Jie – pirmieji atkurtos Lietuvos kariuomenės „specukai“, kurių padalinys buvo suformuotas iš tuometinio Mokomojo junginio, vėliau virtusio mechanizuotąja pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“.
Jauni, vos aštuoniolikos sulaukę vaikinai suaugusiais vyrais tapo anksti. Paaugliškas šėliones, jaunystės džiaugsmus, pirmąją meilę jie iškeitė į tėvynės apsaugą, kovą dėl nepriklausomybės.
Į tarnybą – septyniolikos metų
Mokomojo junginio specialiosios paskirties desanto būrys – „specukai“, taip pat visa „Geležinio vilko“ brigada buvo tie, kurie turėjo stovėti priekinėse linijose ir dislokuojami į svarbiausius objektus. Jiems buvo skiriamos pavojingiausios užduotys.
Dabartinis Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro viršininkas Aleksejus Gaiževskis – vienas iš jų.
Įsiliejęs į Aukščiausios tarybos gynėjų gretas tuomet dar septyniolikmetis A.Gaiževskis vėliau tapo Mokomojo junginio kariu, o dar vėliau– specialiojo būrio šauliu.
Net pažadintas iš gilaus miego A. Gaiževskis gali išvardinti datas – kada įsikūrė Krašto apsaugos departamentas, kada – Mokomasis junginys, kada jam suteiktas „Geležinio vilko” vardas.
„Aš gyvenau tomis datomis. Todėl viską ir atsimenu”, - kalbėdamas su žurnaliste juokėsi A. Gaiževskis.
Į Aukščiausios tarybos gynėjų gretas A.Gaiževskis atėjo būdamas septyniolikos metų. Nors gynėju galėjo tapti tik aštuoniolikos metų sulaukę jaunuoliai, tačiau būsimasis karys prasmuko apgaule, niekam nesakęs, kad jis – dar nepilnametis.
„Tada buvo viskas įdomu. Tačiau supratimas, kas mes esame, kokiuose įvykiuose dalyvaujame, atėjo kiek vėliau”, - sakė A. Gaiževskis.
Skirtumas - rankovėse
1990 metais įkurtas Mokomasis junginys buvo pirmoji struktūra, atkuriant reguliarią Lietuvos kariuomenę. Kiek vėliau junginiui buvo suteiktas „Geležinio vilko“ vardas.
Kariai gavo aprangas ir beretes, o tam, kad išsiskirtų iš savanoriškos krašto apsaugos karių, geležiniai vilkai visada būdavo atraitotomis rankovėmis. Toks buvo jų išskirtinumas.
„Žiemą ar vasarą – nesvarbu, mūsų rankovės visada buvo atraitotos. Pamenu, kai dabartinis atsargos generolas Česlovas Jezerskas buvo priėmime pas Vytautą Landsbergį, šis nusistebėjo, kodėl jis atraitotomis rankovėmis. Bet juk mes – geležiniai vilkai. Toks buvo paaiškinimas“, - pasakojo A. Gaiževskis.
Jauni vyrai, įsilieję į tėvynės gynėjus, pasižymėjo ir itin gera sportine forma – atsispaudimus ant krumplių jie galėdavo daryti nesustodami. Vilkas priminė katiną
Daliniui suteikus „Geležinio vilko” vardą buvo sukurta ir pirmoji jo emblema. „Gavom vilkus”, - taip ženklo sukūrimą prisiminė A. Gaiževskis.
Tiesa, pati pirmoji emblema sulaukė kritikos, mat ženklas buvo panašus ne į vilką, o į kačiuką. Tada dizainas buvo pakoreguotas ir vilkas „sugriežtintas”. Vilkai turėjo ir savo pasisveikinimą. Jei vadai jiems sakydavo: „Sveiki, vilkai”, visas dalinys sutartinai sustaugdavo: „Aūūū”.
Suformuotas „specukų” būrys
1991 metais suaktyvėjus OMON veiklai, prasidėjus diversijoms, po Medininkų žudynių suformuotas ir specialusis būrys. Be to, sovietai atlaisvindavo strategiškai svarbius pastatus, kuriuos Lietuvos kariams taip pat reikėdavo perimti.
Jaunos Lietuvos kariuomenės specialusis būrys treniravosi Pociūnuose, o čia pat greta buvo dislokuotas ir sovietų desantininkų dalinys. Specialiojo būrio kariai buvo apmokyti šokti su parašiutais iš bet kokio aukščio, leistis tiek ant žemės, tiek ant vandens, tiek miškuose. Patekimas į vietą iš oro buvo itin svarbus, mat kelius buvo galima užblokuoti.
Kariams teko dalyvauti pasalose. „Lpakričio mėnesį pasaloje buvome su vasariniais drabužiais. Mus tiesiogine to žodžio prasme šildė Kalašnikovo automatai”, - pasakojo A. Gaiževskis.
