašoma:
„Antanas Pranaitis, Andriaus. Gimė 1895 m. Panemunės kaime, Kauno apskrityje, Lietuvoje, lietuvis, SSRS pilietis, nepartinis, išsilavinimas vidurinis, neteistas, vedęs, kilęs iš darbininkų šeimos.
Nuo 1919 m. iki sovietų valdžios įvedimo dirbo Lietuvos Finansų ministerijoje finansininku-inspektoriumi, 1933 m. įstojo į Tautininkų partiją ir nuo 1937 m. Antanas Pranaitis buvo šios partijos Panemunėje pirmininkas, tuo pačiu metu buvo apskrities skyriaus narys. Nuo 1926 m. priklausė Šaulių sąjungai. Už sąžiningą darbą Tautininkų partijoje buvo apdovanotas Vytauto ordinu.
1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Šiaurės Uralo lagerį“.
Tada G.Katilienei buvo 21-eri. Mokslus baigianti odontologijos studentė už vyro Algirdo ištekėjo 1940 metų rugsėjį. Bet santuokos įrašo NKVD dokumentuose nebuvo. NKVD trėmimo sąraše Gailutės pavardė buvo Pranaitytė.
Tėvo Antano įkalbėta dukra su vyru birželio 14-osios naktį liko nakvoti netoliese esančiame name. Pažadino 15-mečio brolio Vaidevučio barbenimas į langą pusę penkių ryto. Prie tvoros stovėjo sunkvežimis.
„Atėjo žmogus ir pasakė, kad ruoštumėmės, esame išvežami. O ką man ruoštis? Aš juk į svečius atvažiavau, jokių daiktų neturėjau. Buvau sutrikusi ir pasimetusi“, - pasakoja kaunietė. Atidariusi tėvų spintą, ji nežinojo, ką griebti. Paėmė didelę pintinę, į ją įdėjo ne drabužių, o dvi pagalves. Dar sandėliuke rado guminių botų: „Aš imu daiktus, o mano vyras viską traukia atgal iš rankų, aiškina, kad niekur neleis manęs išvežti.“
Kai G.Katilienė priėjo prie sunkvežimio, ten jau sėdėjo brolis Vaidevutis, mama Marcelė ir tėvas Antanas. Trūko tik sesers Danguolės, kuri buvo mieste, nes Aušros mergaičių gimnazijoje, Birštono gatvėje, vyko egzaminai. Gimnazistė nakvodavo pas savo klasės draugę.
„Seserį paėmė iš ten. Tik su mokykliniu portfeliu. Tiesą sakant, mūsų šeimą trėmęs vyras nenorėjo ieškoti mieste pasilikusios sesers. Jis tikino, kad Danguolę ras ir atsiųs vėliau. Bet mama nesutiko. Ji aiškino, kad 17-metės dukters nepaliks vienos, be šeimos, kai aplink vyksta tokie neramumai. Mama pasakė, kur galima rasti Danguolę. Enkavėdistai ją rado ir spėjo atvežti prie ešelonų Šančiuose, ten kur dabar „Norfą“ stato“, - sesers gyvenimo posūkį nupiešia G.Katilienė.
„Kai paklausiau, ar reikia imti šiltų drabužių, sargybinis gūžtelėjo pečiais: „O kam? Jus veža į Zarasų rajoną! Atvažiuosit rudenį ir pasiimsit“, - prisimena senutė. Kelionė Uralo link prasidėjo su vasariniais rūbais.
Gailutės vyras nenorėjo paleisti žmonos: „Jis irgi lipo kartu į kėbulą. Jo klausia: „Kas jūs toks?“. Algirdas atsakė, kad yra mano vyras. Bet jo į sunkvežimį neėmė, liepė lipti lauk, nes sąraše Algirdo Katiliaus nebuvo.“
A.Katilius nenurimo, klausė, koks bus tolesnis žmonos likimas. Enkavėdistai vyrą nukreipė į geležinkelio stotį ir liepė kreiptis į ešelono viršininką: „Bet prie ešelonų mano vyro stotyje niekas neprileido. Stotis buvo apsupta kareivių žiedu. Praleido tik sunkvežimius su tremtiniais. Kai paskutinę minutę mus laipino į vagoną dar atvežė seserį Danguolę. Vagone buvo keturios lentynos - tilpdavo maždaug 30-34 žmonės. Uždarė, palikę nedidelį plyšį.“
Geležinkelio stotyje A.Pranaitis buvo atskirtas nuo šeimos - pasodino į vagoną, kuriame buvo vien tik vyrai. Šaulių sąjungos ir Tautininkų partijos nario gyvenimas nutrūko Sverdlovsko kalėjime 1942 metų liepą.
