„Kai jachta „Lietuva“ išplaukė į šį žygį, žydėjo Sąjūdis. Žmonės buvo
kitokie - dvasiškai pakylėti, vieningi. Ore tvyrojo jaudulys, viltis
ir svaigi euforija, todėl buriuotojų palydos į plačiuosius vandenis
priminė antrąjį Baltijos kelią. Tai nebuvo vien tik ilga jachtos
kelionė - visi jautėme malonų virpulį, nes buriuotojai buvo mūsų
trispalvės vėliavnešiai - išplaukę lankė lietuvių bendruomenes, skleidė
gerąją žinią pasaulyje, kai kiti dar tik mokėsi tarti žodį „Lietuva“.
Dešimtmečiai daug ką pakeitė: emocijos, senieji simboliai išblėso.
Tačiau tiems žmonėms, kurie Lietuvą suvokia kaip jūrų valstybę, šis
burlaivis - pats tikriausias patvirtinimas, kad ji tokia ir yra“, -
kalbėjo buriuotojus sveikinęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
Jachtos „Lietuva“ žygyje aplink pasaulį nuo pradžios iki pabaigos
dalyvavo ir dienraščio „Lietuvos ryto“ žurnalistas, buriuotojas
Gediminas Pilaitis, tais laikais lakoniškus pranešimus apie kelionę,
įgulos gyvenimą ant bangų galėjęs perduoti redakcijai tik tuomet, kai
jachta stabtelėdavo užsienio uostuose. Kaip patys buriuotojai po 20
metų vertina savo kelionę ? Apie tai - šis G. Pilaičio rašinys.
Garsus Lenkijos buriuotojas Leonidas Teliga, dar „brandaus socializmo“
laikais nedidele jachta „Opty“ vienas apiplaukęs pasaulį, prieš startą
paklaustas, kas jį skatina leistis į ilgą ir neprognozuojamą kelionę,
ištarė: „Aš tik noriu įgyvendinti savo seną vaikystės svajonę. Tai yra
svarbiausia, ką žmogus gali ir privalo nuveikti per savo gyvenimą“.
Visi buriuojantys žmonės - svajotojai. Prieš dvidešimt metų kreiserine
jachta „Lietuva“ pasaulį apskrieję vyrai irgi buvo tokie. Pirmoji tokia
šalies okeaninio buriavimo istorijoje kelionė aplink Žemės rutulį truko
daugiau kaip metus. Buriuotojai vandenynais generaliniu kursu nuplaukė
daugiau kaip 33 tūkst. jūrmylių (apie 59 tūkst. kilometrų). Užsienyje
pasikeitė tik vienas įgulos narys - kitokių galimybių tuomet nebuvo.
Šios kelionės sumanytojai irgi troško svajones paversti realybe. Dar
vienas motyvas - politinis: Lietuvos buriuotojus nuo pasaulio ilgai
skyrė „geležinė uždanga“, galynėtis su vėjais buvo leista tik Baltijos
jūroje. Tarpukariu keli jūreivystės mokyklų studentai lietuviai dar
spėjo apskrieti pasaulį, bet tai nebuvo tautinius jausmus pakylėjęs
reisas - kadetai plaukė įsidarbinę senuose suomių burlaiviuose.
Sąjūdžio epochoje, kai visi keliai vėl atsivėrė, laisvės apsvaiginti
lietuviai veržėsi ten, kur anksčiau patekdavo tik „išrinktieji“: kopė į
Himalajų aukštikalnes, orlaiviais raižė padanges, o buriuotojai troško
įrodyti, kad gali apiplaukti pasaulį. Jachtos „Lietuva“ kelionė -
tarsi pastanga vytis „prarastą laiką“. Žygio rėmėjai irgi suvokė, kad
valstybei, kurios pakraštį skalauja jūra, reikia „pavėluoto revanšo“.
Tuo metu pasaulis šventė Amerikos žemyno atradimo 500-ąsias metines. Ta
proga Tarptautinės mokomųjų burlaivių asociacijos surengtoje įspūdingoje
transatlantinėje regatoje „Columbus-92“ dalyvavo ir dvi mūsų šalies
jachtos („Lietuva“ ir „Laisvė“). Nebuvome tvirtai nusprendę plaukti
aplink pasaulį, todėl draugiškai sutarėme: jeigu be nuotykių pavyks
nusigauti iki Niujorko uosto, ten svarstysime, ką daryti toliau.
Mums tikrai sekėsi - ne pirmos jaunystės „Lietuva“ įveikė Atlantą,
netgi laimėjo vieną regatos etapą. Įvertinę savo ir burlaivio technines
galimybes, materialinius išteklius ir daugelį kitokių aplinkybių,
nusprendėme, kad galime mesti dar vieną iššūkį - apiplaukti Žemės
rutulį. Niekas nesudrebėjo - pasirinktam kelionės maršrutui pritarė
visi įgulos nariai. Tada per Karibų jūrą pasukome Panamos kanalo link.
Ten užklupo nesėkmė - naktį, artėdami prie Virginų salyno, staiga
„pasisveikinome“ su klastingais rifais. Pažeidimai nebuvo žymūs, tačiau
apibrozdintą jachtą reikėjo kelti į krantą, remontuoti. San Kroiso uoste
buvo proga atsikvėpti. Tęsdami kelionę išplaukėme į Ramųjį vandenyną ir
pasiekėme Australiją. Ten jachtos jau laukė itin svetingos Sidnėjaus,
Melburno, Perto lietuvių bendruomenės. Ne tik kengūrų žemėje, bet JAV
uostuose, Virginų salose, Puerto Rike, Pietų Afrikoje sutikti tautiečiai
mums padėjo, kuo tik galėjo. Juos vadiname šio žygio dalyviais.
