Holokausto žaizdą užgydys tik tiesa

Tai, kad Lietuvos valstybei pradėjus mokėti kompensacijas šalies žydams, mūsų visuomenė turėtų prisiminti ir šiuos dalykus, mano istorikas, vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje ir lietuvių kolaboravimo su naciais tyrinėtojų Arūnas Bubnys.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre (LGGRTC) dirbantis mokslininkas pripažįsta, kad ši skaudi bei jautri tema – persunkta išankstinių nuostatų, stereotipų, nutylėjimų bei emocijų, kurių gausu ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose ir Izraelyje. Pasak A. Bubnio, vienintelis kelias iš šios jau ne vieną dešimtmetį trunkančios padėties – kuo išsamesni bei detalesni ir konkretesni moksliniai tyrimai, kuo atviresnė ir platesnė diskusija.

Pokalbis su A. Bubniu – apie tai, kiek šiame kelyje pažengta į priekį.

- Vakaruose ir Izraelyje vyrauja įsitikinimas, kad Holokausto Lietuvoje ir lietuvių vaidmens jame tema nepriklausomos Lietuvos istorikams yra „tabu“ - dar didesnis, nei sovietmečiu. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?

- Kategoriškai nesutinku. Į šią temą bene nuo pat 1990 m. gilinasi ne tik profesionalūs istorikai, bet ir kai kurios valstybinės institucijos – pavyzdžiui, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Jis, pirmiausiai, žinoma, nagrinėja Lietuvos žydų istoriją plačiąja prasme, tačiau, be abejo, kartu nagrinėja ir nacių okupaciją bei Holokaustą.

Jau 1993 m. šis muziejus organizavo tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo ir svečiai iš Izraelio, skirtą Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui. Ši konferencija tapo pirmuoju rimtu postūmiu Holokausto Lietuvoje tyrimams. Šioje konferencijoje dalyvavau ir aš bei skaičiau pranešimą apie vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingąjį būrį (vok. Sonderkommando), kuris Paneriuose žudė žydus ir kitų tautybių žmones. Šiame būryje tarnavo ir kelios dešimtys lietuvių.

Taigi, vėliau Holokausto Lietuvoje tyrimai tik intensyvėjo. Svarbus įvykis šiame bare – 1998 m. tuometinio prezidento V. Adamkaus dekretu įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ši komisija koordinavo Lietuvos bei užsienio ekspertų, kurie gilinosi į labai konkrečias temas bei problemas, darbą.

Paminėjus prezidentą V. Adamkų, galima pasakyti, kad šios skaudžios temos aukščiausi šalies politikai nevengia ir net skatina istorikus į ją gilintis. Dar Atkuriamasis Seimas nusprendė rugsėjo 23 d. minėti valstybiniu mastu kaip Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, praėję metai buvo paskelbti Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo minėjimo metais.

Vyriausybė patvirtino įvairių renginių programą, į jos vykdymą įsitraukė daug valstybinių, kultūros ir mokslo įstaigų. Į Holokausto aukų minėjimo programos vykdymą su savo iniciatyvomis įsitraukė ir LGGRTC.

Mūsų visuomenė turi suvokti Holokausto tragedijos unikalumą ir ypatingumą. Juk vos per kelis nacistinės okupacijos metus faktiškai buvo visiškai sunaikinta (nužudyta apie 200 000 žmonių) daugiau kaip šešis šimtus metų Lietuvoje gyvenusi žydų bendruomenė (litvakai).

Didžioji šios bendruomenės dalis buvo išžudyta Lietuvos žemėje - daugiau kaip 80 proc. Kaip konkrečius praeitais metais atliktus Holokausto istorijos tyrimo pavyzdžius galiu nurodyti du leidinius: LGGRTC išleistą mokslinių straipsnių rinkinį „Holokaustas Lietuvoje1941-1944 m.“ ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus išleistą „Holokausto Lietuvoje atlasą“.

Pirmajame leidinyje analizuojami įvairūs Holokausto istorijos Lietuvoje aspektai - masinės žudynės didžuosiuose miestuose ir provincijoje, įvairių lietuvių policijos struktūrų dalyvavimas, žydų kultūros ir materialinių vertybių grobstymas ir naikinimas, žydų gelbėjimas ir kt.

