Amžininkai A.B.Nobelį laikė žmogumi, kuris neatitinka epochos kapitalisto įvaizdžio.
Priešingai nei kitus verslo pasaulio atstovus, jį buvo galima pavadinti spartiečiu. Puikų išsilavinimą turėjęs A.B.Nobelis mėgo vienatvę, nevartojo alkoholio, nerūkė, nesižavėjo azartiniais lošimais. Jis laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis – vokiečių, anglų, prancūzų, rusų ir švedų.
Stulbinama A.B.Nobelio karjera kelia susižavėjimą.
Alfredo Bernhardo tėvas buvo architektas, išradėjas, inžinierius ir pramonininkas, Švedijos pilietis Immanuelis Nobelis. Jis vedė iš turtingos šeimos kilusią Caroline Andriettą Ahlsell.
Moteris suteikė namams jaukumo ir pagimdė aštuonis vaikus. Tačiau tik keturiems jų buvo lemta užaugti – Robertui Hjalmarui, Ludwigui Immanueliui, Alfredui Bernhardui ir Emiliui Oskarui.
Kai 1833 metų I.Nobelio statybos bendrovė patyrė bankrotą, sudegė gyvenamasis namas, nuskendo daugelis statybines medžiagas plukdžiusių baržų, jis išvyko laimės ieškoti į Rusiją. Sankt Peterburge atvykėlis įkūrė minų ir tekinimo staklių gamyklą. Praturtėjęs I.Nobelis išsikvietė šeimą.
Prasidėjus finansinei krizei, Sankt Peterburge palikęs brolius ir motiną bent nedidelei įdėto kapitalo daliai išgelbėti, A.Nobelis su tėvu grįžo į Stokholmą ir pasinėrė į cheminius tyrimus.
Jis darė kone stebuklus nedidelėje laboratorijoje, įrengtoje šeimos sodyboje prie Stokholmo. Netruko ateiti ir pirmoji sėkmė – A.B.Nobelis patentavo net tris savo išradimus. Šis įvykis paskatino jį naujiems ieškojimams.
A.B.Nobelis išvyko į Paryžių ieškoti finansinių šaltinių. Misija buvo sėkminga – gavęs paskolą intensyviai dirbo.
A.B.Nobelis išrado praktišką detonatorių, kuris leido naudoti paraką nitroglicerino sprogimui.
Sėkmingą išradimą lydėjo tragedija. A.B.Nobelio laboratorija išlėkė į orą. Galingas sprogimas nusinešė aštuonių žmonių gyvybę: žuvo jauniausias išradėjo brolis 20-metis Emilis Oskaras ir artimas draugas chemikas.
Ši nelaimė palaužė didelės šeimos tėvą I.Nobelį – jo kūną sukaustė paralyžius. Sukrėstas buvo ir Alfredas Bernhardas. Drąsus, stipraus būdo vyras slėpė savo skausmą nuo aplinkinių.
A.B.Nobelis buvo iš tų žmonių, kuriuos likimo negandos dar labiau užgrūdina: jei likimas išmeta iš balno, ant jo jis vėl užšoka. A.B.Nobelis niekada nesusitaikė su nesėkmėmis, pralaimėjimais, nes manė, kad, nepatyręs nelaimių, skausmo, nepatirsi ir džiaugsmo.
Nitroglicerinas – ne vaikiškas žaislas. Jis puikiai tinka sprogdinimo darbams, bet dažnai prišaukia nelaimę. Po nelaimės laboratorijoje nebeliko A.B.Nobelio gamyklos Hamburge, sprogimai nusinešė šimtų žmonių gyvybę Niujorke, Sidnėjuje, San Fransiske, Liverpulyje.
Kaip sutrumpinti nitroglicerino detonavimą? Šis klausimas A.B.Nobeliui ilgai nedavė ramybės. Ir jis sugalvojo naujovę, kuri gavo dinamito (iš graikų kalbos žodžio „dunamis” – galia) pavadinimą.
Paskutinius dešimt savo gyvenimo metų A.B.Nobelis buvo 93 gamyklų, 350 išradimų patentų savininkas. Jo įmonės tapo pasauliniu korporacijų ir sindikatų tinklu.
Išradėjas visomis išgalėmis priešinosi, kad jo išradimai būtų naudojami kariniais tikslais.
„Trokštu, kad visus pabūklus kaip galima greičiau būtų galima pasiųsti po velnių arba geriausiu atveju – į muziejus. Karas – siaubų siaubas, baisiausias nusikaltimas. Norėčiau sukurti tokios sprogstamosios galios medžiagą ar mechanizmą, kad joks karas nebūtų įmanomas”, – šiuos žodžius pateikia garsaus išradėjo biografas.
