Parašyti knygą sugalvojo ne pats Hitleris. Po nepavykusio 1923 m. lapkričio 9 d. mėginimo surengti ginkluotą perversmą ir užgrobti valdžią (planuota iš pradžių Bavarijoje, o vėliau visoje Vokietijoje), Hitleris ir likę gyvi, bet nespėję pasislėpti jo bendražygiai po teismo nuosprendžio atsidūrė kalėjime, įrengtame Landsberg am Lech tvirtovėje. Kaliniai gyveno ten kaip viešbutyje: priiminėjo lankytojus, girtavo, pliekė kortomis, iš šalia esančio restoranėlio užsisakydavo skanaus maisto su alumi.
Artimas Hitlerio bendražygis Otto Strasseris atsiminimuose rašė, kad nuteistieji būtų buvę netgi patenkinti savo likimu, jei ne „vienas ponas iš pirmojo aukšto“, kuris be perstojo plepėjo, visiems kažką aiškindamas. Kaip jį užčiaupti? Oto broliui Gregorui, kuris irgi buvo įkalintas, dingtelėjo puiki mintis: gal pasiūlyti jam, kad rašytų prisiminimus? Labai delikačiai pakišo šią mintį įkyriajam plepiui. Žuvis griebė jauką, o kiti ponai už grotų nuo tada galėjo ramiai kortuoti ir gerti alų.
Rašyti Hitleris pradėjo 1924 m. ankstyvą pavasarį. Partiniai draugai Dietrichas Eckartas, Gottfriedas Federis, Alfredas Rosenbergas jau buvo paskelbę rašto darbų, tad jis atkakliai stengėsi jiems prilygti – įrodyti, kad nebaigęs jokių universitetų, neturintis net vidurinio mokslo atestato, daug skaito, giliai mąsto ir turi savo pasaulėžiūrą.
Iš pradžių tuos apmąstymus Hitleris diktavo asmeniniam vairuotojui ir apsaugininkui Emiliui Maurice’ui, o vėliau – Rudolfui Hessui, kurį nemaža dalis tyrinėtojų netgi laiko „Mein Kampf“ autoriumi ar bent bendraautoriu, mat šis buvo kur kas labiau išsilavinęs, studijavęs universitete, asmeniškai pažinojo kai kuriuos 3-iojo dešimtmečio teoretikus, tarp jų geopolitikos profesorių Karlą Ernstą Haushoferį, kuris, beje, perdavė Hessui į kalėjimą Friedricho Ratzelio, vieno iš geopolitikos pradininkų, „Politinę geografiją“. Tačiau šio nacių veikėjo intelekto irgi nereikėtų perdėti: sakoma, tikėjęs astrologais, juodąja magija. Prie „Mein Kampf“ jis vis dėlto prikišo nagus bent jau tuo atžvilgiu, kad su žmona Ilze taisė rankraščio stilių.
Hitlerio bendraautoriu laikomas ir prelatas Bernhardas Steampfle, laikraščio Miesbacher Anzeiger muzikos kritikas. Jis ištaisė skandalingiausius istorinius nonsensus, išbraukė akis badančias banalybes. Hitleris niekada neatleido Steampfle’i už tai, kad šis perprato jo silpnąsias vietas: prelatas buvo nužudytas 1934 m. birželio 30 d., „ilgųjų peilių naktį“, nes garsiai ir dažnai gyrėsi redagavęs „Mein Kampf“. Tiesa, kai kurie autoriai tvirtina, esą Hitleris, sužinojęs apie smurtinę Steampfle’s mirtį, įsakė sušaudyti tą padariusius esesininkus. Istorikas Joachimas Festas knygoje „Adolfas Hitleris“ atmeta versiją, kad „Mein Kampf“ autorių galėtų būti keletas, nes veikale, pasak jo, tarsi veidrodyje atsispindi Hitlerio asmenybė.
Rankraštis buvo tikra nuvalkiotų tiesų, mokyklinių prisiminimų, asmeninių nuomonių, piktų išpuolių ir užuominų apie netvarkingai skaitytas politines knygas maišalynė. Pasak Otto Strasserio, ji nedarė intelektualios knygos įspūdžio, atrodė parašyta taip, tarsi autorius būtų penktos klasės mokinys. Istorikas Werneris Maseris knygoje „Adolfas Hitleris. Legenda. Mitas. Tikrovė“ teigia, kad „Mein Kampf“ rankraštyje buvo padaryta 2500 stiliaus pataisymų. O vienas pedantas suskaičiavo daugiau kaip 164 000 sintaksės klaidų!