Ši knyga iš dalies atspindi Lietuvos istorikų įdirbį nagrinėjant Holokausto temą per pastaruosius dešimt metų. „Holokausto Lietuvoje atlasas“ pateikia išsamią informaciją apie masinių žydų žudynių vietas Lietuvoje. Atlase nurodomos kiekvienos žudynių vietos adresas ir koordinatės, pateikiama glausta informacija apie aukų skaičių ir žudynių vykdytojus.

Kiekviena vietovė iliustruota paminklų ir memorialų nuotraukomis. Kiekvieno Lietuvos rajono gyventojas, neabejingas žydų tragedijai, paskaitęs „Atlasą“, galbūt, pats imsis iniciatyvos surinkti dar gyvų liudininkų prisiminimus, paklausinėti savo senelius ir giminaičius. Galbūt, aplankys masinių žudynių vietas ir padės gėlių ant žydų kapų. Tuo labiau, kad rajonuose faktiškai neliko žydų tautybės Lietuvos piliečių, ir nėra kam lankyti jų kapus.

- Nesutikčiau su tuo, kad mano kolegos neskiria dėmesio sovietinei okupacijai ir jos skaudžiausioms temoms. Mano nuomone, į šią problematiką gilinamasi pakankamai intensyviai. Tenka pripažinti, kad ji nagrinėjama žymiai intensyviau, negu nacių okupacija bei jos nusikaltimai - pagal išleistų knygų ir paskelbtų mokslinių straipsnių skaičių.

Kai kurios temos – pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą - yra pakankamai gerai išnagrinėtos, ir šiuo metu net būtų sunku ką nors naujo ir esmingo pasakyti.

- Tai – dar vienas priekaištas, kurio iš Vakarų dažnai susilaukia ne tik Lietuvos istorikai, bet ir visuomenė bei valstybė: esą gilinamasi tik į sovietų represijas, o nacistinės represijos „pamirštamos“. Tad gal šis priekaištas – pagrįstas?

- Nelygu, kaip šį dalyką vertinsime. Manau, daugelio istorikų įsitikinimas, kad pirmiausiai reikia koncentruoti dėmesį į sovietinę okupaciją, jos represijas, padarinius bei žalą visuomenei ir valstybei – objektyvus ir natūralus. Manoma, kad visuomenei reikia grąžinti pirmiausiai šią skolą, kuri sovietmečiu susikaupė dėl draudžiamų, nutylimų arba iškraipomų XX a. Lietuvos istorijos dalykų.

Žinoma, dėl to, galbūt, ir galima ginčytis, tačiau bet kokiu atveju, manau, už tokios nuomonės neslypi kokios nors specialios ideologinės ar politinės nuostatos, „slaptas antisemitizmas“ ar kas nors panašaus.

Vyriausybė laikosi subalansuotos istorinės atminties puoselėjimo politikos. Ji tarptautiniu mastu siekia iškelti ir pasmerkti abiejų totalitarinių režimų – nacistinio ir komunistinio nusikaltimus tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse.

Apmaudu, kad dalis Europos ir kitų šalių politikų bei istorikų tokias Lietuvos ir kitų valstybių pastangas vertina kaip mėginimą menkinti nacizmo nusikaltimus, Holokaustą, siekimu nustelbti šiuos dalykus komunizmo nusikaltimų viešinimu ir pasmerkimu. Didele dalimi tai yra komunikacijos – nesusikalbėjimo ir nesupratimo problema.

Reikia aktyviai pristatyti savo poziciją tarptautiniu mastu, tuomet liks mažiau nesusipratimų ir nereikalingų ginčų. Mano supratimu, visų totalitarinių režimų nekaltos aukos yra lygios, jos neturėtų būti skirstomos į geresnes ir blogesnes. Visos jos vertos pagarbos ir atminimo įamžinimo, lygiai kaip visi totalitariniai režimai verti pasmerkimo ir jų padarytų nusikaltimų paviešinimo.

