Pirmasis atkurtosios Lietuvos kariuomenės ministras Audrius Butkevičius, paprašytas prisiminti senuosius įvykius, šypsosi. Pasakoti tikrai yra ką.
Nuo 1990 balandžio iki 1993 lapkričio pabaigos A. Butkevičiaus gyvenimas buvo toks intensyvus, kokį, jo žodžiais tariant, gyvena tik savo misija ir siekiamo tikslo svarba neabejojantis žmogus.
„Kiekviena diena buvo pamoka: kaip bendrauti, kaip efektyviai veikti, kaip nepasitikėti pasitikint“, - prisiminė A.Butkevičius.
- Esate žmogus, be kurio terminas „Lietuvos kariuomenės istorija“ tarsi neegzistuotų, būtų ne pilnas, ne išsamus. Ką pačiam reiškia atkurtoji Lietuvos kariuomenė?
- Kai šventas Petras paklaus, ką dariau ten, „apačioje“ pasakysiu: organizavau Lietuvos kariuomenę, išvedinėjau okupacines pajėgas, grioviau mums priešišką imperiją ir kiek galėdamas veikiau gudrumu bei visuomenėje slypinčiomis galiomis, o ne ginkluota jėga.
Viliuosi, kad tada rūstus Raktininko veidas atsileis, nusispjaus jis į mano nuodėmes ir būsiu nutrenktas ne į pragarus, bet į „prieblandos zoną“. Ten, kur laikomos dūšelės, pamynusios ir gėrį, ir blogį vardan užsibrėžto tikslo. Manau ten rasiąs senų avantiūristų kompaniją ir bokalą viskio. Kas man kariuomenė dar? Iššūkis, savęs įprasminimas. Ir Dievų dovana: galimybė susitikti su istorija. Nei vienas darbas, kurį dariau vėliau tam neprilygsta.
-Kaip atėjote į krašto apsaugos sistemą? Kokie keliai atvedė iki pirmojo šios srities ministro kėdės?
- 1990 m. kovą laimėjęs rinkimus Sąjūdis dar nebuvo vieno lyderio organizacija, kokia tapo vėliau, vienam asmeniui pasiskelbus nacijos gelbėtoju. Energingai parėmėme Kazimierą Prunskienę kovoje už ministro pirmininko postą ir man buvo pasiūlyta rinktis: būti trečiu vicepremjeru ar Krašto apsaugos departamento vadovu. Nė minutės nesvarsčiau. Vaikystės svajonė, pasėta senelio pasakojimų, maitinta prisilietimais prie slapta laikomų ginklų, pati puolė man į glėbį.
Jei pamenate, Nepriklausomybę paskelbęs parlamentas atmetė Krašto apsaugos ministerijos steigimą ir mums prašant šią riziką prisiėmė Ministrė Pirmininkė, įsteigdama prie Vyriausybės Krašto apsaugos departamentą ir Valstybės saugumo departamentą.
Manau, kad mano nuo 1987-ųjų vykdytas Tremtinių ir Politinių kalinių organizacijos kūrimas, turėjęs tikslą populiarinti rezistencijos idėjas bei pokario metų partizaninį karą, ryšiai su kitų sovietinės imperijos tautų pasipriešinimo judėjimais, iš dalies nulėmė tai, kad buvo pasiūlyta mano kandidatūra.
Apie tai kalbėjau Sąjūdžio suvažiavime, vėliau tokia pozicija išliko ir skelbiant nepriklausomybę. Todėl sovietams nekilo abejonių, koks tipas atėjo vadovauti gynybai. SSRS centrinė spauda pasitiko mano paskyrimą antraštėmis: „Sovietų visuomenės priešas Nr 001”, “Fašistuojantis smogikas“ ir „Daktaro Mengele lietuviškas įpėdinis“. Priešas pats kūrė mano mitą.
- Papasakokite apie tą laiką – ar tada, kaip ir dabar, buvo ginčų, priekaištų vienas kitam, o gal buvo daugiau „draugo peties pajautimo“?