NKVD apkaltino grupę tremtinių, „buvusių buržuazinės vyriausybės aktyvistų“, Šiaurės Uralo lagerio teritorijoje sukūrus nelegalią kontrrevoliucinę sukilėlių organizaciją. „A.Pranaitis buvo vienas iš sukilimo organizacijos iniciatorių. Prisipažino kaltas. Be to, jo kaltę patvirtino ir kaltinamasis Bičiūnas“, - NKVD bylos išvadas pasirašė saugumo leitenantas, LSSR NKVD tardymo dalies viršininko pavaduotojas Suchov.
Kaltinamiesiems skirta aukščiausia bausmė - sušaudymas. Apie tėvo žūtį Sverdlovsko kalėjime G.Katilienė sužinojo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Trėmimams vadovavo Dekanidzė. Vyras su savo tėvu nuėjo pas Dekanidzę ir paaiškino situaciją. Dekanidzė rusiškai atsakė: „Mes šeimų neskiriam.“ Davė vyrui kažkokį lapelį, kuris neva būtų padėjęs mane atgauti, jeigu vyras būtų pasivijęs traukinį. Bet, žinoma, tada nebuvo tokių susisiekimo priemonių kaip dabar. Kai vyras nuvažiavo į Vilnių, ten sužinojo, kad ešelonas išvykęs į Naująją Vilnią. O kai nuvažiavo į Naująją Vilnią, sužinojo, kad mūsų ešelonas išvykęs nežinoma kryptimi. Viskas. Tuo pasibaigė“, - svarbų šeimos istorijos tašką padeda G.Katilienė.
Atlikti gamtinius reikalus lauke kareiviai leido, tik kai traukinys jau riedėjo Sibiro laukais. Iki tol tremtiniai tuštinosi vagono kampe, kuris buvo pridengtas paklodėmis.
Motina M.Pranaitienė su trimis savo vaikais buvo atgabenta į Altajaus kraštą: „Atvažiuodavo iš kolchozų ir rinkdavosi žmones darbams kaip vergus. Visi labiausiai norėjo vyrų, bet vyrų buvo mažai. Bent jau mūsų vagone tikrų suaugusių vyrų buvo tik du. Mus išvežė į sovietinį ūkį, kuriame augino kiaules. Apgyvendino kultūros namuose. Miegojome ant gultų, sukaltų iš lentų.“
Mamą su broliu išsiuntė kitur - M.Pranaitienė dirbo prie karvių, o Vaidevutis vežiodavo vandenį. „Aš su seserimi plūkėmės šienapjūtėje - atsikėlusios 6 valandą ryto eidavome 6 kilometrus iki ganyklų. Apie 12 valandą duodavo dubenėlį sriubos, sorų kruopų ir truputį bulvyčių. Duoną reikėjo turėti savo, nes buvo karo metas ir duonos duodavo pagal kortelę. Dar buvo galima nusipirkti miežinės kavos. Daugiau nieko negaudavom, - pasakoja G.Katilienė ir priduria, kad tremtinius gelbėdavo auksas, - Bijsko mieste buvo brangiųjų metalų supirktuvė. Už auksą buvo galima gauti cukraus, miltų, muilo, kurio reikėjo, nes ėmė pulti gyviai. Mes su mama atidavėm savo vestuvinius žiedus, nes mano sesuo susirgo ausies uždegimu. Už ausies atsirado guzas, kaule atsirado pūlių - trūkęs pūlinys galėjo išsilieti ant smegenų. Neįsivaizduoju, kaip nutiko toks stebuklas - ten parduodavo tik aspiriną, kitų vaistų nebuvo - sesuo pradėjo taisytis ir nereikėjo jos operuoti. Bet didelės dozės aspirino sugadino Danguolės širdį - Šiaurėje ją buvo ištikę keli stiprūs priepuoliai.“
Po vasaros darbų Altajaus krašte Gailutė svėrė 38 kilogramus: „Rudenį mane pristatė dirbti prie grūdų valymo mašinos. Pati vos paėjau, o turėjau nešioti maišus. Įpila 10 kilogramų, bet man ir tiek buvo per sunku. Tačiau ilgainiui pabuvusi prie aruodų, atsigavau. Apačioje aplink kojas suverždavau treningo kelnių klešnes, kad žirniai neišbyrėtų ir parsinešdavau namo. Ant metalinės krosnelės žirniai spragsėdavo. Ir sotu, ir skanu - žirniai maistingi“.