Pietiniu Australijos pakraščiu išplaukus į Indijos vandenyną maršrutas
nusidriekė į Mauricijaus salą. Iš ten keliavome Afrikos link. Aplenkus
audringąjį Gerosios Vilties kyšulį, atsivėrė rūstokos Pietų Atlanto
platumos. Mūsų kelionės tempas smarkiai sulėtėjo - jachtą stabdė
nepalankūs vėjai. Keiptaune įgulą papildė dar viena svajotoja - JAV
lietuvaitė, ambicinga buriuotoja Reda Veitaitė, su kuria susipažinome
Bostone. Mergina labai troško atplaukti į tėvų kraštą jachta.
Afrikos uostai neviliojo, buvome trumpai stabtelėję tik Žaliojo Rago
salose. Teko aplankyti net ir dabar sunkiai pasiekiamą Šventosios
Elenos salą – Napoleono Bonaparto tremties vietą vandenyne. Išvydę Kanarų salų
švyturius jau galėjome lengviau atsikvėpti - prieš metus jūrlapyje
nubrėžtas ratas aplink pasaulį užsidarė. Bet dar reikėjo nuplaukti
nemenką atstumą iki Lietuvos. Paskutinės jūrmylės buvo sunkiausios.
Nuo jūros nutolusiems žmonėms nelengva suprasti, kaip aštuoni vyrai
daugiau kaip metus ištvėrė 16,5 metro ilgio jachtoje, kurią vandenynas
blaško kaip skiedrą. O kaip įžadus davę vienuoliai išgyvena savo
ankštose celėse? Jeigu žmogus tiki, kad gyvenimas tokiomis sąlygomis
yra prasmingas ir šio to vertas, nekils jokių problemų ir jūroje, ir
krante. Ruginės duonos, konservų mums užteko ilgam, dažnai gelbėjo
lietuviški lašiniai. Jų labai pasigesdavome svetimuose kraštuose.
Išvengę ligų ir traumų, grįžome namo netgi sustiprėję - fiziškai ir
dvasiškai. Plaukiant vandenynais tik kartą teko graibyti medicinos
įrankių skrynelę - vienas denyje per audrą bures tvarkęs jūrininkas
prasiskėlė pakaušį. Atsivėrusią žaizdą siūbuojančioje jachtoje
susiuvome kaip mokėdami. Įdomiausia, kad ligonis komplikacijų nepatyrė
- Atlanto viduryje aplinka sterilesnė nei ligoninių operacinėse.
Ilgiausias kelionės etapas - nuo Panamos iki artimiausių Polinezijos
salų. Jachtos užkaborius užgriozdinome vandens statinaitėmis ir vis
vien jaudinomės, ar tų atsargų užteks, jeigu vandenyne nesulauksime
lietaus. Vandenį, aišku, teko taupyti, bet viską buvome paskaičiavę
teisingai - kai horizonte išniro Markizų salos, jachtoje dar buvo likę
apie 40 litrų gėlo vandens. Indijos vandenyne pavyko išvengti akistatos
su uraganu - jis grėsmingai artėjo, per plauką spėjome prasilenkti.
Meluočiau sakydamas, jog vandenyne neapninka niūrios mintys. Prieš akis
lyg kaleidoskope slenkantys pasaulio vaizdai po kurio laiko apkarsta net
ištvermingiausiems keliautojams. Ilgiau atitrūkę nuo įprastos aplinkos,
nuo savo artimųjų, žmonės tampa vėjų blaškomais šapeliais - būtybėmis be
jokių tapatybės ženklų. Jūrų maratonininkai irgi kankinasi - nori
greičiau atsidurti ten, kur jų kažkas laukia, kur yra įleidę šaknis.
Po metų Klaipėdos uoste „Lietuvą“ pasveikino buriuotojų giminės,
draugai, rėmėjai. Žygeiviams ranką spaudė ir šalies vadovas Algirdas
Brazauskas. Kai jam įteikėme aplink pasaulį apiplukdytą Trispalvę, už
tvoros šūkaliojo kažkokie mitinguotojai su plakatais. A. Brazauskas tik
braukė išrasojusią kaktą ir tylėjo. Tada nesupratome, ko žmonės taip
triukšmauja, bet vis vien buvo malonu - sugrįžome į Lietuvą.
Dabar tokiais žygiais nieko nenustebinsi. Garbaus amžiaus žmonės
burlaiviais raižo vandenynus, kai kurie pasiryžėliai netgi irklinėmis
valtimis sugeba nuplaukti milžiniškus atstumus. Prestižinių regatų
„Volvo Ocean Race“ dalyviams reisai aplink pasaulį virto kasdienybe.
Buriavimo profesionalų darbas - „štampuoti jūrmyles“. Greičiausios
sportinės jachtos Žemės rutulį gali apskrieti per 3–4 mėnesius.
Po penkiolikos metų „Lietuvos“ maratoną pakartojo kita šalies jachta
„Ambersail“ - vandenynų druskos tąkart lyžtelėjo daugiau kaip šimtas
lietuvių. Bet tai buvo jau kitokio stiliaus ir galimybių, kitokios
istorinės epochos ritualinė odisėja aplink Žemės rutulį. Šitaip
buriuotojai pažymėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.