- Lietuvai vaduojantis iš SSRS, priešininkas mums spendė politinius spąstus, mielai sutikdamas su visais antraeiliais nepriklausomybės atributais: vėliava, himnais, daugiapartine sistema, o mūsų pačių formuojama vyriausybė buvo lengvai „praryjama“ Maskvoje.
Net žodis „nepriklausomybė“ jų nebaugino. Beje, vėliau sukurta Nepriklausomų Valstybių Sąjunga - buvo to laikmečio projektu siekiant išsaugoti realią Maskvos įtaką SSRS teritorijoje. Jie sutiko ir su „nepriklausoma“ Vidaus reikalų ministerija ir „nepriklausomu“ Valstybės saugumo departamentu.
Vienintelė nepriklausoma gynybos sistema buvo absoliučiai nesuderinama su persitvarkančios SSRS idėja. Dar vienos teisėtos kariuomenės egzistavimas rodė, kad vieninga valstybė SSRS nustojo gyvuoti. Tai buvo puikiai suvokiama Maskvoje, šį mūsų sukurtos situacijos ypatumą vertino Boriso Jelcino aplinka, į mus sutelkė dėmesį vakarų valstybių ekspertai. Puikiai suvokiau, kad esame lakmuso popierėliu ir kad mūsų jėga slypi pačiame teisėto egzistavimo fakte, o ne hipotetiniame „koviniame pajėgume“. Ši situacija įtakojo ir mano, kaip politiko padėtį Lietuvoje.
Vieniems tapau svarbiausiu kliuviniu taikiai susitarti su Maskva ir ramiai džiaugtis valdžia, kitiems tapau pavojingu politiniu konkurentu, nes esama situacija teikė mano pareigoms netikėtos politinės jėgos. Staigiai vystėsi ryšiai su vakarų valstybių suinteresuotomis tarnybomis, opozicinėmis komunistų partijos pajėgomis Rusijoje, kitų SSRS respublikų nepriklausomybę palaikančiais judėjimais.
Nieko nelaukdami inicijavome SSRS politinį integralumą atakuojančius projektus - Pasienio apsaugos sistemos sukūrimą, Krašto apsaugos prievolės įstatymo priėmimą. Įrengę savo pasienio apsaugos tarnybos postus mes pasauliui pasakėme, kad vykdome savo teritorijos kontrolę, o tai - vienas iš svarbiausių nepriklausomos valstybės požymių.
Paskelbę, kad Lietuvoje neveikia SSRS karo prievolės įstatymas ir kad mūsų piliečiai privalo paklusti mūsų valstybės karo prievolės įstatymui, mes ne tik gynėme savo šaukiamojo amžiaus jaunimą nuo tarnybos SSRS, bet ir inicijavome pilietinio nepaklusnumo procesą: atsisakymą tarnauti SSRS kariuomenėje. Tai buvo precedentas, leidžiantis nepaklusti SSRS įstatymams. Taip sakant, šiais veiksmais mes ne tik šaukėme ugnį į save, bet ir didinome savo, kaip gynybinės organizacijos reikšmę ir politinę įtaką.
Maskva suvokė šiuos mūsų veiksmus kaip psichologinio karo operaciją, agresijos aktą, nukreiptą į jų gyvybinius interesus. Kariuomenė be šauktinių egzistuoti negalėjo. Todėl jau 1990 metų rugpjūčio mėnesį mes pradėjome gauti duomenis apie prieš mus ruošiamą karinę agresiją. Klausimas, ar Lietuva atsilaikys tapo svarbiausiu visoms pokyčių siekiančioms jėgoms.
- Tuometiniai jūsų sprendimai turėjo įtakos kitų žmonių likimams. Ko pats labiausiai bijojote?
- Labiausiai bijojau trafaretinio mastymo diktuojamų sprendimų. Buvau išstudijavęs pokario metų partizaninio pasipriešinimo istoriją, domėjausi karyba ir ypač psichologinio karo idėjomis. Gerai suvokiau, kad maža valstybė, kopijuodama didžiųjų valstybių karinę strategiją ir gynybos organizavimo principus, geriausiu atveju tampa juokingu nesusipratimu, o blogiausiu – kovose, kurių negali laimėti, pražudo daugybę savo žmonių.