Kokią literatūrą skaitė Hitleris? Šis klausimas labai domina jo biografus. Pats fiureris gyrėsi, kad jaunystėje kasnakt perskaitydavo po vieną rimtą knygą ir jau nuo dvidešimt dvejų metų amžiaus spėjo rimtai įsigilinti į pasaulinę istoriją, menotyrą, architektūrą ir politinius mokslus. Esą vien gyvendamas Vienoje, miesto bibliotekos pagrindiniame fonde perskaitė 500 tomų. Hitlerio kamerdineris SS oberšturmbanfiureris Heinzas Linge memuaruose rašo, kad jo šefas turėjo privačią biblioteką, kurią vežiojosi su savimi iš Miuncheno į Oberzalcbergą, iš ten į Berlyną (po karo ji atsidūrė Vašingtone, JAV kongreso bibliotekoje).
Mėgo dedikuotas, puikiai įrištas knygas, kurias jam asmeniškai įrišdavo Hesso sesuo. Bibliotekoje buvo 1400 tomų knygų, sukauptų 1915–1944 m., – tai istorinė-karinė, pažintinė, informacinė literatūra, kariniai kalendoriai ir daugybė vokiečių rašytojo Karlo May’aus (1842–1912) kūrinių. Į visas knygas įklijuotas savininko ekslibrisas, vaizduojantis erelį su svastikos ženklu naguose. Kolekcijoje ypatingą vietą užima „Mein Kampf“ – įvairiausių formatų, laidų, visomis kalbomis, į kurias ji buvo išversta iki 1944 m. Tačiau Hitlerio bibliotekoje veltui ieškotume bent vieno pasaulyje pripažinto literatūros klasiko kūrinio...
Fanatiškas marksizmo ir socialdemokratijos kritikas niekada neskaitė ir Marxo knygų, net „Kapitalo“. Lotynų patarlė sako: „Bijok vienos knygos žmogaus.“ Ji reiškia, kaip destruktyvu ir pavojinga apriboti intelektą.
Kalėjime sukurptą rankraštį, kuris buvo baigtas 1924 m. spalio 16 d., Hitleris pavadino „Puspenktų metų kovos su melu, kvailumu ir bailumu“ („4,5 Jahre Kampf gegen Lüge, Dummheit und Feigheit“), bet nacistinės lektūros leidėjas Maxas Amannas, praktiškai mąstantis žmogus, pasiūlė trumpesnį ir komerciškesnį pavadinimą – Mein Kampf.
Perskaitęs pirmąjį knygos tomą, Amannas labai nusivylė, nes tikėjosi gyvo asmeniško pasakojimo, kaip iš „vargšo, nežinomo Vienos darbininko“ Hitleris tapo garsiu nacionalsocialistinės darbininkų partijos vadu.
Vylėsi, kad bus sensacingai atsiskaityta su asmeniniais priešais, su Bavarijos politikieriais, negailestingai demaskuojami konkretūs asmenys. Amannas tikėjosi sužinosiąs ir naujų faktų apie perversmą Miuncheno aludėse – juk dramatiškos aplinkybės ypač sudomintų skaitytojus. Bet nepavykęs pučas knygoje paminėtas tik probėgšmais: pirmame rankraščio puslapyje įdėtas šešiolikos Miunchene žuvusių perversmininkų nekrologas – nurodyta pavardė, gimimo data, užsiėmimas.
Hitleris nenorėjo rašyti kasdieninės publicistikos, laikydamasis šūkio: „Vienas Reichas, viena Tauta, vienas Fiureris“, jis nutarė, kad parašys Pagrindinę Knygą, kurios taip pat turėtų užtekti vienos.
Artimiausi bendražygiai, irgi nusivylę pirmuoju „Mein Kampf“ tomu, ne be pagrindo kalbėjo (aišku, pašnibždomis), kad knyga nuobodi, sunkiai skaitoma, prasta kalba parašyta. Net Josephas Goebbelsas dienoraštyje 1931 m. gegužės 10 d. rašė: „...Stilius dažnai nereprezentatyvus. Reikia būti labai kilniaširdžiam, kad tai priimtum. Jis rašo lyg pasakodamas. Tai veikia betarpiškai, bet dažnai atrodo bejėgiškai.“ Kai kurie šiuolaikiniai istorikai irgi teigia, kad „Mein Kampf“, net atėjus į valdžią naciams, buvo skaitoma per prievartą. 1933 m. liepos 8 d. buvo išleistas net potvarkis, įpareigojantis III Reicho valdininkus ir pareigūnus studijuoti „Mein Kampf“.
