10 visų laikų garsiausių teismo procesų

1960 m. Izraelio Mosado agentai slėptuvėje Argentinoje sučiupo buvusį SS karininką Adolfą Eichmanną – vieną svarbiausių Holokausto figūrų. Po metų Izraelio teisme prasidėjęs procesas dėl jo nusikaltimų žmogiškumui sutraukė šimtus žurnalistų iš viso pasaulio. A. Eichmanno gynėjai tvirtino, kad jis buvo tik sraigtelis masinio genocido mašinoje, pareigingai vykdęs savo klastingos vadovybės įsakymus. Per teismą A. Eichmannas „labiau priminė banko klerką, o ne budelį. Kai jis stovėjo, buvo panašesnis į gandrą, o ne kareivį“. Vokietijos žydų politinė filosofė ir rašytoja Hannah Arendt sakė šiame nuplikusiame, išblyškusiame žmoguje įžvelgusi „blogio banalumą“. A. Eichmanno gynyba Izraelio civilinio teismo neįtikino, ir 1962 m. jis buvo pakartas.

Praėjus keletui metų po karo, nusiaubusio Europą ir nusinešusio 6 mln. žydų gyvybių, pasaulis išvydo nacių padarytus žiaurumus. Beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos laimėjusieji sąjungininkai Vokietijos Niurnbergo mieste surengė tarptautinį karo nusikaltimų tribunolą, kuriame teisė buvusius nacių lyderius kaip karo nusikaltėlius. Garsiausias iš jų buvo Hermannas Göringas. Manoma, kad tai buvo antrasis žmogus nacių partijoje, po to, kai Adolfas Hitleris ir Josephas Goebbelsas nusižudė dar neprasidėjus tribunolui. Dauguma tribunolo buvo nuteisti mirties bausme, vienas nusižudė kalėjime, o kiti gavo kalėjimo bausmes arba buvo išteisinti. Bet svarbiausia tai, jog tribunolas padarė tarptautinės teisės precedentą, kad individai, taip, kaip ir valstybės, gali būti laikomi atsakingais už karo nusikaltimus.

Keletą šimtmečių valdomas musulmonų Iberijos pusiasalis buvo tikra tikėjimų ir kultūrų maišalynė, taip pat garsėjo savo žmonių apsišvietimu ir tolerancija. Bet viskas pasikeitė atgaivinus Ispanijos monarchiją, kuri pradėjo Rekonkistą. 1483 m. tolesniam katalikų ortodoksijos atstatymui Ispanijoje buvo įsteigta Aukščiausioji inkvizicijos taryba. Didžiąją teisiamųjų dalį sudarė į krikščionybę atsivertę žydai ir musulmonai, kurių ištikimybė naujajai religijai kėlė įtarimų. Teismo procesuose žmonės, kaltinami erezijomis, dažnai buvo teisiami be advokato, kankinami, tūkstančiai jų nuteisti mirties bausme. Inkvizicija, prasiskynusi kelią ir į Ameriką, baigėsi tik XIX amžiuje.

Tai nėra vadinama tiesiog Dreyfuso teismu ar Dreyfuso byla. Tai vadinama Dreyfuso afera. Šis skandalas, kilęs Prancūzijoje, įgavo platų atgarsį visoje Europoje ir JAV. 1884 m. Prancūzijos armijos kapitonas, žydas Alfredas Dreyfusas buvo neteisingai apkaltintas pardavęs karines paslaptis Vokietijai. Jis tvirtino esąs nekaltas, bet įrodymai buvo silpni, ir teismas jį nuteisė kaip už didelę išdavystę visą gyvenimą kalėti Velnio salose. Jis liko ten keletą metų, net ir atsiradus įrodymų, kad kaltas yra kitas žmogus. Sąmokslas prieš A. Dreyfusą tęsėsi, klastojant dokumentus ir stabdant tolesnį tyrimą.

Prancūzija pasidalijo į dvi dalis – prieš Dreyfusą ir už Dreyfusą. Pastarajai stovyklai priklausė ir rašytojas Èmile Zola. 1898 m. jis, gindamas A. Dreyfusą, parašė viešą laišką Prancūzijos prezidentui. E. Zola pats buvo patrauktas į teismą ir nuteistas už šmeižtą. Įsisiautėjo antisemitizmas. Nors 1899 m. A. Dreyfuso byla buvo persvarstyta, jis ir vėl pripažintas kaltu. Bet prezidentas jam dovanojo, ir tik 1906 m. apeliacinis teismas A. Dreyfusą išteisino. Jis buvo grąžintas į tarnybą ir apdovanotas, įtraukiant į Garbės legioną. Bet daugiau kaip 100 metų turėjo praeiti, kol Prancūzijos armija viešai pripažino, kad A. Dreyfusas buvo nekaltas – tą ji padarė tik 1995 m.