Suvokiau, kad mūsų bandymai savo politinius klausimus spręsti ginklu bus geriausia dovana priešininkui. Tuo pat metu man buvo aišku, kad gynyba nereiškia vien ginkluoto pasipriešinimo.
Buvo daug sričių, kuriose kovinė ginkluotė neveiksni, kuriose galėjome būti stipresni nei priešininkas. Supratau, kad turime jose koncentruoti savo pajėgas. Buvome gerai susipažinę su profesoriaus Gene Scharpo idėjomis, kaip organizuoti totalinę valstybės gynybą remiantis civilių asmenų socialinėmis jėgomis. Todėl kuriama gynybos sistema telkė po savo „stogu“ daug ne karinių specialistų. Vėlesni mūsų veiksmai ir gauti rezultatai sausio mėnesio įvykių metu parodė šio požiūrio teisingumą. Ši situacija dažnai buvo sunkiai suvokiama eilei karingų patriotų, savo vaizduotėje laiminčių susišaudymus.
Kita problema tapo buvusių SSRS profesionalių vyresnio rango karininkų ir buvusių civilių, patriotų, užsivilkusių uniformą, santykiai. Buvusių SSRS kariškių trafaretinis mąstymas, kuriam buvau davęs „gimtosios divizijos sindromo“ pavadinimą ir savanorių civilių nepasitikėjimas, paremtas „išdavystės sindromo“ baime nuodijo man gyvenimą iki paskutinių vadovavimo karinei žinybai dienų.
Vidinės situacijos suvaldymas tapo vienu didžiausių iššūkių. Dažnai nerasdavau atsakymo į klausimą, su kuo turiu reikalą: kvailiu ar provokatoriumi. Kaip vėliau parodė atsiskleidę KGB archyvai, tarp karingų patriotų provokatorių buvo ne mažiau, nei tarp „buvusių specialistų“. Tai ir yra mano atsakymas į klausimą apie asmeninę atsakomybę už priimamus sprendimus. Visi sprendimai buvo išskirtinai asmeniniai: sisteminė analizė, intuicija bei įžvalgos lėmė juose daugiau nei patirtis ar mokėjimas.
Gana anksti suvokiau skirtumą tarp kasdienės moralės ir valstybinės logikos. Žinojau, kad rizikuoti kitų žmonių gyvybe siekiant politinių efektų yra mano, kaip vadovo, pareiga. Priimdamas sprendimus nuolat klausdavau savęs: kokį politinį rezultatą pasieksiu, ar nebandau žaisti „alavinio kareivėlio“. Manau, kad tai davė svarbiausią: mes neįsivėlėme į priešo mums primetamą karinį konfliktą, išvedėme jo kariuomenę be vieno šūvio. Deja, net vienas vienintelis bandymas “pažaisti karą“ būtų pavertęs mus eiliniu „karštu tašku“.
- Bemaž visi anksčiau šio ciklo rašiniuose kalbint pašnekovai tvirtino, kad tuo metu trūko tiek materialinės bazės, tiek žmonių.
- Kiekvienas, tuo metu ateinantis dirbti į krašto apsaugos sistemą, buvo „aukso vertas“. Žmonių, ypač specialistų katastrofiškai trūko. Kaip suprantate, mes tais laikais negalėjome niekam pasiūlyti jokių socialinių garantijų. Atvirkščiai, buvę SSRS kariškiai, pradėję tarnauti Lietuvai, automatiškai prarasdavo savo pensijas. Valstybės ateities perspektyva, o ypač gynybos sistemos perspektyva buvo visiškai neapibrėžta. Buvo didžiulė tikimybė, kad visas, ką mes darome, pasibaigs kruvinu konfliktu su daug aukų. Pas mus ateidavo žmonės, kurie buvo apsisprendę kovoti ir žūti. Bet sistema augo labai greitai: juokdavausi, kad plečiamės sprogimo tempu.
Manęs dažnai klausdavo, kaip pavyksta suvaldyti tokią nevienalytę masę žmonių? Atsakau: tik ne įstatymu ar įsakymu! Prisimenu, netgi prieš griežtesnį žodį pasakydamas gerai pagalvodavau: juk nieko, apart pavojaus, rizikos ir praradimų vyrams pasiūlyti negalėjau.
