Vardai ir tapatybės – tai ką kartu su gyvybe prarado karų, rezistencijos bei holokausto aukos. Tačiau tapatybes žuvusiesiems pasiryžę sugrąžinti teismo medicinos archeologijos ekspertai. Šių mokslininkų veiklos sritis yra nauja Lietuvoje, tačiau įgyjanti vis didesnį pagreitį ir teikianti stulbinančius rezultatus.
Viena svarbiausių šios disciplinos savybių, suteikianti jai išsirtinę reikšmę - tiriamųjų darbų kompleksiškumas. Tai archeologijos, teismo medicinos, ikiteisminių procesų bei prokuratūros darbo pajungimas veikti kartu, siekiant maksimalių rezultatų.
Darbinėmis mentelėmis apsiginklavę archeologai, padedami uniformuotų pareigūnų atkuria istorinius įvykius taip, kad į situaciją galėtų žvelgti aukų ir jų užpuolikų akimis. Per pastarąjį dešimtmetį bendromis specialistų pastangomis renkama informacija padėjo identifikuoti ne vieną po žeme gulėjusį statisnį nežinomąjį.
Teismo medicinos archeologijos specialistas profesorius Rimantas Jankauskas, paklaustas apie ilgametę savo darbo patirtį bei istorinių spragų lopymą Lietuvoje, neslėpė susižavėjimo savo vykdomos veiklos teikiama reikšme.
- Naujai atsiradusi teismo medicinos archeologija jau spėjo nustebinti pasiektais rezultatais. Kokius tikslus sau kėlėte?
- Yra keletas šios veiklos krypčių. Pirmiausia, drąsus, tačiau nuolatos dirbti skatinantis tikslas tiriant seniai mirusiųjų žmonių palaikus. Pasiekti, jog nei vienas, Lietuvoje žuvęs nuo represinių struktūrų, nebūtų palaidotas anoniminiame kape. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turi teisę į pagarbų palaidojimą. Tačiau šis mokslas nėra tik senosios istorijos tyrinėjimas. Netgi sakoma, kad archeologija tai vakar dienos šiukšlynas. Galima ekshumuoti ir neseniai užkastus palaikus, o tyrimus atliekant kvalifikuotai, tai galima vadinti teismo archeologija.
- Kokią reikšmę tyrimams turi darbų kompleksiškumas? Ar sulaukiama realių rezultatų vienijant specialistų pajėgas?
- Šalies praktikoje yra nemažai skaudžių pavyzdžių, kai geranoriškas pavienių žmonių entuziazmas baigdavosi tragiškai. Vieni iš tokių, 1989-1990 metais prasidėję partizanų kapų kasimai. Būdavo, atvažiuoji į vietą, o skirtingų palaikų liekanos sudėtos į bulvių maišus. Kaukolės – sau, kiti kaulai – sau. O tokia palaikų identifikacija tiesiog nebeįmanoma.
Dirbant komandoje, surenkami daug informatyvesni, sistemiškai apdorojami duomenys. Surenkama ir ta medžiaga, kuri įprastai gali būti pražiūrėta – tai smulkūs artefaktai, kulkų, tekstilės liekanos. Vėliau nauja informacija lyginama su archyvine bei daromos bendros išvados.
- O ar kompleksinis tyrinėjimų būdas sulaukia vis daugiau entuziastų, ar vis dėlto liekama prie įprastų mokslinių tyrimo būdų?
- Pasaulyje – taip. Tai netgi laikoma auksiniu standartu Bosnijoje, Kosove, ten kur dirba kvalifikuotos specialistų pajėgos. Deja, šito negalima pasakyti apie kitus kraštus, tokius kaip Iranas, kur labai retai pasitelkiamos išsilavinusių antropologų ir archeologų žinios.
Lietuvoje tokio taikymo pavyzdžių taip pat nėra daug. Čia teismo medicinos archeologijos pradmeniu galima laikyti sėkmingą plataus mąsto tyrimų seriją Tuskulėnuose ir Rietave. O darbuotis dažniausiai padeda studentai.