Knygos įžangoje Hitleris reiškia lyg ir pasitenkinimą, kad kalėdamas galėjęs rašyti. Anksčiau esą tam neturėjęs laiko, be to, gyvą žodį labiau vertinęs už rašytą. Tik sėdėdamas kalėjime ir negalėdamas rėžti kalbų minioms, buvo priverstas savo mintis ir idėjas išdėstyti raštu. „Mein Kampf“ parašyta pirmuoju asmeniu. Painų, alogišką knygos turinį sudaro pasakojimai apie vaikystę, jaunystę, brandos metus ir padriki samprotavimai apie valstybę, jos užsienio ir vidaus politiką, apie rases, apie žydus ir vokiečius, apie kapitalistus ir darbininkus, apie praeitį ir ateitį, apie architektūrą ir dailę (turėjo ambicijų pats tapti dailininku arba architektu), apie propagandą, teatrą, kiną, literatūrą, apie sifilį ir prostituciją, apie bažnyčią ir vaikų auklėjimą…
Hitleris rašo, kad 86 proc. slavų priklauso „nešvariai“ rasei, o likutis – tikri arijai. Kokiu būdu jis, sėdėdamas kalėjime, sugebėjo apskaičiuoti „švariųjų“ procentą, gili paslaptis. Knyga kategoriška ir agresyvi – visi kitamaniai skelbiami „priešais“, kuriuos reikia sunaikinti. Šaltinių nuorodų, citatų, skaičių, faktų nėra, kaip ir polemikos užuomazgų. Įvykius ir datas Hitleris pateikia taip, kaip jam šauna į galvą – tarsi iki jo nebūtų buvę jokių mokslų: nei istorijos, nei politinės ekonomijos, nei sociologijos, nei filosofijos, nei pedagogikos. Savo tiesas autorius laiko galutinėmis ir neginčytinomis, nesirūpindamas ne tik „atradimų“ logika, bet ir tuo, kad teiginiai, išdėstyti viename puslapyje, neprieštarautų tam, kas rašoma kitame.
Jei tikėsime prelatu Steampfle, kuris du kartus kruopščiai taisė knygos rankraštį, geriausiai parašyti du propagandai skirti skyriai. Pirmajame (I tomo 6 skyrius) plačiai aptariama propagandos reikšmė NSDAP nariams. Hitleris, atrodo, buvo neblogai perpratęs tuos masinės įtaigos principus, kuriuos dabar masiškai taiko komercinė reklama ir rinkodara, beje, jų nevengia ir rinkimų kampanijų strategai. Hitlerio taktika akivaizdžiai populistinė, tokia, kokia garantuoja sėkmę per rinkimus nestabiliose šalyse. „Susidorok su savo priešais ypatingomis priemonėmis“, – rašo jis, siūlydamas kandidatams „sunaikinti rinkėjus, kurių negalima įtikinti“, tačiau patikslina, esą „sunaikinti“ nereiškia nužudyti, o tik apriboti politinę jų veiklą.
Ar „Mein Kampf“ skelbiamos idėjos turėjo kokias nors istorines filosofines „šaknis“? Atsakyti į šį klausimą ne taip lengva. Hitleris sėmėsi „įkvėpimo“ iš Friedricho Nietzsche’s, Oswaldo Spenglerio, Arthuro Schopenhauerio, kitų mąstytojų. Garsiausiame savo veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra) Nietzsche apdainavo karą kaip aukščiausią žmogaus sielos pasireiškimą. Pranašavo, kad atsiras elitas, kuris pagimdys Antžmogį ir užkariaus pasaulį. Teigė, esą ateitis priklauso „žemės viešpačiams“. Posakį „žemės viešpačiai“ Hitleris dažnai vartoja knygoje „Mein Kampf“, o filosofą Nietzsche vadina didžiausiu mokslininku, nacionalsocialistinės pasaulėžiūros pirmtaku.
