Fortissimo!
1990 metų kovo 11-osios išvakarėse vėl visa jėga turėjo prabilti radikaliosios Sąjūdžio jėgos. Kovo 8-ąją Sąjūdžio Seimas įpareigojo savo deputatus nedelsiant skelbti valstybės atstatymo aktą, o Sąjūdžio deputatų klubas vėl pajuto Kauno Sąjūdžio deputatų lemtingą įtaką.
Iš deputatų prisiminimų ir jų diskusijų Sąjūdžio deputatų klube galima spręsti, kad šį kartą sprendimas buvo brandinamas formuojant naujosios Sąjūdžio valdžios viršūnę.
„Žiūriu į veidrodį ir matau premjerą”, - pasakė A.Butkevičius K.Prunskienei, taisiusiai šukuoseną buvusių profsąjungų tarybos rūmų fojė vieno iš paskutinių Sąjūdžio deputatų klubo posėdžių išvakarėse.
K.Prunskienės reakcija buvo natūrali. „Taip”, - pasakė ji. A. Butkevičius, pasitaręs su Kauno Sąjūdžiu, nuėjo pas V. Landsbergį.
V. Landsbergiui siūlymas premjere pasirinkti K. Prunskienę, atrodo, tiko. Šio pokalbio liudininkai prisimena, kad V. Landsbergis tik prašė jam pristačius K. Prunskienės kandidatūrą neapibrėžti, kad tokį postą užimanti moteris bus gerai priimama užsienyje.
Būsimąją premjerę apstojo patarnauti pasiruošusi svita. Vienas radikalus deputatas eks ir antikomunistas iš Klaipėdos vis siūlėsi panėšėti jos rankinuką, o Z. Vaišvila, jeigu K. Prunskienės neapgauna atmintis, pasisiūlė pasidalyti pareigų naštą: „Norėčiau būti jūsų pavaduotojas...”.
Nepagalvojusi apie pasekmes, K. Prunskienė tada atrėžė: „Dar tu čia, Zigmai, straksėsi“. Tuo metu K. Prunskienė dar jautėsi labai stipri.
Dėl kandidatų Aukščiausiosios Tarybos pirmininko bei jo pavaduotojų pareigoms abejonių nebuvo. „Manyčiau, kad iš Sąjūdžio pusės neišvengiamai turės iškilti trys kandidatūros: Landsbergis, Ozolas ir Motieka”, - pasakė kovo 10-osios vakare N. Rasimavičius. Sąjūdžio deputatams buvo likę aptarti galimus, tačiau mažai tikėtinus nesklandumus. „Jei mūsų kandidatas (Į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą. - R. G.) lieka vienas ir be Landsbergio bei Brazausko, alternatyva neiškeliama, ar mes dar ką nors keliame, ar ne?” - pasirūpino A. Januška.
„Aš siūlau pasiūlyti mane”, - lyg niekur nieko pareiškė A. Abišala. „ O jeigu išrinks?” – suabejojo kažkuris juoko nesupratęs deputatas. A. Abišalai teko pasiaiškinti. „Fantazija taip pat turi turėti ribas”, - pasakė jis.
V. Landsbergis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimų išvakarėse atvirai nesiginčijo dėl pasiūlytų jo būsimų pavaduotojų kandidatūrų, dargi pareiškė: „Jeigu pavaduotojai turi būti žmonės iškilūs, matomi, įtaigiai kalbantys, tai Ozolas būtų vienas iš jų.”
Vėliau, Aukščiausiosios Tarybos posėdžio metu, V. Landsbergis, jau tapęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vietoj R. Ozolo pasirinko kitą žmogų - Č. Stankevičių. O vėliau iš jo aplinkos vienas po kito išnyko ir kiti žmonės, kadaise formavę nuosaikiąją Sąjūdžio ideologiją.
Kodėl ir kaip iš pirmųjų valstybės vadovų orbitos išlėkė R. Ozolas? Sąjūdžio deputatų klubo stenogramos mena tokius šio deputato žodžius, pasakytus diskutuojant, ar verta Sąjūdžiui kelti ne vieną savo kandidatą, jei A. Brazauskas apskritai nebus pasiūlytas Parlamento vadovu. R. Ozolas pasakė: „Tarkim, iškelia mano kandidatūrą kaip alternatyvą V. Landsbergiui, ir aš laimiu. Kas pralaimi? Sąjūdis pralaimi?”