Rizika buvo didelė
Specialusis būrys buvo formuojamas iš Mokomojo junginio karių. Laiko jam sukurti buvo nedaug. Kariai turėjo būti geros fizinės formos, turintys patirties kovinėse sporto šakose, nebijantys rizikuoti savo sveikata ir gyvybe.
Esminis padalinio sukūrimo tikslas – greitai ir efektyviai suteikti kovinę paramą pasienio postams, strategiškai svarbiems objektams.
Net ir tada, kai būrys buvo suformuotas, ne vienas karys tarnybos čia atsisakė ir pasirinko mažiau pavojingą vietą.
„Rizika buvo didžiulė”, - prisiminė A. Gaiževskis. Dalis karių atkrito ir dėl patirtų traumų, todėl galutinai suformavus būrį jame buvo trylika pačių ištvermingiausių karių.
Tuo metu padaliniui vadovavo Mokomojo junginio antrosios kuopos vadas Pranas Kasteckas. Slapyvardžiais kariai vienas kitą vadino ne tik bendraudami “gyvai”, tačiau ir kalbėdamiesi radijo ryšiu.
Pasitaikė atvejų, kuomet besitreniruodami Pociūnuose ir besileisdami parašiutais lietuviai netyčia nusileisdavo rusų desantinio dalinio, kuris buvo greta, teritorijoje.
Kartais nusileidimai baigdavosi medžiuose, o sovietų kariai lietuviams net yra padėję iš jų išsikrapšyti. Tiesa, kurį laiką sovietai iš viso nežinojo, kad čia treniruojasi lietuvių specialiosios paskirties oro desanto būrys. Vizualiai kariai buvo panašūs į sportininkus.
KGB būstinėje dvelkė šalčiu
Lietuvių kariams teko perimti ir OMON ir KGB pastatus. Traukiantis sovietų kariuomenei vis pasigirsdavo grasinimų, kad vienas ar kitas pastatas bus užminuotas.
„Į visą tai mes turėjome reaguoti. Į KGB rūmus nuvykome gavę informacijos, kad sovietai patalpas atlaisvina. Mes nežinojome, ar pastatas užminuotas, ar ten mūsų laukia pasalos. Buvom apmokyti minimaliai. Tai, ką daro teroristai Afganistane, to mes mokėmės čia“, - pasakojo kariškis. Patikimiausia žvalgybinė informacija buvo gaunama iš žmonių. „Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių mums užleisdavo savo namus, kad galėtume vykdyti užduotis, stebėti objektus“, - sakė A. Gaiževskis.
Kariškis juokauja – jis iki šiol gailisi, kad iš tuometinių KGB rūmų prisiminimui nepasiėmė KGB verbavimo anketų – jos mėtėsi tūkstančiais. „Tačiau mes buvome labai disciplinuoti. Bet dėl to, jog neturiu pasiėmęs tų verbavimo anketų, gailiuosi iki šiol“, - kalbėjo pašnekovas.
Įdomu buvo pamatyti ir KBG rūmuose buvusias įkalinimo patalpas. Kariai pusiau juokais vienas kitam sakydavo, kad tose vietose vaidenasi. Patalpos dvelkė sunkiai įvardijamu šalčiu.
Pasitraukdami iš patalpų, savo buvusias patalpas užminavo omonininkai. Tačiau perimant patalpas tragedijos pavyko išvengti. Tik keli girti praporščikai bandė į lietuvius šaudyti.
Išeidami omonininkai ne tik paliko minų ir signalinių raketų, tačiau sienos buvo išrašinėtos šlykščiais užrašais, buvo paliktas gaublys, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta SSSR.
Pistoletus atstodavo peiliai
Techninė bazė tuo metu buvo minimali, trūko visko – nuo aprangos iki ginklų. Juos lietuviams kartais atstodavo ir virtuviniai peiliai. Kartais trūkdavo net maisto – keli kariai teturėdavo vos vieną konservų dėžutę.
„Dabar kariai turi viską, jie viskuo aprūpinti. Mes neturėjome beveik nieko. Mokydavomės dirbdami, atlikdami užduotis.
Kai prasidėjo sausio 13-osios įvykiai, ruošėmės tapti savižudžiais. Buvom pasiryžę viskam. Buvom jauni, užsispyrę, ryžtingi – buvom bebaimiai“, - senus laikus prisiminė A .Gaiževskis.
Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ šiuo metu yra Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų padalinys, dislokuotas Jonavos rajone, Rukloje.
Mechanizuotąją pėstininkų brigadą dabar sudaro vadovybė ir jos padaliniai, keturi batalionai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionai, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas bei kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas.
Batalionai dislokuoti Rukloje bei Tauragėje.