Tam tikrą poveikį „Mein Kampf“ autoriui padarė vokiečių poetas ir dramaturgas Johannas Christophas Friedrichas von Schilleris, turėjęs ambicijų tapti Vokietijos Shakespeare’u ir teigęs „asmenybės kultą“, žinoma, ne tokį, kokį turėjo galvoje ir įkūnijo fiureris. Filosofas Schopenhaueris, neigęs pasaulio pažinumą, bet kokią mokslinę analizę ir garbinęs kažin kokią mistinę valią, Hitleriui irgi buvo patrauklus, bet ypač imponavo Spenglerio, parašiusio didelį triukšmą sukėlusią knygą „Europos saulėlydis“, neapykanta marksizmui. Praktiniams veiksmams, matyt, paskatino vienuolis Georgas Lanzas, kuris skirstė žmones į didvyrius ir beždžiones, taip pat du užkietėję antisemitai – Vienos burmistras Karlas Lügeris ir dešiniojo Visų vokiečių judėjimo lyderis Georgas von Scheneris.
Tačiau tikrieji jo vedliai buvo rasinio determinizmo teorijos kūrėjai prancūzas grafas Josephas Arthuras de Gobineau ir suvokietėjęs anglas Houstonas Stewartas Chamberlainas (Richardo Wagnerio žentas). Į „Mein Kampf“ Hitleris perkėlė XIX a. istoriko Heinricho von Treitschke’s skelbiamą jėgos ir karo kultą: paklusnumas – vienintelė žmogaus dorybė, o karas – „aukščiausia vyriškojo prado išraiška“. Pasak Treitschke’s, karas sužadina „kilniausias jėgas žmogaus sieloje“, o taika veda į „tautos degradavimą“.
Detroito automobilių magnato Henry’o Fordo požiūris į žydus ir bolševizmo grėsmę sutapo su Hitlerio pažiūromis. Laikraščiuose skelbti Fordo straipsniai, sudėti į keturių tomų veikalą „Internacionalinis žydas“ ir išversti į vokiečių kalbą, padarė nemenką įtaką „Mein Kampf“ autoriui, kai kurias Fordo knygos pastraipas jis tiesiog nukopijavo.
Prancūzų diplomatas, etnologas, orientalistas ir rašytojas grafas de Gobineau veikale „Esė apie žmogaus rasių nelygybę“ įrodinėjo, kad „arijinė tautų šeima“ esanti pati „aukščiausia“ iš visų. Rašytojas Chamberlainas savo veikaluose kartojo de Gobineau teiginius su kai kuriais papildymais – pavyzdžiui, skelbė, kad Kristus buvęs arijas ir kad gryniausio kraujo arijai yra vokiečiai, paveldėję geriausias graikų ir senovės germanų savybes. Jų veikalai buvo trąši dirva vešėti nacizmo ideologijai.
1924 m. gruodžio 20 d. paleistas iš kalėjimo, Hitleris vis dar buvo apimtas rašymo šišo. Jau būdamas laisvėje, bet neturėdamas teisės viešai kalbėti, Hitleris baigė antrą „Mein Kampf“ tomą, pavadintą „Nacionalsocialistinis judėjimas“ („Die nationalsozialistische Bewegung“), abi dalys turėjo 782 puslapius. Nacionalsocialistai propagandos tikslais 1936 m. suskaičiavo, kad abiejuose tomuose yra 1 841 664 raidės, matyt, tai laikyta fiurerio neprilygstamo raštingumo įrodymu.
Be daugybės straipsnių ir brošiūrų, 1926–1928 m. jis sukurpė dar vieną didelę knygą, kurią diktavo Amannui, tačiau nusprendė jos neskelbti. NSDAP leidėjo seife rankraštis su nuoroda niekam nerodyti gulėjo paslėptas iki pat karo pabaigos. 1945 m. jis buvo rastas Berlyne ir išvežtas į JAV. 1961 m. šis rankraštis, pavadintas „Antroji Hitlerio knyga. 1928 metų dokumentas“, buvo išleistas Miunchene, tuo pasirūpino Naujausios istorijos institutas. Veikalas skirtas Vokietijos užsienio politikai, ypač daug kalbama apie ekspansijos planus, kurių užuomazgų esama jau ir „Mein Kampf“, bet šis rankraštis, autoriaus pavadintas „Gyvybinėmis erdvėmis“ („Lebensraum“), rodo, kad užkariauti pasaulį rengtasi jau tada. Hitleris niekada neabejojo, kad, pavyzdžiui, Pabaltijys atiteks Vokietijai. Tarp kitko, nei „Mein Kampf“, nei Lebensraum Hitleris nė žodžiu neužsimena apie „nykštukinę Lietuvą“ (Zwergstaat Litauen – tai Hitlerio apibūdinimas) kaip apie nepriklausomą Europos valstybę. Žemėlapiai patvirtina, kad hitlerinės Drang nach Osten kelias ėjo per mūsų šalį.