- Tikriausiai, kad taip. Gali būti, kad taip į ją žiūri ir kai kurie istorikai, kurie juk nėra iš Mėnulio nusileidę ir yra tos pačios visuomenės nariai. Tačiau tai nereiškia, kad galima taip radikaliai apibendrinti ir teigti, kad šis klausimas Lietuvoje yra „tabu“ ar apskritai „neliečiamas“.

Holokaustas nėra vien tik istorijos mokslo problema, didele dalimi tai ir moralinė-psichologinė problema. Šios problemos mentalinius aspektus jau gana senokai gerai yra atskleidęs prof. Liudas Truska. Jis dar prieš dešimt metų rašė, kad moralinės problemos esmė yra tokia: „ Ar dabartiniai lietuviai pripažins, kas tada, daugiau kaip prieš pusę amžiaus, įvyko jų šalyje, besąlygiškai pasmerks nusikaltusius savo tautiečius ir jausis moraliai už juos atsakingi, ar ir toliau, kaip tai buvo daroma iki šiol, visaip išsisukinės, teisins žudikus ir netgi kaltins pačią auką“.

Viena vertus, lietuviai sunkiai supranta, kad istorijos tėkmėje ne vien jie daug yra kentėję ir nukentėję nuo svetimųjų valdžios. Tokį mąstymo būdą sąlygojo Lietuvos istorija. Ilgus šimtmečius lietuviai gyveno svetimųjų valdžioje, XX amžiuje 20-čiai metų atkurta Lietuvos nepriklausomybė dėl svetimųjų okupacijų vėl buvo užgniaužta.

Pasak prof. L. Truskos, per kelis šimtmečius lietuviai labai įsijautė į aukos vaidmenį, išsiugdė martirologinę psichologiją ir šiandien jiems sunku suvokti, kad jie galėjo ką nors nuskriausti. Tokios psichologijos pagrindu susiformavo savotiškas tautinis teisuoliškumas, manymas, kad tik svetimieji yra skriaudę lietuvius, o patys lietuviai kitataučiams nieko blogo nėra padarę.

Toks mentalitetas, ypač pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo darė įtaką ir daliai lietuvių istorikų.

Perfrazuojant himno žodžius, galima pasakyti, kad Lietuva nėra ir nebuvo vien tik didvyrių žemė, joje buvo daug visokių žmonių: didvyrių ir nusikaltėlių, rezistentų ir kolaborantų, pasyvių prisitaikėlių ir aktyvių karjeristų.

Dar viena rimta problema yra socialinės kritikos tradicijų stoka. Sovietmečiu Lietuva buvo atskirta nuo Vakarų socialinių mokslų raidos tendencijų, trūko naujausios literatūros, viešų dalykinių diskusijų, bijota valdžios ir įvairių autoritetų kritikos. Dabar, žinoma, yra galimybė sumažinti atsilikimą ir šioje srityje, tačiau jaunos ir modernios istorikų kartos subrandinimas taip pat yra gana ilgas procesas.

Kita vertus, teigiant, kad Lietuvos istorikų dėmesys kokioms nors istorinėms temoms bei problemoms yra „nepakankamas“, reikia turėti omenyje ir kitą objektyvią aplinkybę – tų istorikų tiesiog yra labai mažai.

Užmeskime akį, pavyzdžiui, į kaimyninę Lenkiją. Ten yra toks Tautos atminties institutas (IPN) su savo centru Varšuvoje bei padaliniais kituose šalies miestuose. Šioje įstaigoje dirba apie 2 tūkst. žmonių, iš kurių apie tūkstantis – profesionalūs istorikai.

Tuo tarpu mūsiškiame LGRTC dirba per šimtą žmonių, iš kurių tik 7 yra istorikai-tyrinėtojai - darbuotojai, kurių pagrindinis darbas yra moksliniai tyrimai. Taigi, akivaizdu, kad aprėpti vienu metu visas svarbiausias temas mums tiesiog yra neįmanoma. Tad strategija „dabar – vienas prioritetas, vėliau – kitas“, mano nuomone, yra logiška.

- Lietuvos istorikų „aukso valanda“ buvo tautinio atgimimo ir Sąjūdžio veiklos metai (1988-1991 m). Tuomet istorikai iš tikrųjų buvo reikalingi visuomenei ir atsikuriančiai valstybei.