Jėzaus teismas galėtų būti pats svarbiausias istorijoje, tačiau apie jį mažai kas žinoma be to, kas rašoma Biblijoje.

63 m. pr. Kr. Jeruzalė atiteko romėnams. Per keletą tolesnių dešimtmečių romėnai apkrovė žydus įstatymais, susijusiais su surašymais, mokesčiais ir žemės nuosavybe. 6 a. pr. Kr. kilus Žydų sukilimui, tūkstančiai žydų tautybės žmonių buvo nukryžiuoti ir paversti vergais.

Po kurio laiko tarp žydų atsirado naujas lyderis – Jonas Krikštytojas, be kitų dalykų pranašavęs ir greitą Dievo atėjimą. Romos paskirtas Izraelio valdytojas Galilėjos regione, Erodas Antipas, jį nubaudė mirties bausme. Bet tada atsirado Jėzus su panašiu mokymu, ir daugelis Jono sekėjų pradėjo sekti juo. Įtampa tarp romėnų ir žydų buvo didžiulė, tad kai Jėzus Erodo šventykloje Jeruzalėje įžeidė Romos remiamus kunigus, išvijo prekybininkus ir apvertė stalą, jis tučtuojau buvo areštuotas. Kas nutiko po to, sunku pasakyti, nes skirtingose evangelijų knygose procesas aprašomas skirtingai. Galiausiai Jėzus buvo atiduotas Romos prefekto Poncijaus Piloto teismui. Roma nenorėjo kurstyti dar vieno sukilimo, nubausdama mirtimi dar vieną garsų žydų lyderį (ypač tokį, kurį kai kas vadino Mesiju), todėl pasiūlė jį paleisti. Kaip žinia, minia lauke pasirinko verčiau paleisti kitą kalinį – Barabą. Tuomet Jėzus buvo nukryžiuotas. Kas atsitiko po to? Na, tai tikėjimo reikalas.

Bet nepriklausomai nuo tikėjimo, Jėzaus nukryžiavimas buvo neabejotinai svarbus įvykis. Be jo neegzistuotų krikščionybė. Net sunku įsivaizduoti, koks pasaulis būtų be jos.

Praėjus keletui metų po dešimtmečius trukusio Apartheido režimo panaikinimo, Pietų Afrikoje įsteigta tiesos ir susitaikymo komisija, svarsčiusi bylas ir nušvietusi išnaudojimo, smurto ir neteisybės metus. Kitaip, nei Niurnbergo stiliaus tribunolas, siekiantis nubausti tuos, kurie atsakingi už įvairius tamsios praeities nusikaltimus, Tiesos ir susitaikymo komisija siekė amnestijos ir susitaikymo. Atleidimą Apartheido veikėjai galėjo gauti tik pasakę tiesą. Procesui, suvokiamam kaip neatskiriama Pietų Afrikos perėjimo prie daugiatautės demokratijos dalis, vadovavo tokios visuomenės gerbiamos figūros, kaip arkivyskupas Desmondas Tutu.

Posėdžiai, vykę visoje šalyje, buvo tarsi skausmingi, gyvi spektakliai su jaudinančiais ir neretai kraują kaitinančiais parodymais. Kai kurie Tiesos ir susitaikymo komisijos kritikai teigė, kad reikia ne amnestijos, o tikro teisingumo, ir nesvarbu, kokią politinę nesantaiką tai sukeltų. Tačiau Tiesos ir susitaikymo komisijos modelis tapo mėgstamas daugelio tarptautinės bendruomenės teisinės politikos formuotojų, ir kelios dešimtys šalių Pietų Afrikos pavyzdžiu atsiteisė su savo pačių traumuojančia smurtine praeitimi.

Tai garsiausias istorijoje dėmėtosios maudos nuodų panaudojimo atvejis. 399 m. pr. Kr. Sokratas, vienas garsiausių Graikijos filosofų, buvo paduotas į teismą už Atėnų jaunuomenės tvirkinimą. Tais laikais Sokras mieste buvo kontroversiška ir ne itin mėgstama figūra. Jis provokavo žmonių mąstymą savo nesibaigiančiais ir vis grįžtančiais į pradžią sokratiškais dialogais ir viešai abejojo dievais, kuriuos atėniečiai tuo metu garbino.