Po grūdų valymo darbų G.Katilienę paėmė į traktorininkų kursus kartu su būreliu žydų vaikinų. Nors mergina prastai mokėjo rusų kalbą, traktorininkų kursus baigė. Kadangi vyrai buvo išsiųsti į frontą, G.Katilienė kartu su mergina iš Rusijos ėmė valdyti traktorių ČTZ: „Užvesti variklį reikėdavo su rankena. Tai vieną sykį rankena išsprūdo iš rankų ir vos neišmalė visų dantų. Tada pasisekė, tiesiog pasisekė.“
Bekraščiuose laukuose traktorius labai dažnai sugesdavo. Ūkyje buvo vienas mechanikas, kuris jodinėdavo po laukus ir turėdavo apžiūrėti, ar darbai vyksta sklandžiai. Tačiau atjodavo ne visada. Kartais tekdavo eiti kelis kilometrus iki dirbtuvių. „Kartais po pusę dienos prasėdėdavome prie neveikiančio traktoriaus“, - sovietinio kolchozo darbymetį prisimena kaunietė.
Pavasarį tremtiniams davė sklypelį žemės. „O žemė ten turbūt geresnė negu Ukrainoje. Purus juodžemis, kurio nereikia tręšti. Viskas tiesiog savaime auga. Užsisėjom daržus. Kas burokų, kas morkų“, - mėginimą atsistoti ant kojų prisimena G.Katilienė.
Tačiau liepos 2 dieną atėjo pranešimas - visiems liepta pasirengti kelionei. Žmonės susirinko daiktus ir ėmė laukti. Altajuje liko daržai ir moterys su mažais vaikais, nors jų nebuvo labai daug - vos atvykus į šį kraštą išmirė kone visi kūdikiai iki dvejų metų amžiaus.
„Tačiau Altajaus kraštą palikome geros nuotaikos. Mums pasakė, kad važiuosim į Rytus. Buvo paskleistas gandas, kad mums padės Amerika - neva ji pareikalavo atiduoti tremtinius. Tikėjome, kad mus veža į Vladivostoką, o ten mūsų pasiimti atplauks JAV laivai ir laimingai iškeliausime į Ameriką“, - kaip tremtyje įsižiebė absurdiška viltis su šypsena pasakoja moteris. Tačiau tremtiniai buvo išlaipinti prie Irkutsko. Iš čia - į garlaivį ir Angaros upe į Šiaurę. Tada - dar viena stotelė - kelionė sunkvežimiais iki Lenos upės. Didelės baržos. Vis vėsesnis oras ir atšiauresnė gamta.
„Visi vėl buvo priblokšti. Kodėl į Šiaurę? Mums paaiškino, kad į Vladivostoką keliauti yra pavojinga, nes Japonija yra Vokietijos sąjungininkė ir gali pulti amerikiečių laivus. Sakė, kad JAV laivai atplauks į ledjūrį, į Šiaurę. Ir žinokit, mes tikrai matydavome į Tiksi uostą per Laptevų jūrą atplaukiančius Amerikos laivus. Tik tremtinių niekas paimti niekada nesirengė“, - prisiminimais dalijasi tremtinė.
Lietuvių šeima išlipo į krantą siauro ilgo kyšulio pabaigoje. Vienoje pusėje buvo Lenos delta, o kitoje - Laptevų jūra. Pranaičiams teko naujas vaidmuo - žvejų. Žūklės meno tremtinių brigadas turėjo mokyti instruktoriai iš Kazachijos.
„Niekas nemokėjo žvejoti iš valties, mesti tinklų. Niekas nesuprato, ką kazachai aiškina. O šie - baisiai keikiasi. Bet pirmą vakarą mums labai pasisekė - pilnas tinklas žuvies. Ištraukėme apie keturias tonas. Kiti pagavo dar daugiau. Darbai vyko visą naktį“, - žvejybos patirtimi dalijasi tremtinė. Bet sėkmė buvo laikina. Už gerą laimikį žvejai gavo pusmaišį miltų. O kur dar ant kranto besimėtanti žuvis?!
Vėliau žuvis iš ledinės jūros tarsi išnyko. Jakutai ėmė aiškinti, kad tremtiniai atvežė nelaimę. Mat vietiniai neprisiminė tokio sunkmečio, kad žiemą neturėtų žuvies.