Garsusis švedų chemikas nugrimzdo į apmąstymus apie būties prasmę: ar gerai gyveno, kodėl jo pavardė įvaro baimę, bijomasi jo bandymų? Ir ką daryti su didžiuliu turtu? Perleisti giminaičiams? Ne, nes jie jį iššvaistys.
A.B.Nobelis nusprendė beveik visą savo turtą atiduoti mokslininkams, literatams, kovotojams už taiką. Tegu visas pasaulis žino: Alfredas Nobelis išpirko savo nuodėmes žmonijai.
Nors knygų leidėjai prašė rašyti savo biografiją, A.B.Nobelis jiems atsakydavo su sarkazmu ir cinizmu: „Sere, nereikia manęs kankinti. Tegul tai daro garsūs žudikai ir aktoriai. Man neužtenka laiko darbui. Beje, galite spausdinti. Štai mano biografija: Alfredas Nobelis – vargana leisgyvė būtybė. Teigiamos savybės: visada švarūs nagai ir niekam nebūna našta. Trūkumai: neturi šeimos, labai kantrus, silpna sveikata, bet geras apetitas. Vienintelis troškimas: kad nebūtų palaidotas gyvas. Didžiausia nuodėmė: abejingas turtams. Argi to nepakanka mirtingajam?”
Paskutinius savo gyvenimo metus žymusis išradėjas dirbo su asmeniniu sekretoriumi ir chemiku. Beje, jiems ir kitiems tarnautojams buvo dosnus. Kai jo asistentas rengėsi vedyboms, A.B.Nobelis padvigubino jo atlyginimą. Jo virėja ta pačia proga buvo taip pat pamaloninta solidžia tais laikais suma.
A.B.Nobelis mažai kuo pasitikėjo. Net pietaudamas su pažįstamais daugiau klausėsi nei kalbėjo.
Kartą vienas svečių A.B.Nobeliui papriekaištavęs, kad jis nepritaria moterų rinkimų teisei, pridūrė: „Alfredai, juk tarp vyro ir moters visai nedidelis skirtumas!” Garsusis chemikas pakėlė taurę ir su švelnia ironija pasakė: „Ponai, tegyvuoja nedidelis skirtumas!”
A.B.Nobelis – lieknas, vidutinio ūgio, tamsiai mėlynų išraiškingų akių, taisyklingų veido bruožų brunetas, nešiojo barzdą ir pagal ano meto madą – pensnė. Bet niekada nebuvo vedęs ir niekada neturėjo vaikų. Jei būtų buvę kitaip, dar neaišku, koks būtų buvęs jo testamentas ir ar būtų buvusi įsteigta jo premija.
Garsiajam švedui nesisekė su moterimis. Kodėl? Savo asmeninį gyvenimą jis paaukojo darbui? O gal dėl to kaltas jo sunkus, kartais net nepakenčiamas būdas?
Kaip ir daugelis A.B.Nobelio gyvenimo faktų, šios biografijos detalės – tarsi nematoma povandeninė ledkalnio dalis.
Chemikas buvo įsimylėjęs švedę vaistinės tarnautoją. Jos mirtis taip sukrėtė A.B.Nobelį, kad jis du dešimtmečius negalėjo asistuoti moterims.
Būdamas Paryžiuje jis tapo nuolatiniu teatrų premjerų žiūrovu, plojo į šlovės viršūnę įkopusiai nuostabiajai Sarah Bernhardt, su puokšte rožių skubėdavo į užkulisius ir kviesdavo prancūzų aktorę į prabangų restoraną. Jos paauglys sūnus, gimęs iš atsitiktinio ryšio, jam nebuvo kliūtis. Ar tai buvo abipusė meilė? Nežinia.
Kai aktorė išvyko į trijų mėnesių gastroles po Šiaurės Ameriką, A.B.Nobelis parašė motinai į Švediją prašydamas jos patarimo.
Po ilgo laukimo jį pasiekė toks laiškas: „Sūneli, girdėjau apie tavo aistrą. Ji pakerėjo mane savo vaidyba mūsų teatre dar praėjusiais metais. Jeigu tau reikia bohemos – gausi ją. Žinau, kad Prancūzijoje į žmogų, pražudžiusį savo gyvenimą dėl aktorės, žiūrima su užuojauta ir gailesčiu, o herojus tuo didžiuojasi. Mano sūneli, tavo tėvynėje jis būtų laikomas mulkiu. Imk pavyzdį iš švedų. Aktoriai neturi sielos, sūneli!”
A.B.Nobelis negalėjo neišgirsti motinos: prie jos buvo labai prisirišęs ir nenorėjo šeimos vaidų.
Eilinė garsaus chemiko simpatija atsirado po austrų laikraštyje išspausdinto jo skelbimo: „Labai turtingas, išsilavinęs, vidutinio amžiaus (41 m.) ponas ieško brandaus amžiaus, užsienio kalbomis kalbančios ponios, kuri sugebėtų dirbti sekretore ir tvarkyti namų ūkį.”