Neseniai tapo žinoma, kad Hitleris, būdamas valdžioje, rašė memuarus, bet jie neišliko – rankraštis buvęs lėktuve, kuris sudegė, 1945 m. balandžio 21 d. numuštas netoli Berlyno.
„Mein Kampf“ pirmą tomą „Atpildas“ (Eine Abrechnung) Franzo Eherio jaunesniojo leidykla Miunchene išleido 1925 m. liepos 18 d. 40 000 egzempliorių tiražu. Jis turėjo priedą plakatą ir kainavo 12 reichsmarkių.
Amanno teigimu, 1925 m. buvo parduoti 9473 knygos egzemplioriai, 1926 m. – 6913, 1927 m. – 5607, 1928 m. – 3015. Taigi trejus metus po „Mein Kampf“ pasirodymo jos autoriaus pajamos nebuvo didelės. 1927 m. buvo parduota tik pusė tiražo. Po karo rastas „rašytojo A.Hitlerio“ (tai jis nurodė kaip pagrindinį savo užsiėmimą) susirašinėjimas su mokesčių inspekcija: jo pajamos 1925 m. buvo 19 843, 1926 m. – 15 903, 1927 m. – 11 494, 1928 m. – 11 818, 1929 m. – 15 448 reichsmarkės. Tai beveik sutampa su honorarų už „Mein Kampf“ dydžiu. Parduotų egzempliorių skaičius augo drauge su partijos autoritetu – nuo 7664 egzempliorių 1929 m. iki 54 086 egzempliorių 1930 m., kai pasirodė pigesnė knygos laida (8 reichsmarkės).
Kurį laiką „Mein Kampf“ buvo spausdinama dviem atskirais didelio formato (15,3 x 22,8) tomais. 1930 m. abu tomai buvo sudėti į vieną „tautos leidinį“, kurio matmenys (12 x 18,9) įtartinai priminė labiausiai paplitusį Biblijos formatą. Per trejus metus parduota apie 287 000 egzempliorių ir tai buvo tik pradžia, vien 1933 m. išplatinta 1 500 000 knygų. Hitleris, kurio honoraras perkopė milijono reichsmarkių ribą, tapo daugiausia uždirbančiu Vokietijos rašytoju. Nuo 1925 iki 1945 m. Franz Eher-Verlag GmbH į Hitlerio sąskaitą Bavarijos banke Mark, Fink und Ko pervedė 8 milijonus reichsmarkių. Iki 1939 m. išleista 5 450 000 „Mein Kampf“, 1941 m. tiražas pasiekė 7,1 mln., 1942 m. – 8 450 000 egzempliorių.
Hitlerio „bibliją“ nemokamai gaudavo jaunimas už gerą mokslą, nuo 1935 m. Vidaus reikalų ministerijos nurodymu civilinės metrikacijos biuro darbuotojai ją įteikdavo kiekvienai jaunavedžių porai kaip valstybės vestuvinę dovaną. Vienas toks „Mein Kampf“ egzempliorius su dedikacija tituliniame lape „Jaunavedžiams Friedrichui Razbrokui ir Elzei Beck su geriausiais laimingų vedybų linkėjimais. 1940.II.14 d.“ atsidūrė Niurnbergo teisme.
1936 m. Marburgo leidykla Aukštoji mokykla fiurerio knygą pritaikė akliesiems. 1939 m. ją pradėta spausdinti lotynišku šriftu (pirmųjų vokiškų leidimų šriftas buvo gotiškas). Nuo 1940 m. pradėta spausdinti „ploną“ (20 mm) leidinį, skirtą kariuomenei. Anglų kariai Antrojo pasaulinio karo frontuose gaudavo po egzempliorių Hitlerio „Mein Kampf“, kad studijuotų „nacistinę ideologiją“, ir Karlo Marxo „Kapitalą“, kad žinotų, su kuo kovoja.