Ledas siekė pusantro metro. Lauke spaudžia daugiau negu 40 laipsnių šaltis. Ant jūros košia stiprus vėjas. Batai kiauri, leidžia vandenį. Šimtasiūlės - lopas ant lopo. Dalis žmonių nusprendė pasitraukti į kitas vietoves - šiek tiek piečiau, kur yra daugiau žuvies.
„Vėl pasisekė - lietuvius ir suomius ėmė guldyti šiltinė. Aš ir kita moteris tapome slaugėmis, nes buvome baigusios medicinos mokslus. Turėjome virti košytę, prižiūrėti karantine esančius ligonius. Žinot, vėl atsigavau. Galėjau savo duonos davinį atiduoti šeimai“, - sėkmę įvardija moteris. Tačiau susirgo brolis. Ėmė viduriuoti su krauju. Po to alpti. Būdamas vos šešiolikos susirgo epilepsija. Ligoniui sumažino duonos davinį - vietoj 600 gramų, atkišo 200. „Jus čia dėl to ir atvežė, kad visi išstiptumėt“, - paaiškino prižiūrėtojas.
Seserys ryžosi rogėmis nuvežti brolį iki Tiksi miesto ligoninę - 30 kilometrų ledu. Palikusios Vaidevutį ligoninėje merginos patraukė atgal. Sutiko moterį, kuri nustebo pamačiusi, kiek užtrauktukų yra ant Danguolės slidinėjimo kostiumo, kurį lietuvė atsivežė iš Lietuvos. Paprašė parduoti.
„Klausia, ko norim mainais. O mes atsakėm - tik duonos. Mes duoną sapnuodavom. Ne kokius bifšteksus, ne tortus. Tik duoną. Per sapną jausdavom kvapą. Nuėjom pas tą moterį. Išėmėm užtrauktukus, o drabužį susegėm žiogeliais. Davė visą maišą džiūvėsių. Namo grįžome šv.Velykų išvakarėse. Velykų rytą visus 60 žmonių apdalijome džiūvėsiais - kiekvienam davėme po vieną. Tai buvo ypatinga dovana ir šventė“, - dar vieną sėkmę atranda G.Katilienė.
Šiaurėje medicininį išsilavinimą turintys žmonės buvo paklausūs. Žinia apie odontologiją baigusią G.Katilienę greitai pasiekė ne tik vietinius valdininkus.
„Mane pašaukė, liepė pasiimti daiktų. Nežinojau, net kur važiuoju. Pasodino į šunų kinkinį ir patraukėme tolyn. Pasiekėme Bykovą. Po to - dar tolyn, į salą už 200 kilometrų nuo kranto. Stovėjo namelis su dviem kambariais - ambulatorija. Saloje kaliniai kasė rūsį, nes per žiemą pagavo daug žuvies. Jie buvo mano pacientai. Gavau medinį stetoskopą ir truputį vaistų: aspirino, raminamųjų. Prasidėjo pamainos - trys per parą. Bet kas bet kada gali ateiti, negali užsirakinti. Miegoti guldavau su rūbais. Ryte išvysdavau, kad visas apklotas apneštas sniegu - plyšiai sienose buvo pernelyg platūs“, - sugrįžimas į mediciną buvo varginantis.
Po to G.Katilienė gavo progą prisiminti odontologijos žinias - jai suteikė kilnojamąją stomatologo įrangą: „Trūko tik novokaino. Nebuvo kuo marinti traukiant dantį. Siuntinėdavo po įvairias gyvenvietes. Plaukiodavome su kateriu. Elektros nebuvo - tekdavo šviestis žvake. Vadinasi, aš taisau ar traukiu žmogui dantį, o jis sėdi ir laiko rankoje žvakę“. Odontologė prisimena ne vieną atvejį, kai jos pacientai alpdavo iš skausmo, o darbas vykdavo antisanitarinėmis sąlygomis.
Po Sibirą greitai sklisdavo žinios apie tremtinių sugebėjimus. G.Katilienės sesers Danguolės širdies draugas, vėliau tapęs jos vyru, buvo puikus smuikininkas. Algirdas Stašenis Kauno konservatorijoje buvo baigęs du kursus. Jakutams tai buvo negirdėtas dalykas, o muzikantui smuikas iš pradžių leido prasimaitinti. D.Pranaitytė galėjo tapti gera grafike - puikiai mokėjo piešti. Bet meno žmonės Sibire žvaigždžių nepasiekė. Pradėję kurti atskirą gyvenimą jie pasiekė ribą, kai laukdavo pavasarį grįžtančių paukščių - kad galėtų pasirinkti kiaušinių.
