Hambledene aptiktų palaikų analizė parodė, jog visi jie buvo kūdikių, nužudytų iškart po gimimo. Knygą apie masinę kūdikių kapavietę pradėjusi rašyti archeologė daktarė Jill Eyers pasakoja, jog ją keletą naktų po kapavietės atradimo kamavo baisūs košmarai.
Jeudeno gyvenvietė pirmą kartą aptikta prieš daugiau nei šimtą metų, netrukus nustatyta, jog joje gyventa Senovės Romos laikais. Daugelio kūdikių palaikai buvo pakasti prie pamatų arba sudeginti kieme. Iki šiol nebuvo imtasi nuodugnesnių gyvenvietės tyrinėjimų.
J.Eyers hipotezę, jog kūdikiai buvo reguliariai žudomi todėl, kad jų gimimas apskritai nebuvo pageidaujamas, patvirtino nuodugnius kaulų matavimus atlikęs paleontologas Simonas Maysas.
Kasinėjimų metu taip pat aptikta šulinyje palaidota penkių asmenų šeima, tačiau ekspertai sako dar nežinantys, ar jie mirė natūralia mirtimi, ar buvo nužudyti. Žinoma, jog už maždaug pusantro kilometro greta upės yra kitos gyvenvietės liekanų, apie kurias iki šiol žinoma labai nedaug. Netrukus kasinėjimus pradėsiantys archeologai beveik neabejoja, jog šios dvi gyvenvietės buvo susijusios.
Hambledeno masinė kapavietė lyginama su Aškelonu (Izraelis), kur 1988-aisiais Senovės Romos laikų gyvenvietėje aptikti šimto kūdikių palaikai. Visiškai tikėtina, jog Hambledene, gyvenvietėje, kuri buvo visiškai netoli Temzės uosto, per kurį į Londoną atkeliaudavo didžioji dalis gėrybių, taip pat buvo viešnamis. Pastatas, kuriame, kaip manoma, buvo pardavinėjama „meilė“, buvo vos už keleto šimto metrų nuo upės, jame aptikta daug vertingų daiktų bei monetų.
Artimiausias šalia rastos kapavietės buvęs romėnų miestas buvo Sent Albansas, dar vadintas Verulamiumu, gausiai gyvenamame mieste buvo įrengta gladiatorių kovoms skirta aikštė.
Romėniškas Hambledeno pavadinimas nežinomas, tačiau čia gyvenę žmonės buvo vietinių keltų ir romėnų naujakurių palikuonys. Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai: augino kviečius, miežius bei keletą kitų javų rūšių. Archeologų teigimu, vietos gyventojai buvo sėslūs ir gyveno mediniuose namuose.
Senovės Romoje vaikas iki dvejų metų laikytas visiška savo tėvų nuosavybe, ir šie nebaudžiami galėjo daryti su kūdikiu ką panorėję – net žudyti. Neįgalius kūdikius žudyti buvo privaloma.
Likus metams iki Kristaus vieno Romos piliečio žmonai rašytame laiške, archeologų aptiktame kasinėjant vienos iš tų laikų gyvenviečių liekanas, prašoma „palikti kūdikį gyvą, jei tai bus berniukas, ir nužudyti, jei gims mergaitė“.
Vaikžudystė uždrausta tik IV a., kai imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija.