Su F. Johelis-Brancovsky „Sostinė” susitiko prieš žydų naujuosius metus, kurie šiemet pradedami švęsti rugsėjo 16-ąją.
Vilniaus jidiš institute smulkutė šios įstaigos geroji dvasia F. Johelis-Brancovsky tarp knygomis nukrautų lentynų nardė lyg drugelis. Reikiamą knygą iš bet kurios lentynos ji ištraukia akimirksniu, nors virš jų nėra jokių nuorodų.
„Gaila, kad ši knyga išleista tik žydiškai. Čia – visos svarbiausios žydų šventės ir jų papročiai. O šioje knygoje yra mano šeimos nuotrauka, kurią man perdavė giminaitė, gyvenanti Izraelyje.
Ji ją saugojo penkiasdešimt metų, dabar aš privalau ją lygiai tiek pat išsaugoti”, – linksmai pradėjo pokalbį Fania.
„Mes su tėvais ir seserimi gyvenome Pylimo g. 35, netoli sinagogos.
Visur vaikščiodavome tik pėsčiomis, o kai reikėdavo nukakti pas senelį, kuris gyveno dabartinėje Antakalnio gatvėje, tėvai nusisamdydavo arkliu traukiamą karietą.
Tai buvo nepigus malonumas. Po kiek laiko atsirado autobusai, kuriuos pagal jų priklausomybę kažkokiai vakarietiškai bendrovei vadindavo orbonais.
Kai jau sovietmečiu dirbau Statistikos departamente, esančiame Gedimino prospekte, priešais buvo autobusų stotelė.
Net tais laikais daugelis senų vilniečių, laukdami autobusų, vienas kito paklausdavo: „Kur šis orbonas važiuoja?”
Lengvųjų automobilių prieškario Vilniuje buvo labai nedaug. Jais važinėdavo tik turtingi miestiečiai. Deja, prasidėjus karui visi automobiliai iš gyventojų buvo paimti karinėms reikmėms”, – sklaidydama knygą apie senąjį Vilnių pasakojo Fania.
– Kokios prieškariu buvo žydų mokyklos?
– Prieškario Vilnius buvo daugiatautis miestas. Čia veikė ne tik žydų, bet ir lenkų, baltarusių, totorių, karaimų mokyklos.
Aš iš pradžių lankiau gimnaziją jidiš kalba Aguonų gatvėje, kurios pastatas išlikęs nepasikeitęs iki šiol, po to mokiausi gimnazijoje Rūdninkų gatvėje.
Čia visi dalykai būdavo dėstomi jidiš kalba.
Be jų, dar mokėmės ir penkias užsienio kalbas – lenkų, lotynų, anglų, hebrajų ir jidiš.
– Kokios buvo tuometinės Vilniaus parduotuvės?
– Tame pastate, kur sovietmečiu veikė „Vaikų pasaulio” parduotuvė, o dabar – „Zara”, buvo įsikūrusi prabangi „Japkowsky” parduotuvė. Jos pusrūsyje kelis kartus per metus būdavo išparduodamos medžiagų atraižos.
Jų nusipirkusi mano motina visai šeimai siūdavo drabužius.
Dabartinėse „McDonald’s” užeigos patalpose veikė prabangi apatinių drabužių parduotuvė „Plyhal”, prie kurios vitrinų ne viena moteris aikčiodavo.
Gedimino prospekte buvo įsikūrusios prabangios ir brangios parduotuvės, o toliau nuo centro – nedidelės parduotuvėlės, kuriose bent jau mūsų šeima dažniausiai ir apsipirkdavo.
Visos žydų mėsos parduotuvės buvo tik košerinės. Jų asortimentą akylai tikrindavo rabinai.
Netoli sinagogos esančioje mėsinėje būdavo pjaunamos ir pešamos vištos.
Nors mūsų šeima nebuvo religinga ir mes valgydavome kiaulieną, motina mane dažnai nusiųsdavo į tą košerinę mėsinę su gyva višta, kurią parnešdavau namo jau išdorotą pagal visus žydiškus papročius.