Istorikai savo darbais suvaidino svarbų vaidmenį atkuriant autentišką istoriją ir Lietuvos valstybingumą. Vėlesniais metais istorijos poreikis ir istorikų vaidmuo palaipsniui menko. Tai nereiškia, kad nebuvo parašyta daug vertingų mokslinių darbų, tiesiog visuomenės ir valdžios susidomėjimas istorija nuslūgo, viršų paėmė kiti prioritetai, dažniausiai susiję su kasdieninėmis ekonominėmis ir politinėmis realijomis.

Visuomenės susidomėjimas istorija kartais trumpam padidėja minint svarbius istorinius įvykius – pvz., Lietuvos tūkstantmetį.

Bet kokiu atveju, Holokausto tyrimų pastaruoju metu tik daugėja ir jie gilėja. Pavyzdžiui, mano minėtas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus vykdo tyrimus iš karto dvejomis kryptimis. Viena – Lietuvos getų istorija, apie kuriuos išleistos jau 3 knygos, skirtos Vilniaus, Šiaulių, Švenčionių getams.

Kita kryptis – žydų gelbėjimas nuo nacių ir jų talkininkų. Muziejus turi net specialų Gelbėtojų skyrių, kurio kartotekose – apie 2300 Lietuvos šeimų ir apie 3000 išgelbėtų žydų pavardžių. Tačiau tai kelių metų senumo duomenys ir šie skaičiai, manau, tik didės.

Juk Pasaulio Teisuolių iš Lietuvos kasmet daugėja. Mūsų šalis, berods, yra penkta ar šešta Europoje pagal oficialiai pripažintų žydų gelbėtojų skaičių. Mes turime daugiau Pasaulio Teisuolių, nei, pavyzdžiui, Rusija.

LGGRTC leidžia žurnalą „Genocidas ir rezistencija“. Per metus išeina du stori numeriai ir kiekviename numeryje yra mokslinių straipsnių būtent apie Holokaustą Lietuvoje. Štai ir paskutiniajame numeryje – du straipsniai šia tema.

Dabartiniai Holokausto tyrimai, kuriuos vykdo keli LGGRTC darbuotojai, koncentruojasi ties masinėmis žydų žudynėmis Lietuvos provincijoje - apskrityse ir valsčiuose - ir lietuviškų karinių-policinių struktūrų dalyvavimu jose.

- Lietuvoje dažnai pasireiškia supaprastinta ir paviršutiniška Holokausto samprata. Dalis žmonių mano, kad iš kažkur atsirado saujelė visuomenės atplaišų, kuriuos vokiečiai panaudojo masiniams žydų areštams ir žudynėms.

Tačiau ilgamečiai tyrimai atskleidžia visai kitokį vaizdą. Holokaustą aš matau kaip gerai biurokratiškai suorganizuotą ir efektyviai realizuotą visišką žydų bendruomenės sunaikinimo procesą.

Šio proceso iniciatoriai ir vadovai buvo nacistiniai okupantai, tačiau į jo realizavimą buvo įtrauktos nemažos naciams pavaldžios lietuvių administracijos, ypač policijos pajėgos.

Deja, dėl Holokauste dalyvavusių lietuvių skaičiaus tenka pripažinti, kad būtent tie skaičiai vis dar ir yra pagrindinė problema. Iki šiol Lietuvoje nebuvo atliekami sistemingi tyrimai, siekiantys nustatyti Holokauste dalyvavusių Lietuvos gyventojų skaičių. Dar iki galo neaišku, ką vienareikšmiškai laikyti „dalyvavimu“ bei „talkininkavimu“ masinių žudynių procese.

Kaip vertinti tuos, kurie patys šaudė arba ėjo sargybą žudynių metu, saugojo žydų stovyklas bei getus, vedė tų getų gyventojus į žudynių vietas ir kitus panašius žudynių dalyvius – aišku.

Be to, per trumpą laiką nužudyti daug žmonių nereikia didelių pačių žudikų pajėgų. Štai, pavyzdžiui, žydų žudyme tiesiogiai dalyvavo lietuvių policijos Kaune 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa. Joje buvo apie 112 asmenų, kurie patys šaudė žydus.

