Vėliau žmonės abiejose barikadų pusėse liko įsitikinę, kad tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių pasauliui pavyko išvengti branduolinio konflikto tarp dviejų supervalstybių.
Dešimtmečius Kubos raketų krizė buvo vaizduojama kaip meistriškas tuomečio JAV prezidento Johno F. Kennedy pasirodymas, o juo besižavintys prisimena, kaip šis lyderis išsaugojo savitvardą ir sugebėjo išvengti karo.
Jo veiksmai dažnai pateikiami kaip pavyzdys, kaip lyderiai turėtų elgtis patirdami spaudimą, o JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton yra pareiškusi, jog dabartinės Vašingtono administracijos manevrai dėl Irano branduolinės programos yra panašūs į J. F. Kennedy „didelės rizikos diplomatiją“.
Tačiau dokumentai iš anksčiau buvusių įslaptintų Sovietų Sąjungos ir JAV archyvų atskleidė labiau prozišką tikrovę: per tas 13 dienų 1962 metų spalį J. F. Kennedy ir tuomečiam sovietų lyderiui Nikitai Chruščiovui dažnai būdavo sunku suvaldyti sparčiai besivystančių įvykių grandinę.
Susirūpinęs dėl Amerikos branduolinio arsenalo pranašumo ir JAV pastangų nuversti Maskvai palankų komunistinį Kubos režimą, N. Chruščiovas 1962 metų gegužę nusprendė pasiųsti į šią salą daugiau nei 40 tūkst. karių ir dešimtis raketų su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis.
Tuo pat metu N. Chruščiovas įtikinėjo Vašingtoną, kad negali būti jokios kalbos apie sovietų puolamosios ginkluotės dislokavimą Kuboje.
Amerikos lyderiai buvo priblokšti, kai spalio 16 dieną sužinojo, jog sovietų raketos jau atgabentos į Kubą - jos matėsi nuotraukose, padarytose iš žvalgybos lėktuvo U-2.
„Vyraujantis jausmas buvo šokiruojantis nepatiklumas“, - vėliau prisiminė prezidento brolis Robertas Kennedy.
Sovietų Sąjungai pavyko pasiekti visišką strateginį netikėtumą: JAV žvalgybos agentūros nesugebėjo aptikti apie pavojų perspėjančių ženklų.
Centrinės žvalgybos tarnyba (CŽV) buvo gavusi ne vieną pranešimą iš Kuboje veikiančių informatorių apie naktimis važinėjančias įtartinas kolonas, tačiau pareigūnai nepasitikėjo neaiškiomis žinutėmis, prieštaraujančiomis tvirtam įsitikinimui, jog Maskva nedrįs dislokuoti savo atominių Amerikos pašonėje, pasakojam Didžiosios Britanijos politiko ir istoriko Michaelo Dobbso paskelbtoje šios krizės apžvalgoje „Minutė iki vidurnakčio“ (One Minute to Midnight).
Baltuosiuose rūmuose aukščiausias pareigas užimantys generolai patarė pradėti aviacijos smūgius, po kurių galėtų būti surengta sausumos pajėgų invazija į Kubą.
Tuo tarpu tuometis gynybos sekretorius Robertas McNamara ir aukšto rango diplomatai pasisakė už salos blokadą, siekiant užkirsti kelią Sovietų Sąjungos laivams, galintiems atgabenti daugiau ginklų.
Spalio 22-ąją J. F. Kennedy paviešino žinią apie šią krizę savo kreipimesi į tautą ir nurodė įsakė paskelbti aukščiausio lygio parengtį JAV pajėgose. Prezidentas atmetė generolų rekomendacijas ir pasirinko Kubos jūrinę blokadą.
JAV karo laivams pasiekus numatytas pozicijas, Baltieji rūmai nekantriai laukė Sovietų Sąjungos laivų, plaukiančių į Kubą. Sovietų laivai apsisuko ir išplaukė atgal į savo šalį, o šis žingsnis buvo sutiktas su palengvėjimu visame pasaulyje.
Tačiau užkulisiuose įtampa toliau didėjo.
J. F. Kennedy ir N. Chruščiovas ieškojo kelio iš aklavietės, tačiau jų pastangoms trukdė persipynusios gijos, nesusipratimai ir griozdiškas diplomatinio susirašinėjimo mechanizmas, neleidęs atverti jokio tiesioginio ryšio kanalo.
Spalio 26-osios vakarą sovietai pasiūlė išgabenti savo raketas iš Kubos su sąlyga, kad amerikiečiai pažadės nesurengti invazijos į šią salą. Tačiau kitą sieną Maskva viešai pareikalavo, kad Jungtinės Valstijos atitrauktų iš Turkijos savo vidutinio nuotolio balistines raketas „Jupiter“.
Spalio 27-ąją, vėliau pramintą „Juoduoju šeštadieniu“, virš Kubos buvo numuštas vienas lėktuvas U-2, o J. F. Kennedy patarėjai aptarė atsakomųjų oro smūgių galimybes. Atrodė, kad padėtis tampa nevaldoma.
Pentagonas buvo pasiruošęs antradienį pradėti didelio masto bombardavimą, po kurio būtų surengtą 120 tūkst. karių invazija, prilygstanti sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo operacijai Normandijoje per Antrąjį pasaulinį karą.
Tik praėjus 30 metų amerikiečiai sužinojo, kad „sovietai saloje turėjo dešimtis trumpojo nuotolio taktinių raketų, apginkluotų branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, galinčiomis nušluoti visas besiveržiančias pajėgas“, rašo M. Dobbsas.
Krizei pasiekus viršūnę, abiem pusėms pagaliau pavyko susitarti.
Pagal kompromisinį susitarimą Vašingtonas pasižadėjo nesiųsti savo pajėgų į Kubą ir slapta įsipareigojo atitraukti savo raketas iš Turkijos. Tuo tarpu Maskva pažadėjo išgabenti iš Kubos savo kovines galvutes.
„Daug metų laikiau Kubos raketų krizę geriausiai suvaldyta užsienio politikos krize per pastarąją pusę šimtmečio“, - tuometis Pentagono vadovas R. McNamara sakė per vieną konferenciją Havanoje 2002 metais.
„Tačiau dabar darau išvadą, kad ir kaip nuovokiai buvo valdoma ši krizė, iki tų 13 nepaprastų dienų pabaigos sėkmė taip pat atliko reikšmingą vaidmenį, tik per plauką išvengiant branduolinio karo“, - pridūrė jis.
Buvęs Sovietų Sąjungos KGB Kubos reikalų skyriaus vadovas Nikolajus Leonovas taikią šios krizės baigtį laikė stebuklu.
„Atrodė, jog įvyko kažkoks dieviškas įsikišimas, padėjęs mums išsigelbėti“, - pabrėžė jis.