Brolis Vaidevutis Sibire ėmė kalbėti apie pasaulio pabaigą. „Jam būdavo sąmonės užtemimų. Kartą jis sugalvojo eiti pas komendantą ir jį atvesti į tiesos kelią. Prie kultūros namų jis parašė skelbimą, kad tokią ir tokią dieną bus paskaita apie pasaulio galą. Kaune jis buvo baigęs aštuonias gimnazijos klases. Už tai komendantas įgrūdo Vaidevutį į karcerį“, - liūdną brolio likimą pasakoja G.Katilienė, ne kartą gelbėjusi jį nuo didelių nemalonumų, aiškinusi valdininkams apie artimojo ligą.
Galiausiai Vaidevutis taip pristojo prie komendanto, visur jį sekiojo, aiškindamas, jog stovyklos vadas yra antikristas. Dėl to neapsikentęs komendantas išsiuntė Gailutę, Vaidevutį ir jų motiną į Jakutską.
Šiame mieste G.Katilienė pradėjo dirbti akių klinikoje: „Iš pradžių laikinai, nes susirgo laborantė. Po kiek laiko gavome žinią, kad laborantė po operacijos mirė. Gavau nuolatinį darbą.“ Po to darbą gavo ir mama.
Netrukus apie akių ligoninės laborantę sužinojo poliklinikos valdžia, mat labai trūko odontologų. O G.Katilienė jau buvo pradėjusi farmacijos studijas. Teko trejus metus ryte mokytis, o po pietų dirbti.
„Tuo laiku mirė Stalinas. Iš Magadano paleido kriminalinius kalinius. Jakutskas buvo arčiausiai esantis didelis miestas. O jie neturėjo nei normalių drabužių, nei apavo... Prasidėjo Jakutske tikros žudynės. Žmones banditai skersdavo tiesiog gatvėse. O man iš darbo tekdavo grįžti vėlai, apie dešimtą valandą“, - G.Katilienė niekada nepamirš, kai užpuolikas ją pasirinko savo auka. Tada, jos teigimu, išgelbėjo greitos kojos ir atsitiktinumas.
„Mane vijosi, aš lėkiau iš visų jėgų. Parkritau. Bet pakėlusi galvą pamačiau priešais ateinančius keturis žmones. Atsisukau ir pamačiau, kad mane persekiojęs žmogėnas pasislėpė už kampo. Išnešiau sveiką kailį. Nuo to laiko manęs pasitikti vakarais visada ateidavo mama su broliu“, - permainos Sovietų Sąjungoje paveikė gyvenimą ir Jakutijoje, ir Lietuvoje.
Į savo namus progą sugrįžti gavo G.Katilienės uošviai. Ten jie sulaukė marčios laiškų iš Sibiro.
O kaip pasisuko Gailutės vyro Algirdo gyvenimas?
Su žmona skausmingai išskirtas vyras ėmė dirbti Vilijampolėje ir gyveno Žaliakalnyje, namuose pas pulkininką. Kai pulkininko šeima nusprendė pasitraukti į Vakarus, A.Katilius prie jų prisijungė. Atsidūrė Vokietijoje. O iš Vokietijos 1951 metais išvyko į Australiją.
Būtent uošviai Kaune ir kiti giminės Čikagoje padėjo G.Katilienei rasti Australijoje esančio vyro adresą. 1956 metais ji parašė laišką Algirdui ir gavo atsakymą. Jis rašė, kad gavęs laišką iš Sibiro apsiverkė. „Bet viskas - 1953 metais jis vedė kitą moterį, airę Mary. Bet airė pasakė vyrui, kad tikroji jo žmona, su kuria susituokė bažnyčioje, yra Sibire.
Mary patikino, kad sugrįžti pas žmoną lietuvę Algirdui kliūčių nedarys. Jis nežinojo, ką daryti. Klausė manęs, ar verta jam atvažiuoti. O aš jam rašiau, kad jis gali išvažiuoti iš Australijos, bet labai abejojau, ar leis sovietai emigrantui susitikti su lietuve žmona. Algirdai, aš negaliu tau garantuoti saugumo, negaliu garantuoti, kad tu pas mane pateksi. Aš nepatariu tau važiuoti. Jis liko su Mary. Bendravome tiktai laiškais“, - pasakoja prievarta su vyru išskirta žmona.