Ši kuopa žudė ne tik Kaune, bet važinėjo po visą Kauno apskritį. Kauno, Alytaus ir kitose apskrityse minėta kuopa išžudė dešimtis tūkstančių žmonių (absoliuti aukų dauguma buvo žydai).

Tačiau masinis žmonių naikinimas – žymiai platesnis procesas, nei pačios tiesioginės žudynės ir jam reikia ne tik tiesioginių dalyvių, bet ir daug kitokių pagalbininkų. Juk aukos iš anksto turi būti kur nors suvarytos – pavyzdžiui, į vietos sinagogą, kuri turi būti tam paruošta.

Iki žudynių getuose ir stovyklose įkalinti žydai buvo saugomi vietinių policininkų ir baltaraiščių (pagalbinių policininkų). Žudynių vietos taip pat turėjo būti parengtos – pavyzdžiui, iškasti grioviai, į kuriuos buvo verčiami lavonai.

Visus šituos parengiamuosius darbus atlikdavo vietinės valdžios struktūros apskrityse ir valsčiuose – pirmiausia policininkai ir pagalbiniai policininkai - vadinamieji baltaraiščiai. Vis dėlto nereikėtų visus Holokausto dalyvius bei vykdytojus suplakti į vieną krūvą nes jų dalyvavimo ir kaltės mastas yra nevienodas.

Be to, reikėtų skirti „Holokausto dalyvio“ ir „žudynių dalyvio“ sąvokas. Holokaustas yra platesnė sąvoka, ji apima visas žydų persekiojimo formas ir būdus - pradedant antisemitiniais potvarkiais bei įstatymais, baigiant nužudytų žydų turto konfiskavimu ir realizavimu.

Prie Holokausto dalyvių, be abejo , priskirtini ir tie vadovaujantys asmenys, kurie patys žydų areštuose ir žudynėse nedalyvavo, tačiau duodavo raštiškus arba žodinius įsakymus persekioti žydus.

Tuo tarpu žudynių dalyviais reikėtų laikyti tuos asmenis, kurie tiesiogiai šaudė pasmerktuosius mirčiai žmones arba šaudymo metu ėjo sargybą, kad aukos negalėtų pabėgti. Paprastai šie asmenys taip pat atvarydavo žydus į šaudymo vietą iš getų arba stovyklų, o žudynėms pasibaigus, aukų drabužius ir avalynę nugabendavo į specialius sandėlius. Dalį aukų turto dažnai pasiglemždavo patys smurto akto dalyviai.

- Sutinku pirmiausiai su tuo, kad vis dar iki gali neapibrėžta „dalyvavimo“ sąvoka, taipogi su tuo, kad bendri, absoliutūs skaičiai – vis dar didžiulė problema.

Šiuo metu, mano nuomone, galima sakyti, kad žydų žudynėse iš viso galėjo dalyvauti apie 4-5 tūkst. lietuvių, priklausiusių įvairioms šalia okupacinės vokiečių valdžios veikusioms ir naciams pavaldžioms policinėms struktūroms.

Tos struktūros tai - lietuvių policijos batalionai, kurių nacių okupacijos metais buvo ne mažiau 26, kiekviename batalione tarnavo po 400-500 asmenų, taip pat miestuose, apskrityse ir valsčiuose veikusios viešosios policijos nuovados, kuriose iš viso tarnavo daugiau kaip šeši tūkstančiai policininkų.

Taip pat reikia paminėti lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos padalinius, kuriuose tarnavo apie 900 pareigūnų, pagalbinės policijos būrius apskrityse ir valsčiuose, kuriuose 1941 m. vasarą ir rudenį galėjo būti keliolika tūkstančių asmenų.

Visos šios policinės struktūros buvo įtrauktos į nacių okupacinės valdžios suplanuotą ir suorganizuotą totalinį žydų tautos sunaikinimą - Holokaustą.

Tačiau tai nereiškia, kad visi minėtų struktūrų nariai asmeniškai dalyvavo žydų persekiojime. Kaip minėjome, iš 12-13 tūkst. policijos batalionų narių Holokauste dalyvavo apie vienas tūkstantis.