Sokrato „darbai“ išliko tik jo mokinio Platono, taip pat Ksenofono raštuose. Pasak šių liudijimų, Sokratas turėjo galimybę išsilaisvinti ir pabėgti iš Atėnų po to, kai Atėnų teismas pripažino jį kaltu. Tačiau jis apsisprendė būti principingas. Sokratas nusprendė paklusti įstatymui ir net nebandė įtikinti teismo, kad yra nekaltas. Jis pats atliko savo mirties bausmę, išgerdamas dėmėtosios maudos nuodus.

1925 m. liepą buvo su smulkmenomis nušviestas vidurinės mokyklos mokytojo Johno Scopeso teismo procesas, plačiau žinomas kaip Beždžionių teismas. J. Scopesas buvo kaltinamas pažeidęs neseniai JAV Tenesio valstijoje įvestą įstatymą, draudžiantį valstybės išlaikomose mokyklose dėstyti teorijas, prieštaraujančias biblinei žmogaus sukūrimo teorijai ir aiškinančias žmogaus kilmę iš beždžionės. Ch. Darwino teoriją mokiniams pristatęs J. Scopesas buvo pripažintas kaltu ir nubaustas 100 JAV dolerių bauda.

Bylą apskundus, nuosprendis buvo panaikintas dėl techninių dalykų, tačiau pats įstatymas liko galioti ir buvo atšaukta stik 1967 m. Tačiau vadinamasis Beždžionių teismas konfliktą tarp pažodinės Biblijos interpretacijos ir Ch. Darwino evoliucijos teorijos išpopuliarino visame pasaulyje.

Vormso susirinkimas davė pradžią modernaus pasaulio atsiradimui. 1520 m. birželio 15 d. popiežius Leonas X pasakė vokiečių vienuoliui Martinui Lutheriui, kad jis bus atskirtas nuo Katalikų bažnyčios, jeigu neišsižadės 41 sakinio iš savo kontroversiškų raštų, tarp kurių – ir 95 tezės, kritikuojančios tikėjimo elementus ir reikalaujančios jį reformuoti. M. Lutheris nenusileido. Negana to, jis ir toliau nesiliovė puolęs Katalikų bažnyčios ir ypač – popiežiaus, sakydamas, kad jis neturi galios spręsti, kas teisinga, o kas neteisinga tikėjimo reikaluose. Už tokį neklusnumą 1521 m. sausio 3 d. M. Lutheris buvo atskirtas nuo bažnyčios.

Bet užuot nedelsiant išsiuntus iš šalies, balandį M. Lutheriui buvo suteikta galimybė atvykti į Vormso susirinkimą – Šventosios Romos imperijos asamblėją Vokietijos Vormso mieste. Jam ir vėl buvo suteikta galimybė atsisakyti savo žodžių, bet jis nesutiko ir pasakė: „Čia aš stoviu. Aš negaliu kitaip“. M. Lutheriui išvykus, asamblėja liko diskutuoti. Kitą mėnesį jos nariai nusprendė, kad M. Lutherį reikia suimti ir pristatyti imperatoriui, kad skirtų jam bausmę. Tačiau Vormso ediktas niekada taip ir nebuvo įgyvendintas. Nors M. Lutherio galimybė keliauti buvo apribota, jo žodžiai davė pradžią protestantiškai Reformacijai ir daugiau kaip šimtmetį užsitęsusiems religiniams karams.

Kai vienas iš šiuolaikinio mokslo tėvų stojo prieš Inkviziciją, susidūrė du dažnai konkuruojantys pasauliai – mokslo ir religijos. 1633 m. balandžio 12 d. Galileo Galilėjui buvo įsakyta atvykti į „šventąją tarnybą“ pasiaiškinti dėl mokymo, kad Žemė sukasi aplink Saulę – šį mokymą Katalikų bažnyčia laikė erezija.

Popiežiaus reikalavimu G. Galilėjus atsisakė savo kopernikiškų pažiūrų, tačiau ir toliau nesiliovė apie tai rašyti, pateikdamas naujų įrodymų savo pažiūroms. Todėl birželio 22 d. Bažnyčia išleido įsakymą, kuriame G. Galilėjų apkaltino erezija. Likusią gyvenimo dalį jis praleido namų arešte. Praėjus daugiau kaip 300 metų, Bažnyčia paskelbė, kad G. Galilėjus buvo teisus ir jo pavardę išbraukė iš eretikų sąrašo.