Motyvuodavau žmones šventos misijos vykdymo pojūčiu: mes grąžiname Lietuvai kariuomenę! Geriausias apibūdinimas tam jausmui, kuris įgalino valdyti ir žmones ir situaciją: kryžiaus žygio magija. Ėję tarnauti pas mus vyrai jautė galimybę prisiliesti prie istorijos: sukilimai, nepriklausomybės kovos, partizaninis karas, senų kovų ginklai. Visa tai leido išgyventi vienybę su savo tauta, nustatyti mistinį ryšį su protėviais ir tais, kurie gyvens po mūsų. Milžiniškas politinis konfliktas, kurio dalelėmis buvome leido išgyventi tokį katarsį, kurio negalėjo duoti visas mūsų gyvenimas iki šios akimirkos. Dažnai žmonės pas mus ateidavo ir sakydavo, kad nori išsivaduoti nuo praeities klaidų ir aš pasirašydamas ant įsakymo „priimti“ juokdavausi, kad teikiu nuodėmių atleidimą.
Mes turime ne vien krizinės situacijos valdymo patirtį: nuo 1991 m. rugpjūčio mūsų veikla buvo koncentruota į du tikslus: Rusijos kariuomenės išvedimą ir Lietuvos gynybos sistemos integravimo į vakarų Europos gynybinę erdvę integravimo klausimus.
Pirmąjį tikslą mes realizavome, tačiau iki šiol mažai akcentuojama, kad praktiškai visi stojimo į NATO klausimai buvo išspręsti iki 1993m. pabaigos. Svarbu akcentuoti Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse taikos ir saugumo palaikymo akcijose politiką, po ko buvo sukurti trijų Baltijos valstybių suderinto veikimo pagrindai, sukurtas Lietuvos-Lenkijos bendras kovinis junginys ir pradėtas Lietuvos-Danijos bendradarbiavimas karinio rengimo ir taikos palaikymo srityse.
- Matyt, liko ir prisiminimų. Kokie jie – liūdni, įkvepiantys, galbūt pamokantys? Kas buvo tuo metu svarbiausia - sovietų kariuomenės išvedimas, jaunų vyrų, šaukiamų į sovietų kariuomenę, apsauga, materialinė bazė?
-Visi buvo svarbūs tiek, kiek leido atakuoti priešininką. Šiandien jaunimui pateikiama istorija vaizduoja mus pasyviais „vargšeliais“ kuriuos smaugė imperiniai komunistai. Tikrovė buvo kita: tai mes atakavome ir griovėme jų imperiją, jos ramsčius. Mes neapsiribojome tik Lietuvos nepriklausomybės skelbimu.
Puikiai suvokėme, kad gausime valstybinę nepriklausomybę tik SSRS griuvimo atveju, todėl labai aktyviai veikėme visoje imperijos erdvėje. Mano požiūriu, visi agresyvūs Maskvos veiksmai prieš mus yra tik jų isteriškos, desperatiškos, primityvios gynybinės reakcijos, vykdytos neturinčių gero politinio vadovavimo žmonių.
Atsiminimų ir išvadų tiek daug, kad norisi parašyti politinio veikimo krizėje vadovėlį.
- Kaip sprendėsi atkuriamos Lietuvos kariuomenės materialiniai klausimai? Juk trūko ir lėšų, ir ginkluotės, ir technikos. Koks tuo metu buvo sistemos finansavimas, ką darydavote, kai itin trūkdavo pinigų?
- Sakydavau, kad karas turi maitinti pats save. Manau, kad ne daug kas žino, jog net pirmasis Lietuvos kariuomenės kovinis padalinys, įkurtas slapta nuo parlamento ir neturintis finansavimo buvo priverstas apsirūpinti pats. Patvirtinome „apsaugos tarnybos“ nuostatus, sudarėme sutartis su eile dar veikusių gamyklų ir taip išlaikėme pirmuosius du šimtus vyrų. Pirmasis rimtesnis finansavimas mums atėjo gavus vyriausybės pavedimą suformuoti pasienio apsaugos tarnybą. Deja, jo nepakako reikalingai technikai.