- Paminėjote Tuskulėnuose vykusius masinių kapaviečių archeologinius tyrinėjimus. Pats dalyvavote ten rastų palaikų identifikavimo procese, tad kokios patirties įgijote?
- Tiriant Tuskulėnų masinę kapavietę ekshumavome 724 palaikus. Taikant įvairias metodikas, logiškas darbo sekas, mums pasisekė indentifikuoti virš 50 žuvusiųjų. Likusieji palaikai nesumaišyti ilsisi Tuskulėnų kolumbariume. Jis buvo įrengtas atsižvelgiant į mūsų pasiūlymus, tad palaikai sudėti cinkuoto metalo dėžėse, kad esant galimybei ir vėliau su jais būtų galima dirbti. Jei šių ekshumacijų nebūtume vykdę kompleksiniu tyrimu, tokių rezultatų šiandien tikrai neturėtume.
Maloniausi prisiminimai aplanko kalbant apie senyvus žmones, dėkojančius už tai, kad padėjai surasti jų brolį ar tėvą. Tai didžiausias apdovanojimas tau ir tavo kolegoms. Tada pajauti, kad neveltui dirbai ir mokeisi bei kad tavo kvalifikacijos netuščiai panaudotos.
- Tačiau Lietuvoje išrtyrinėta tik nedidelė dalis kapaviečių, o šimtai jų vis dar skendėja nežinioje. Taigi, kokiais būdais nustatomos šių istorinių kapaviečių vietos ir kur mūsų šalyje yra pagrindinės jų sankaupos?
- Faktiškai prie kiekvieno Lietuvos miestelio yra holokausto kapavietės, bet žydų bendruomenės pageidavimu, jos nėra judinamos.
Toliau – partizanų kapai. Vieni dievai žino, kiek jų yra. Daugiausiai kapaviečių aptikta Vilniaus krašte. Tuskulėnai yra tik grupė, kur buvo užkasamos 1944-1947 metais sušaudytos aukos. Kur buvo laidojami po to – niekas nežino.
- Prisiminkime šio mokslo ištakas Lietuvoje. Iš ko gi mokėsi Jūsų kartos specialistai? Ar žinių semtasi ir iš užsienio praktikos?
- Man didelė garbė savo laikyti Vytauto Urbonavičiaus mokiniu. Tai daug platesnių interesų ir užmojų specialistas, kurį neabejotinai galima vadinti teismo medicinos archeologijos pradininku Lietuvoje.
Mokslo tradicijos – Kauno teismo antropologijos mokykloje. Taip pat, profesorius Jonas-Vytautas Rainys yra sukuręs įvairias metodikas, dalyvavęs istorinių asmenų ekshumacijose.
Didžiausią patirtį esame perėmę iš užsienio lietarūros.
Svarbu paminėti ir tai, kad pagrindinės šio mokslo iniciayvos – iš Amerikos. Havajuose veikia didžiulė labaratorija, kurios tikslas identifikuoti visus Antrojo pasaulinio, Korėjos bei Vietnamo karų metu žuvusius karius. (Joint Prisoners of War-Missing in Action Accounting Command. – Red.) Panašiai dirba ir Suomiai, keliantys ambicingus tikslus atpažinti visas Šiaurės karo aukas. Tai yra pavyzdžiai, kuriais norisi sekti.
- Kaip manote, ar Lietuvoje tinkamos sąlygos ruošti teismo medicinos archeologijos ekspertus? Be to, ar ši specialybė populiari jaunimo tarpe?
- Teismo medicinos perspektyvos neblogos. Ateina naujos technologijos, įrengti modernūs toksikologijos ir genetikos skyriai. Teismo archeologija – nišinė sritis, kuriai ruošti specialistus Lietuvai būtų per didelė prabanga. Džiaugiuosi ypač veikliais archeologijos studentais, baigusiais magistrantūrą. Tai žmonės nusimanantys anatomijoje ir galintys puikiai savo žinias pritaikyti teismo medicinos archeologijoje.