Iš viso naciams pavaldžiame lietuvių valdžios administraciniame aparate tarnavo virš 20 tūkst. pareigūnų. Šį skaičių sudaro visų grandžių pareigūnai, pradedant generaliniais tarėjais, kurie daugmaž atitiko ministrų rangą, ir baigiant kaimų seniūnais. Šiam skaičiui priskiriami ir visų rūšių lietuvių policininkai. Tačiau kiekvieną iš šių struktūrų reikia tirti atskirai ir joms visoms negalima taikyti kažkokio bendro vardiklio.

Be to, sakydamas „4-5 tūkst.“, turiu omenyje tik tuos, kurie buvo žudynių vietose - tiesiogiai šaudė, ėjo sargybą šaudymo metu arba konvojavo aukas į tą vietą.

Tuo tarpu apie kituose Holokausto veiksmuose dalyvavusiųjų bendrą skaičių kalbėti jau būtų galima tik labai miglotai. Pavyzdžiui, buvo daug policininkų ir baltaraiščių, kurie, galbūt, žudynėse nedalyvavo, tačiau jie vykdė žydų areštus, saugojo įkalinimo vietas – laikinas izoliavimo stovyklas, getus, koncentracijos stovyklas, surinkdavo paliktą žydų turtą ir t.t.

Kažin, ar įmanoma bent apytiksliai suskaičiuoti tuos asmenis, kurie prisiplėšė ar neteisėtai įsigijo nužudytųjų turto. Tokius asmenis, turbūt, irgi reikėtų laikyti „Holokausto dalyviais“.

Tai – tik mano hipotezė ir galimi nacių talkininkų ir Holokausto dalyvių absoliutūs skaičiai jokiu būdu negali būti laikomi neginčijamais ir galutiniais.

Žymiai patikimesnius orientacinius skaičius tikriausiai galėsime pateikti tik dar po kelerių metų, kai perkošime visus mums prieinamus Lietuvos, o, galbūt, ir užsienio archyvus. Konkrečių skaičių iš viso nebuvo rimtai bandoma nustatyti net iki 2009 m., kol vienoje žydų litvakų interneto svetainėje Izraelyje buvo paskelbtas apie 4 tūkst. lietuvių sąrašas, teigiant, kad būtent jie tiesiogiai dalyvavo Holokauste.

Kilo nemažas sujudimas – juk sąraše buvo ir žinomų istorinių asmenybių, pavyzdžiui, kai kurie pagrindiniai pokario partizanų vadai. Seimo narys Arimantas Dumčius kreipėsi į LGGRTC, kad patikrintume, ar šis sąrašas – teisingas, ir ar nėra šmeižiami lietuvių partizanų vadai.

Tad nuo to laiko keturi LGGRTC darbuotojai - daugiau lėšų ir žmonių paprasčiausiai negalime skirti - ir tikrino tai visomis mums prieinamomis priemonėmis. Darbas jau eina į pabaigą. Taigi, nuo 2009 m. rugsėjo iki 2011 m. rugsėjo buvo patikrinti 3795 asmenys ir nustatyta, kad žydų žudynėse galėjo dalyvauti 818 iš jų – buvo surasta archyvinės informacijos apie šių asmenų dalyvavimą).

Neradome jokių duomenų apie dalyvavimą Holokauste sąraše paminėtų svarbiausių pokario partizanų vadų – pavyzdžiui, Adolfo Ramanausko –Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Lukšos-Daumanto. Tačiau apie kai kuriuos žemesnio rango partizanus radome informacijos, kad jie galėjo dalyvauti žydų persekiojime.

- Tokie apibendrinimai, manau, neatitinka tikrovės. Daug tų, kurie žudė žydus ir talkino tai darant dar 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją, o vėliau emigravo į įvairias Vakarų šalis, daugiausia JAV. Tuo tarpu antisovietinio partizaninio judėjimo pagrindą sudarė vyrai, kurie slėpėsi nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją.

Tačiau ir tarp partizanų, žinoma, buvo tokių, kurie galėjo vienokia ar kitokia forma galėjo dalyvauti žydų genocide. Tačiau atskiro tyrimo šiuo klausimu niekas taip ir nedarė, nors jis, akivaizdu, būtų labai reikalingas.