1935 m. liepos 18 d., minint „Mein Kampf“ išleidimo dešimtmetį, spauda ir radijas aiškino vokiečių tautai, kad fiurerio knyga – tai germanų pasaulėžiūros pagrindas, rodyklė, nukreipianti kiekvieno vokiečio gyvenimą. Joje nurodytos net tokios to gyvenimo smulkmenos kaip vaikų ir jaunuolių apranga: po 1933 m. NSDAP jaunimo organizacijų Jungfolk (10–14 metų berniukai) ir Hitlerjugend (berniukai nuo 14 metų) nariai privalėjo nešioti šortus, kurių ilgis – pusė delno virš kelių.
Privatūs asmenys, o ypač bibliotekos ir įstaigos, pirko „Mein Kampf“, kad pademonstruotų lojalumą fiureriui. Ši knyga kiekviename bute privalėjo stovėti matomiausioje vietoje. Aštuoni aukštos klasės dailininkai nemažai egzempliorių kruopščiai perrašė ant specialaus pergamento, įrišo į plieninius apkaustus – tokios rankų darbo knygos būdavo įmūrijamos į pastatų pamatus.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios knyga, išversta į 11 pasaulio kalbų, buvo išleista Amerikoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Italijoje, Brazilijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Bulgarijoje, Irake ir kituose kraštuose, o bendras vertimų tiražas pasiekė 5,2 mln. egzempliorių.
1932 m. Williamo Randolpho Hearsto sindikatas (JAV) už 25 000 dolerių įsigijo teisę spausdinti knygą anglų kalba, 1933 m. spalio 11 d. pasirodė pirmas fragmentinis 297 puslapių su 4 nuotraukomis leidinys „Mano mūšis“ (My Battle). Nuo 1933 m. spalio iki 1939 m. spalio buvo parduoti 15 352 šio leidinio egzemplioriai. 1940 m. rugsėjį išspausdintas antras 100 000 tiražas. Pilną (669 puslapių) leidinį 1939 m. leidykla Stackpole and Sons išleido be Hitlerio leidimo ir dėl to kilo tarptautinis skandalas. Tais pačiais metais leidykla Houghton Mifflin fiurerio knygą išleido net 1002 puslapių apimties. Abi šios leidyklos iki 1942 m. JAV pardavė 290 000 knygos egzempliorių.
Rusų emigrantų Amerikoje leidžiamas laikraštis Фашист 1935 m. spausdino išsamias „Mein Kampf“ ištraukas rusų kalba. 1933 m. spalio 13 d. 5 000 egzempliorių tiražu knyga „Mano kova“ (My Struggle) pasirodė Anglijoje, 1935 m. buvo išleista dar 14 000. Vertimas į prancūzų kalbą, pavadintas „Mano doktrina“ (Ma Doctrine), išėjo Paryžiuje 1938 m. Į japonų kalbą versti Hitlerio knygą pradėta 1931 m., bet dienos šviesą ji išvydo tik 1938 m., kai Japonija prisijungė prie Antikominterno pakto. Hitleris, kad pelnytų didesnes japonų simpatijas, vietoje įprastinių 10 proc. sutiko gauti tik 5 proc. pajamų, gautų pardavus knygą. Tailande „Mein Kampf“ buvo išleista 1944 m. ir greitai išpirkta.
Didžiuliai tiražai ir vertimų į 16 pasaulio kalbų licencijos davė milijonines pajamas. Tuos pinigų srautus tvarkė ne pats autorius, esą buvęs abejingas pinigams, o NSDAP reichsleiteris Martinas Bormannas, valdęs specialų fondą, kurį beveik padvigubino, pasisavinęs teisę naudoti Hitlerio portretą III Reicho pašto ženklams. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. Franz Eher-Verlag GmbH už vieną „Mein Kampf“ leidimą gavo Grand Prix.
Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas įsakė Hitlerio knygą išversti į rusų kalbą iškart po jos pasirodymo Vokietijoje ir dėmesingai studijavo, domėjosi fiurerio darbo stiliumi ir metodais. Kai buvo nužudytas SA vadas Ernstas Julius Röhmas, VKP(b) politinio biuro pasėdyje Stalinas pavadino Hitlerį šaunuoliu, kuris moka susidoroti su politiniais priešais. Savo ruožtu Hitleris, perskaitęs Levo Trockio knygą, kurioje rašoma apie Stalino nusikaltimus, mosuodamas ja sušuko: „Puiku! Ši knyga mane daug ko išmokė, ji gali išmokyti ir jus.“
1942 m. birželio 1 d. Josephas Goebbelsas pasirašė įsaką dėl knygų leidybos karo metais: popieriaus kiekis sumažintas dviem trečdaliais prieškarinio lygio, buvo leidžiama spausdinti tik karui svarbias knygas, iš kurių svarbiausia, žinoma, buvo „Mein Kampf“: 1943 m. jos tiražas pasiekė 9 840 000 egzempliorių, o iki karo pabaigos perkopė 12 milijonų. Tuo metu tai buvo pasaulio rekordas. „Mein Kampf“ naujos laidos nebuvo nei keičiamos, nei taisomos. Nemažai vokiečių tikėjo, kad tai knyga, parašyta pranašo, kurio pranašysčių didžioji dalis jau išsipildė.