Sekmadieniais visos Vilniaus parduotuvės būdavo uždarytos, o šeštadieniais neveikdavo žydų parduotuvės. Tačiau tos parduotuvėlės, kurioje dažniausiai maisto produktus pirkdavo mano tėvai, savininkė gyveno kaimynystėje ir, jei ko prireikdavo, mes eidavome pas ją į namus.
– Ko gero, aplink Vilniaus turgavietes tuometinis gyvenimas buvo labai spalvingas?
– Kur kas spalvingesnis ir linksmesnis nei dabar. Mus iš mokyklos siųsdavo į turgavietes rinkti žydų folkloro.
Man yra tekę rinkti patarles. Pamenu, supykę žuvų pardavėjai dažnai mėgdavo vienas kitam mestelėti: „Kad tau, kaip žuvies pilve, skėtis išsiskleistų!”
Šalia buvusių ir šiuo metu dar išlikusių turgaviečių visada sukiodavosi augaloti, lyg iš akmens suręsti nešikai. Juos senieji vilniečiai samdydavo, kai reikėdavo pernešti kokius nors sunkius nešulius.
Tokiems galiūnams užsimesti ant kiekvieno peties po šimtakilograminį maišą būdavo vieni niekai.
– Kuri Vilniaus senamiesčio vieta iki šio mieliausia?
– Myliu visą senąjį Vilnių ir jo neiškeisčiau į jokį kitą miestą. Man patinka paklaidžioti senamiesčio gatvelėmis ir prisiminti, kur kokie draugai ar pažįstami bei žinomi vilniečiai gyveno.
Mano tėvas irgi buvo vilnietis ir taip pat labai mylėjo senamiestį. Dažnai mus su seserimi vedžiodavo jo skersgatviais ir gatvelėmis pasakodamas įvairias istorijas. Tai mums būdavo savotiškos istorijos pamokos.
Per Žaliąjį tiltą tėvas mus nusivesdavo ir į senąsias žydų kapines Šnipiškėse, kurių vietoje atsirado „Žalgirio” stadionas.
Ten buvo palaidotas Vilniaus Gaonas, o šalia jo kapo ilsėjosi grafas Valentinas Potockis, kuris dar caro laikais, 1749 metais, Vilniuje buvo gyvas sudegintas už tai, kad priėmė judaizmą.
Ant jo kapo augęs medis žydams išpranašaudavo nelaimes – kai tik jis nuvysdavo, ištikdavo kokia nors bėda.
Kai Gaonas buvo perlaidotas dabartinėse žydų kapinėse Šeškinėje, šalia jo buvo perlaidotas ir V.Potockis. Manoma, jog taip nuspręsta dėl to, kad Gaonas su V. Potockiu bendravo ir palaikė jį dėl perėjimo į judaizmą.
– Rugsėjo 16 d. viso pasaulio žydai pasitiks 5773 metus nuo pasaulio sukūrimo. Kokia Roš Hašana („Metų galva”) šventė jūsų namuose?
– Turiu dvi dukteris – viena gyvena Izraelyje, kita – Vilniuje. Su jos šeima ir švęsime Roš Hašaną.
– Kodėl dalis jūsų šeimos – Izraelyje, o jūs – Vilniuje?
– Žinoma, per didžiąją repatriaciją galėjau išvažiuoti ir aš. Žydai turi patarlę – „Kol tempi kojas.”
Ja vadovaujuosi ir aš, todėl kol tempsiu kojas, gyvensiu Vilniuje ir galbūt čia sulauksiu savo šimtmečio.
Švenčiama rudenį
Žydų naujieji metai – Roš Hašana – visada švenčiami rudenį, bet ne tą pačią dieną.
Pirmasis žydų kalendoriaus mėnuo – tišris. 1-ąją ir 2-ąją tišrio dieną ir sutinkami naujieji metai.
Nors žydai metus skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo, 1-oji tišrio diena laikoma žmogaus sukūrimo diena, nes Biblijoje pasakyta, kad šventes švęsti žmonėms privalu.
Pagrindinis Roš Hašanos momentas – pūtimas į šofarą, avino ragą. Jo skardus garsas turi pažadinti žydo dvasią iš miego.