- Bene pagrindinis šaltinis – dešimtys tūkstančių bylų tų žmonių, kurie sovietinės okupacijos metu nuo 1944 iki 1986 m. buvo nuteisti už bet kokią antisovietinę veiklą, taip pat ir už kolaboravimą su naciais. Tai – pagrindinis informacijos šaltinis bet kuriam istorikui, kuris apskritai norėtų domėtis Holokausto Lietuvoje tema.

- Sutinku, kad juos reikia vertinti labai atsargiai. Tačiau apie pokario partizaninį pasipriešinimą rašantys istorikai taip pat dažniausiai remiasi KGB dokumentais. Ir šiuo atveju beveik niekas dėl to nekelia triukšmo.

Sugretinus kelių bylų duomenis, keliolikos ar net keliasdešimties įvykių dalyvių ir liudininkų parodymus, įmanoma rekonstruoti įvykių eigą ir svarbiausių veikėjų vaidmenį tuose įvykiuose.

Tačiau, kaip minėjau, kitokių šaltinių nelabai ir yra. Vokiškų ir lietuviškų originalių dokumentų apie Holokaustą Lietuvoje, išskyrus kelis gerai žinomus raportus, išliko nedaug. Vieni iš išlikusiųjų – Vokietijoje nuteistų vadinamųjų Einsatzgrupių vadų bylos, kuriose galima rasti medžiagos ir apie kai kuriuos jiems talkinusius lietuvius.

Kitas šaltinis – Holokaustą išgyvenusiųjų atsiminimai. Ši medžiaga pradėta kaupti labai greitai, kone iš karto po karo. Dar vienas šaltinis – įvairūs straipsniai sovietinėje ir Nepriklausomos Lietuvos po 1990 m. spaudoje ir istorinėje literatūroje.

Spėju, kad minėtoje interneto svetainėje pateiktas sąrašas ir buvo sudarytas remiantis kone visais šiais šaltiniais. Be to, tame sąraše daug pavardžių kartojamos po keletą kartų, daug parašyta su klaidomis.

- Tačiau Vakaruose – pirmiausiai Vokietijoje ir Izraelyje – dažnai teigiama, kad vietinių talkininkų Lietuvoje indėlis į žydų žudynes buvo toks didelis ir jie žudė žydus taip aktyviai, kad be jų Holokaustas Lietuvoje jei ir būtų įvykęs, tai galbūt žymiai mažesnio mąsto.

Be to, dažnai lyg aksioma teigiama, jog žydų žudynės prasidėjo dar prieš vokiečiams ateinant ir jas vykdė Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kuris pats esą buvo „iš esmės“ antisemitinė bei nacistinė organizacija, „baltaraiščiai“.

- Iš tiesų, Vakaruose pastaraisiais metais reguliariai pasigirsta kaltinimai ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims, kad būtent joms turėtų tekti vos ne pagrindinė istorinė atsakomybė už jų teritorijose vykusį Holokaustą.

Įdomu, kad panašių dalykų atsiranda ir Vokietijoje. Pasakysiu tiesiai – manau, kad tai yra kai kurių vokiečių politikų ir publicistų mėginimas sumažinti savo kaltę dėl jų okupuotose teritorijose vykusių žydų žudynių arba tą kaltę perkelti ant kitų tautų pečių.

Nežinau, ar to paties siekia ir profesionalūs Vokietijos istorikai, tačiau naujausieji jų vykdomi Holokausto tyrimai lyg tyčia vystosi ta pačia geografine kryptimi – į Vidurio ir Rytų Europą.

Tenka pripažinti, kad tarp tų, kurie žudė žydus Lietuvoje, lietuvių, turbūt, buvo daugiau, negu vokiečių. Okupacinėje civilinėje vokiečių administracijoje apskritai buvo tik apie 700 pareigūnų, o vokiečių saugumo policijoje ir SD – vos pora šimtų tarnautojų.

Taip pat negalima paneigti, jog lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse mastas – pagal institucijų ir pagal galimą absoliutų dalyvių skaičių – iš tiesų yra reliatyviai didelis.