Pats autorius palyginti kritiškai vertino savo veikalą. Vieną kartą jis pareiškė: „Aš ne rašytojas. Kokia nuostabia italų kalba rašo ir kalba Mussolini’s! Man vokiškai taip neišeina, kai rašau tekstą, pinasi mintys. Todėl „Mein Kampf“ – tai Völkischer Beobachter vedamųjų rinkinys.“ Kitą kartą Hitleris savo knygą pavadino „fantazijomis, gimusiomis už grotų“. 1942 m. vasario mėnesį jis aiškino: „Be mano įkalinimo „Mein Kampf“ niekada nebūtų buvusi parašyta. Tuo laiku turėjau galimybę perprasti įvairias idėjas, kurias iki tol suvokiau tik intuityviai.“ Dažnai sakydavo, kad įkalinimas jam tapo „universitetu valstybės sąskaita“.
„Mein Kampf“ neprarado populiarumo ir po Antrojo pasaulinio karo. Hitlerio knygą legaliai galima įsigyti Australijoje, Suomijoje, Graikijoje, Indijoje, Indonezijoje, Airijoje, Japonijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Pietų Korėjoje, Makedonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Portugalijoje, Turkijoje, JAV ir Italijoje.
Austrijoje „Mein Kampf“ pardavinėti ir turėti draudžiama. Įdomu, kad 1951 m. anglų ir amerikiečių kolekcininkai už šią knygą vokiečių kalba austrams mokėdavo iki 3 000 šilingų – gerokai daugiau, negu per mėnesį gaudavo specialistas su aukštuoju išsilavinimu. Austrų policija 1951 m. gegužės mėn. konfiskavo nemažai „Mein Kampf“ egzempliorių, pasirodo, jie buvo atspausdinti Austrijos komunistų partijos spaustuvėje.
Bulgarijoje šią knygą leista pardavinėti 2001 m., o Kroatijoje išėjo jau du vertimai (1999 ir 2003 m.) ir leidimas vokiečių k. (2002 m.). Čekijoje vertimas išleistas 2002 m. Danijoje leidžiama šią knygą pardavinėti, o viešosios bibliotekos turi teisę turėti iki 50 knygos egzempliorių.
Prancūzijoje knygą pardavinėti uždrausta, bet galima įsigyti istorijos studijoms skirtas versijas su specialistų komentarais. Nyderlandų Karalystėje „Mein Kampf“ be išimčių draudžiama pardavinėti, tačiau leidžiama turėti. 1952 m. Beirute knyga pasirodė arabiškai. 1995 m. Libane išėjo naujas vertimas į arabų kalbą ir paplito po arabų šalis. Meksikoje leisti „Mein Kampf“ uždrausta, tačiau nelegaliai prekiaujama piratiniais 1950 m. leidimo egzemplioriais ispanų kalba. Ispanijoje ir Argentinoje knyga uždrausta, tačiau tai netaikoma egzemplioriams, išleistiems iki draudimo.
Švediškai Hitlerio opusas pasirodė 1992 m. Įdomu, kad Bavarijos žemės Finansų ministerija, kuri yra NSDAP palikimo valdytoja, bandė blokuoti platinimą, tačiau Švedijos aukščiausiasis teismas 1998 m. išaiškino, kad bavarų vyriausybė neturi knygos autorinių teisių, ir leidėją išteisino. Anglijoje galima parduoti ne daugiau kaip 3000 „Mein Kampf“ egzempliorių per metus.
Politinio nekorektiškumo viršūne galima laikyti tai, kad Danas Jaronas, nepaisydamas protestų, 1991 m. išvertė knygą į hebrajų kalbą, o 1992 m., beje, remiant Izraelio švietimo ir kultūros ministerijai, ją išleido. 1995 m. profesoriaus Zimmermano iniciatyva „Mein Kampf“ pakartotinai išleido Vokiečių istorijos tyrimų centras prie Jeruzalės Žydų universiteto.