Bet mes suvokėme, kad valstybės gynyba tai ne vien ginkluotas pasipriešinimas. Tuo metu mūsų valstybės gynybai buvo kur kas svarbesni mus palaikantys mitingai Kijeve ar Maskvoje, nei iki dantų ginkluotas batalionas, atsišaudantis Vilniuje. Tačiau tam tikro kiekio ginkluotos jėgos taip pat reikėjo, kad kaip dera valstybei demonstruotume gynybą ginkluotos jėgos prieš mus panaudojimo atveju. Politinių simbolių kalba buvo labai svarbus mūsų to meto gynybos elementas, o jie kainavo ne taip brangiai.
- Ar formuojant krašto apsaugą, buvo padaryta klaidų – dėl to, jog trūko patirties, žinių, diplomatijos įgūdžių?
-Galbūt. Bet ir šiandien, praėjus 20 metų, sukaupęs įvairios patirties, nepadaryčiau geriau. Aš tiesiog nežinau, ar kitokie sprendimai būtų buvę geresni. Mūsų veiklos įvertinimas gali būti tik pasiektas tikslas. Ar kas nors kitas galėjo padaryti geriau? Gal. Tačiau to „kito“ tiesiog nebuvo.
Nemažai jų pasirodė tik tada, kai krizė buvo išsisprendusi ir buvo telikę pasidalinti apdovanojimus. Tada jie tapo kariuomenės vadais ir dideliais kiekiais vežė į Lietuvą Amerikoj nenaudojamus „šaunikėlius“. Pamenu, pasiūliau jiems perfrazuoti seną dainą ir giedoti „Mūsų čia nebuvo, kai pabūklai gaudė, mes tada atėjom, kai audra jau tilo...“
- Pasirašėte sutartį dėl svetimos kariuomenės išvedimo. Galbūt tą istorinį rašiklį esate išsaugojęs?
- Rašiklį padovanojau savo adjutantui, atlikusiam labai daug techninio darbo derybų laikotarpyje. Niekada nerinkau suvenyrų. Rašiausi ir neapleido jausmas, kad užbaigiu kažkokį istorinį ciklą. Ratas užsidarė. Nebuvo net menkiausios abejonės, kad tolesnis Rusijos kariuomenės išvedimas – jau tik techninis klausimas. Tą dieną savo užrašų knygelėje parašiau: „kas darosi teisingai, darosi lengvai!“ Tarsi pats kliūčių nebuvimas patvirtintų pasirinktos krypties teisingumą.
Tiesa, sutarties pasirašymas vos nesužlugo. Valstybinių derybų delegacijų vadovai pabandė sudėti į sutarties tekstą tiek politinių vertinimų, kad nei viena nei kita pusė jų priimti negalėjo. Visas mano gerus keturis mėnesius vykdytas darbas grėsė nueiti „šuniui ant uodegos“. Nedelsdamas nuvykau į Rusijos gynybos ministeriją ir susitikau su generolu Pavelu Gračiovu. Sutarėme, kad bandysim atmesti visus derybų delegacijų tekstus ir paliksime tik mūsų anksčiau suderintą techninį dokumentą. Stipriai blefavau įtikinėdamas rusus , kad man pavyks suderinti šį klausimą su saviškiais. P. Gračiovas išvažiavo derinti klausimo su prezidentu B. Jelcinu, o aš grįžau į Lietuvos pasiuntinybę.
Meldžiau visus Dievus, kad pavyktų susitarti. Dabar atrodys juokinga, bet ten buvo diskutuojama: ar mes galime pasirašyti sutartį, numatančią kariuomenės išvedimą iki 1993 metų rugpjūčio pabaigos, kai Lietuvoje pravestas referendumas numatė tą padaryti iki 1992 m. pabaigos... Panašu, kad mano maldos padėjo, todėl sutartį pasirašiau.
Žinoma, turiu išsaugojęs pirminius sutarties redagavimo variantus, kai prie jos dirbome dviese su ministru P. Gračiovu ir jo bei mano padėjėjais. Iki šiol esu dėkingas tuometiniam Lietuvos atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, išsaugojusiam mano vedamų derybų proceso konfidencialumą ir efektyviu teisininko stiliumi koregavusio tekstus.