Yra išlikę aukštas pareigas ėjusių vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūnų liudijimų apie vietos gyventojų „pagalbą“ vykdant žydų genocidą.

Pagrindiniai yra du – SS brigadefiurerio Walterio Stahleckerio ir SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio. Tačiau juose kaip tik gana atvirai kalbama, kad būtent okupacinė valdžia siekė pradėti pogromus ir pateikti juos, kaip vietinių gyventojų „iniciatyvas“, tačiau visa tai sekėsi „gana sunkiai“.

K. Jägerio raporte apskirtai pateikiama daugiau žudynių statistikos, o tik pabaigoje paminima, kad saugumo policija norėjo visiškai išžudyti visus žydus, bet pasipriešino Vermachtas ir civilinė administracija, nors šiaip žudynių procesas vyko „sklandžiai“.

Bet kokiu atveju, visi šie faktai, manau, neturėtų tapti pagrindu tokiems apibendrintiems kaltinimams, kuriuos jūs išvardijote. Juk vienas dalykas yra kiekybė, o kitas – kokybė.

Absoliučiai akivaizdu ir aišku, kad lemiama ir pagrindinė sąlyga Holokaustui vykti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose nacių okupuotose teritorijose buvo pati ta okupacija. Juk už tų kelių šimtų okupantų stovėjo visa Reicho karinė bei valstybinė jėga su Holokaustą nulėmusia jos ideologija.

Be to, būtent ši jėga ir kontroliavo visą procesą, jį organizavo bei jam vadovavo, tad jai ir tenka pagrindinė atsakomybė už šiuos nusikaltimus. To negalima nei pamiršti, nei kaip nors paneigti.

Tad pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje ir prasidėjo tik po to, kai čia įžengė vokiečiai, kurių vadinamosios „Einszatzgrupės“ jas ir inicijavo. Tai – 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose įvykusios masinės žudynės, per kurias iš Tilžės atvykęs gestapo operatyvinis būrys kartu su Klaipėdos vokiečių policininkais nužudė 200 vyrų ir vieną moterį. Beveik visi jie buvo žydai.

Dėl masinių žydų žudynių dar iki vokiečių atėjimo į konkrečią vietovę, tai man tokie faktai nėra žinomi. Žinomiausi karo pradžios žydų pogromai Kaune ir žudynės buvusiame „Lietūkio“ garaže įvyko jau po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė miestą. Vokiečių kariuomenė Kauną užėmė 1941 m. birželio 24 d., o pogromai vyko birželio 25-28 d..

Vokiečių saugumo policijos ir SD vaidmuo kurstant šiuos pogromus taip pat yra gerai žinomas. Aišku, pavienių smurto atvejų prieš žydus pirmosiomis karo dienomis įvairiose Lietuvos vietovėse galėjo būti.

LAF programoje ir veikloje buvo antisemitinių momentų, tačiau ši organizacija tikrai nebuvo svarbiausia vykdant žydų persekiojimus Lietuvoje. Antisovietinio 1941 m. birželio sukilimo metu susikūrę lietuvių sukilėlių būriai jau pirmomis nacių okupacijos savaitėmis buvo perimti okupacinės valdžios struktūrų, reorganizuoti į pagalbinės policijos būrius, nepavaldžius LAF vyriausiajam štabui Kaune.

Pats LAF gana greitai atsibodo nacių valdžiai dėl skundų okupacinės valdžios daromoms neteisybėmis ir 1941 m. rugsėjo mėn. nacių valdžios buvo likviduotas.

- Vienintelis kelias išvengti stereotipų bei išankstinių nuostatų viešpatavimo šioje srityje yra toks – kuo daugiau profesionalių ir mokslinių tyrimų bei, žinoma, visų šalių istorikų, mokslininkų, intelektualų, valstybių bei visuomenių bendravimo ir bendradarbiavimo.

Jei čia nejudėsime į priekį, visi ir toliau liksime savose barikadų pusėse. Vienoje pusėje garsiausiai šauks tie, kurie skelbs, kad naciams žydus žudyti padėjo tik „saujelė“, kitoje – tie, kurie skelbs, kad tai darė „visi“.