2011 m. Hitlerio knyga buvo išleista Pekine kinų kalba 10 000 egzempliorių tiražu.
Lenkiškai „Mein Kampf“ 1992 m. išleido Krokuvos leidykla Werset. Andrzejus Socha buvo apkaltintas fašizmo aukštinimu, bet vėliau kaltinimai atmesti, nes šią knygą jis išleido su kritiniu įvadu. Rašytojas Stanisławas Lemas pavadino Hitlerio kūrinį „politine pornografija“, o žinomas lenkų publicistas Adamas Michnikas ragino savo tėvynainius studijuoti Stalino ir Hitlerio palikimą. Įsiplieskusi diskusija sukėlė didelį šurmulį ir pavertė knygą bestseleriu. 2005 m. lenkiškas vertimas buvo pakartotas.
Neįtikėtina, bet faktas: komunistinė „demokratinė“ Vokietija iki savo subyrėjimo susikrovė nemažai valiutos už tarptautiniuose knygų aukcionuose parduotus retus „Mein Kampf“ egzempliorius. Daug kas mano, kad Vokietijoje ji uždrausta, bet taip nėra. Po Antrojo pasaulinio karo naujoji Vokietijos valdžia perėmė NSDAP leidyklą kartu su visų jos išleistų kūrinių, tarp jų ir „Mein Kampf“, leidybos teisėmis. Kad neskatintų nacistinio ekstremizmo, šalies valdžia atsisako leisti šią knygą.
Romos popiežius Paulius IV, prieš tai buvęs Vyriausiasis inkvizitorius, 1559 m. išleido pirmą draudžiamų knygų indeksą (oficialiai Vatikanas jį panaikino tik 1966 m. balandžio 9 d.). Į jį buvo įtraukti Bažnyčiai neįtikę teologų, mokslininkų ir rašytojų veikalai. Į paskutinį indekso sąrašą, sudarytą 1948 m., buvo įrašyta 4 tūkstančiai pavadinimų. Tarp draudžiamų autorių atsidūrė Giordano Bruno, Benedictus de Spinoza, Honoré de Balzacas, George Sand, Denis Diderot, Émile’is Zola, beveik visi Vakarų Europos filosofai, tarp jų ir tikintys, pavyzdžiui, René Descartes’as, Immanuelis Kantas, George’as Berkeley’s. O tokie ateistai kaip Schopenhaueris ir Nietzsche nebuvo uždrausti. Į indeksą nebuvo įrašyta ir Hitlerio „Mein Kampf“.
Bandžiau sužinoti, kokia yra kosmopolitinės Europos Sąjungos nuostata – ar galima „Mein Kampf“ leisti, viešai platinti ir t. t. Gavau ES informacinio centro nelabai konkretų atsakymą, informuojantį, kad rasizmas ir ksenofobija, kaip ir su jais susiję simboliai, įskaitant knygas, prieštarauja principams, kuriais remiantis sukurta ES ir kurie yra bendri visoms valstybėms narėms. Knygos „Mein Kampf“ leidimas ir platinimas gali būti vertinamas kaip rasizmo ir žiaurumo kurstymas.
Cesaras C. Aronsfeldas Žydų reikalų instituto mokslo žurnale 1972 m. rašė: „Vokiečių valdžia daro kliūtis šiai knygai publikuoti, nes baiminasi, kad ji pakenks draugystei ir tarpusavio supratimui. Mes galime suprasti šias abejones, tačiau nepritariame joms. Hitlerio kilmė nėra aptarimo objektas.
Svarbu tik tai, kad jis egzistavo, kad atnešė nelaimę savo tautai ir visam pasauliui, be to, įvairiuose kraštuose vis dar turi pasekėjų. „Mein Kampf“ yra jų klaidingų pažiūrų ir neišsiauklėjimo žinynas, nepaisant to, ar jie germanai, ar britai, ar kurios nors kitos nacijos atstovai. Todėl būtina suprasti [...], kas yra Hitleris. Jo knyga yra įžanga į jo dvasinį pasaulį ir veiklos metodus ir kaip tokia privalo egzistuoti, kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus.“
Nors istorija iš esmės nėra taikomasis mokslas, tačiau praeities įvykių pažinimas padeda suprasti savo klaidas tiems, kurie mano, kad nauja diena visiškai nesusijusi su vakarykšte.