Tvarkydamas savo reikalus įvairiose šalyse, savo namais A.B.Nobelis laikė tą vietą, kurioje dirbo. Jis mėgo tvarką ir jam reikėjo pagalbos.
Į skelbimą atsiliepė grafienė Bertha Kinsky, anksti mirusio austrų feldmaršalo duktė. Likusi be pragyvenimo lėšų po to, kai lengvabūdė motina šeimos turtą prašvilpė Europos lošimo namuose, ji buvo priversta dirbti Vienoje von Suttnerių šeimos guvernante. Dirbo tol, kol šeimininkė išvijo ją už meilės ryšį su sūnumi – Arthuru Gundaccaru von Suttneriu.
B.Kinsky paliko didelį įspūdį A.B.Nobeliui. Bet po savaitės ji grįžo į Vieną ir slapta susituokė su savo meilužiu A.G.von Suttneriu.
Vėliau B.Kinsky įsitraukė į taikos šalininkų judėjimą, buvo jo prezidentė. Už antikarinę knygą „Šalin ginklus!” ir taikdarišką veiklą 1905 metais jai buvo paskirta Nobelio Taikos premija.
Badeno (Austrija) kurorte A.B.Nobelis sutiko savo paskutinę meilę –
20-metę Sofie Hess, žavią gėlių krautuvės pardavėją.
Jie bendravo apie 19 metų. Ar ji buvo A.Nobelio meilužė, ar jis šią moterį tik globojo, sunku pasakyti. Kad ir kaip buvo, prabangus butas Paryžiaus centre, originalios brangenybės, namų patarnautojai – visa tai ji turėjo.
XIX a. dešimtajame dešimtmetyje S.Hess ištekėjo už vengro, cirko jojiko ir gavo iš A.B.Nobelio dovaną – didžiulę pinigų sumą. Praėjus dviem mėnesiams po vestuvių, cirko jojikas pabėgo pasiėmęs dalį dovanotų pinigų, bet palikęs jai kūdikį.
Pagal A.B.Nobelio testamentą S.Hess buvo skirtos solidžios kasmetės pajamos. Jos leido jai be rūpesčių gyventi iki gilios senatvės, o dukteriai suteikti puikų išsilavinimą.
Ir išsiskyręs su trimis moterimis A.B.Nobelis iki gyvenimo pabaigos su jomis susirašinėjo. Ne visas jo turtas atiteko premijoms, – kai kas liko paskutinei jo gyvenimo moteriai ir giminaičiams.
Mažai kas žino, kad A.B.Nobelis buvo dar ir dramaturgas. Vienintelę pjesę – keturių veiksmų tragediją proza „Nemezidė” apie aktorę Beatrice Cenci jis parašė jau būdamas prie mirties. Visas Paryžiuje 1896 metais išleistas tiražas, išskyrus tris egzempliorius, buvo sunaikintas tuojau po A.Nobelio mirties.
Pjesę Bažnyčia įvertino kaip skandalingą ir niekinančią Dievą. Pirmas išlikęs leidimas (švedų ir esperanto kalbomis) buvo išspausdintas 2003 metais Švedijoje, o 2005-aisiais A.Nobelio mirties dieną Stokholme įvyko spektaklio premjera.
1888 metais dėl reporterių klaidos viename prancūzų laikraštyje buvo išspausdintas pranešimas apie Nobelio mirtį. Žurnalistai supainiojo išradėją su vyresniuoju jo broliu Ludwigu Immanueliu, kuris mirė tų metų balandžio 12 d. Kanuose.
Pasipylus rašiniams „Iš kraujo tapęs milijonieriumi”, „Prekiautojas sprogstamąja mirtimi”, „Dinamito karalius”, A.B.Nobelis nusprendė taip pasielgti, kad žmonijos atmintyje neliktų kaip pasaulinis piktadarys.
Švedų chemikas mirė 1896 metų gruodžio 10-ąją nuo stenokardijos priepuolio. Jis buvo palaidotas Stokholme.
A.B.Nobelis labai bijojo dėl gydytojų klaidos būti palaidotas gyvas. Jis nurodė, kad po mirties jam būtų perpjautos venos ir išleistas visas kraujas.
Sakoma, mirtis suteikia gyvenimo siužetui užbaigtumą. Bet tai netinka A.B.Nobeliui. Jis dar gyvas būdamas gavo nemirtingumo liudijimą, tapo legenda. Didieji patys sau pasistato pjedestalą. Ir žmonių atmintyje liks tol, kol gyvuos žmonija.
Šių metų gruodžio 10 dieną bus paminėtos 105-osios A.B.Nobelio mirties metinės ir 100-asis jo įsteigtos premijos jubiliejus. Tą dieną pagal nusistovėjusią tradiciją laimingi laureatai gaus šešias premijas ir apdovanojimus.