Toks laisvumas Sąjūdžio deputatų daugumos nebuvo toleruojamas.
V. Landsbergis, pasak A. Abišalos, „kaip gerais laikais”, buvo pripažintas pirmuoju ir vieninteliu Sąjūdžio kandidatu. R. Ozolas turėjo aiškintis ir atsitraukti. Tačiau tam, kuris rinkosi, tikriausiai liko abejonių, ir po kovo 11-osios R. Ozolas, nepaisant išankstinio Sąjūdžio deputatų klubo susitarimo siūlyti jam Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo išsiųstas į Vyriausybę.
Pagal V. Landsbergio iniciatyva parengtą (kaip dabar galima atsekti) nutarimą savo deputatinį statusą prarado ir visi SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos. Projektai, siūlę pasinaudoti buvusiųjų SSRS liaudies deputatų paslaugomis ir galimybėmis derybose su SSRS, buvo atmesti.
Naujoji Lietuvos valdžia norėjo rašyti ant visiškai balto Lietuvos istorijos lapo.
Prieš porą mėnesių V. Landsbergis „Lietuvos kelio” konferencijoje buvo griežtokai sukritikavęs tokį radikalų pasirinkimą, priešpastatydamas jam susitarimų kelią: „Susitarimų su SSRS dėl etapų, kaip atstatyti lygiateisių valstybių santykius be staigaus sukrėtimo abiejose pusėse... suderinus ir galutinį visos valdžios perdavimą teisėtai Lietuvos vyriausybei”.
Kitas modelis „suvereniteto atsiėmimas vienos pusės, t.y. mūsų valios aktu” V. Landsbergiui tada atrodė rizikingas, nes „šiuo atveju patektume ir į didelę priklausomybę nuo aplinkybių, ir nuo mūsų pačių visuomenės atsparumo, kuris dar nėra išbandytas, nuo vienybės, kuri, atrodo, čia reali, čia nereali, nuo politinės sąmonės ... ir nežinant galutinio užsienio požiūrio, jo simbolinės arba realios paramos, kuri būtų vienaip ar kitaip lemtinga”.
Artėjant Aukščiausiosios Tarybos sesijai, V. Landsbergiui reikėjo apsispręsti. Kovo 11-osios išvakarėse jis jau improvizavo naują - revoliucinio maršo temą.
„Ar nevertėtų paskelbti, kad Aukščiausioji Taryba perima visą valdžią Respublikoje”, - svarstė vienintelis Sąjūdžio kandidatas į aukščiausiąjį Respublikos valdžios postą, jam antrino L. Sabutis, kurio nuomone, Aukščiausioji Taryba, susirinkusi į pirmąjį posėdį, negali išsiskirstyti net trumpai pertraukai, kol nebus išrinktas jos vadovas ar Prezidiumas, galintis pagal Konstituciją pasirašyti teisinius aktus. Deputatas ir būsimasis užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas V. Katkus rado savų argumentų: negalima palikti Lietuvos be vadovybės nė valandai, nes gali būti, jog „Sakalauskas naktį kreipsis į Gorbačiovą, kad įvestų armijos dalinius į Lietuvą”.
1990 metų kovo 10-osios naktį Sąjūdžio deputatų klubas, apsvarstęs, kaip išvengti menkiausių nesklandumų ir įvykdyti užsibrėžtą uždavinį, išsiskirstė ilsėtis. „(Kitų) nuomonių nėra, tai galima visiems palinkėti labanakt, nusnausti, nes skelbiant nepriklausomybę, reikia atrodyti žvaliai”, - pasakė A.Abišala kolegoms, baigdamas paskutinįjį Sąjūdžio deputatų klubo posėdį.
Dar po paros, 1990 m. kovo 11-ąją, 22 val. 44 min. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad atstatyta nepriklausoma Lietuvos Respublika.
„18153 dienas mes ėjom į šią dieną”, - pasakė deputatas S. Kašauskas.
Tai buvo visos Lietuvos diena. Kovo 11-ają gimė ir naujoji Lietuvos valdžia.