Vėliau Algirdas Gailutei papasakojo, kad Vokietijoje nutraukė santuoką 1949 metais, į prašymą įrašydamas, jog žmona dingo be žinios - vyrui be šeimos buvo lengviau išvykti į Australiją.
Vis dėlto sutuoktiniai išlaikė įžadą padėti vienas kitam varge. Į Lietuvą G.Katilienė grįžo 1957 metais, kad galėtų slaugyti sunkiai sergantį uošvį. „Jis iškvietė mane į Kauną, nurodydamas priežastį „Palikimo klausimu“. Vėliau jis man užrašė savo namuką. O aš juo rūpinausi iki mirties, dvejus metus“, - toks buvo grįžimas į gimtinę. Nors Lietuvoje G.Katilienė turėjo teisę būti tik mėnesį, tačiau drąsa, sumanumas, giminės ir galiausiai kyšiu palenkti valdininkai šią teisę pratęsė iki gyvenimo galo.
Slėpynės vyko iki tol, kol tremtis buvo panaikinta: Gailutei, jos motinai, broliui ir seseriai su vyru. Visų keturių G.Katilienė sulaukė mažame uošvio namelyje.
Gyvenimas po truputį ėmė kilti į viršų. Sesers šeimą aplankė džiaugsmas - Lietuvoje gimė dukra Giedrė, vėliau sūnus Gediminas. „Danguolė su vyru Sibire 17 metų negalėjo susilaukti vaikelio, o Lietuvoje jiems pasisekė“, - sesers laime pasidžiaugia pašnekovė. Bet ši laimė truko neilgai - paaiškėjo, jog D.Stašenienė serga endokrinine Adisono liga - lėtiniu antinksčių žievės nepakankamumu. Gydytojai teigė, kad moteris išgyvens dvejus metus, o rūpestingi artimieji šį terminą prailgino penkis kartus - iki 10 metų.
G.Katilienei prižiūrėti seserį padėjo profesinės žinios. Grįžusi į Lietuvą ji vėl pradėjo studijuoti ir baigė tai, kam sutrukdė sovietų valdžia. Kartu su diplomu ji gavo vietą Alėjų ambulatorijoje, Raseinių rajone, prie kelio į Kelmę. Dirbo ne tik odontologe - turėjo pusę bendrosios praktikos gydytojos etato. Apie sveikatą ir ligas moteris žino daug.
„Sesers vaikai man buvo tarsi savi. Jie man suteikė daug džiaugsmo, nors buvo ir rūpesčių“, - vėl atgyja pašnekovė. Ji pasakoja, kiek jėgų atėmė kova dėl šeimos žemės - 1972 metais Pranaičių sodyba su namu ir ūkiniais pastatais atiteko „Bakteriniams preparatams“, kurie name įrengė laboratoriją, o tvartuose augino įvairius gyvūnus eksperimentams. Turtą G.Katilienė atgavo tik per teismą po Nepriklausomybės.
Itin ilgas mūšis vyko dėl žemės. „Tėvo dokumentai vis dingdavo - nepasiekdavo reikiamo kabineto savivaldybėje. Kažkas labai smarkiai trukdė. Išsiaiškinau, kad savivaldybės Juridinio skyriaus viršininkė anksčiau buvo dirbusi „Bakterinių preparatų“ juriste. Parašiau Seimo kontrolieriui. Jis išsprendė problemą. Pats atvyko, kalbėjosi su žemėtvarkos specialistais, paieškojo dokumentų archyve ir rado atsakymus“, - teigia darbų Sibire ir biurokratijos Lietuvoje užgrūdinta senolė.
„Po Nepriklausomybės mano vyras nenorėjo atvykti į Lietuvą. Tačiau mane atvykti į Australiją labai kvietė. Bet aš pagalvojau, ar reikia man dar vieno streso. Juk jis buvo mano vyras. Nors ir neilgai, devynis mėnesius, bet buvo. Įsivaizduokit, ateina vakaras, jis su Mary eina miegoti kartu, o man paklota ant sofutės... Manau, neišlaikyčiau. Kam man reikia tokių išgyvenimų. Parašiau, kad neatvažiuosiu. Pas brolį važiuočiau, pas tėvą važiuočiau, pas gimines važiuočiau... O pas vyrą, kai mus taip tragiškai išskyrė. Ne“, - didelių planų G.Katilienė nebeturi.