- Ar nerašėte dienoraščio?
- Tik užrašų knygeles. Jose - idėjos, derybų schemos, nelauktos įžvalgos. Nefiksavau įvykių ar faktų. Tai nuolatinė diskusija su savimi ieškant atsakymų į „kodėl“ ir „kaip“.
- Sulaukdavote grasinimų? - Vienas pirmųjų buvau įrašytas sąrašuose, parengtuose Lietuvos komunistų ir jų karinių pagalbininkų, analogiškai mane pagerbė GKČP „perversmininkai“. Grasino ir saviškai, kai pavyko užgesinti keleto politikų sukurstytą savanorių maištą pakaunės miškuose. Priimdavau tai kaip komplimentą.
- Esate sakęs – pergalė visada turi daug tėvų, o pralaimėjimas yra našlaitis. Šie žodžiai buvo pasakyti kalbant apie Sausio 13-osios įvykius. Kaip vertinate tuos įvykius ne bendrame, o Lietuvos kariuomenės atkūrimo fone. Kiek tuo metu šalis buvo pajėgi atremti agresiją, jei ši būtų dar didesnė, puolimas – aktyvesnis.
- Man nepatinka verkšlentojų rašoma Lietuvos istorija! Daugeliu atvejų tai žmonės, patys nedalyvavę įvykiuose ir net nepabandę išsiaiškinti to, ką mato, prasmės. Tai, ką pasakiau ypač tinka 1991 m. sausio įvykių istorijoms. Man sausio 13-oji yra didelės Lietuvos pergalės diena. Mes veikėme strategiškai ir efektyviai.
Verkšlentojai pasakos jums apie tai „kaip mus mindė tankų vikšrais“, o aš galiu pasakyti, kad mes tą dieną parodėme visoms vakarų demokratijoms tikrąją „perestroikos“ esmę, pademonstravome visoms SSRS tautoms kas jų laukia, jei mes pralaimėsime ir išvedėme į demonstracijas šimtus tūkstančių mus palaikančių žmonių SSRS, Europoje ir JAV.
Tai mes privertėme SSRS karines pajėgas gėdytis savęs ir savo vadų. Daugybė kariškių siuntė mums atsiprašymo laiškus ir prisiekinėjo, kad nevykdys nusikalstamų vadų įsakymų.
Ši diena sukūrė prielaidas rusams pasipriešinti rugpjūčio pučo organizatoriams, o kariuomenei - atsisakyti GKČP vykdyti jų nurodymus. Tai ne mus puolė, tai mes atakavomе. Teisingai įvertinome informacinio visuomenės aprūpinimo naujoves, pavertėme jas ginklu ir tapome nugalėtojais. Atsilaikydami tą naktį Vilniuje mes taip pakeitėme SSRS, kad kita karinė ataka tapo neįmanoma. Todėl ir nebuvo tolimesnių bandymų sudoroti mus jėga.
Aš atmetu bet kokius nesąžiningų politikų bandymus aiškinti, kad „savi šaudė į savus“ ar panašias pasakėles. To visai nereikėjo: SSRS vadovai ir jų kariškiai veikė taip neatsakingai ir neadekvačiai situacijai, kad net ir norėdamas nebūčiau sugalvojęs. Ko vertas vien tankų pabūklų panaudojimas ramiame taikiame mieste, kai įjungtos Vakarų valstybių televizijos kameros?
Taip, žuvo ir buvo sužeisti žmonės, sumušti ir terorizuojami atsisakę sovietų kariuomenėje tarnauti Lietuvos jaunuoliai, pasienyje žuvo Gintaras Žagunis, prie parlamento – Artūras Sakalauskas, Medininkuose - muitininkai ir policininkai.
Aš iki šiol gedžiu jų ir nešu savo atsakomybės dalį už sprendimus, kurie nulėmė jų likimus. Tačiau visiems galiu tiesiai pasakyti: ar suvokiate kiek aukų galėjo būti, jeigu mūsų to meto sprendimai būtų kitokie? Karą galėjome paleisti lyg džiną iš butelio. Todėl jūsų artimųjų mirtys turėjo prasmę. Tai buvo taikos kaina.
