Kaip vadinti Lietuvos valdovus - kunigaikščiais ar karaliais?

Mūsų valstybės valdovas Mindaugas galėjo būti ne vienintelis Lietuvos karalius. Nors Gediminas ir Algirdas nebuvo karūnuoti, jie taip pat buvo suverenūs monarchai. Lietuvos istorikai padėjo pirmąjį akmenį diskusijose apie tai, kaip reikėtų vadinti XIII-XIV amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovus – kunigaikščiais ar karaliais.

Daugiau nuotraukų (1)

Dovydas Pancerovas

Nov 13, 2012, 9:48 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 11:33 AM

Mes didžiojo kunigaikščio titulą suvokiame kaip svarbiausio valstybės valdovo. Tačiau Vakarų Europoje šis titulas reiškia monarchui pavaldų vasalą.

„Kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, tai mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau bendraudami su užsienio šalių partneriais supratome, kad jie mūsų istoriją vertina kitaip.

Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. Mes kunigaikštį suprantame kaip aukščiausią valdovą, o jie – kaip submonarchą“, - problemą įvardijo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento karininkas Tomas Balkus.

Pavyzdžiui, populiariame amerikiečių kompiuteriniame žaidime „Medieval II: Total War“ žaidėjai gali tapti ir LDK valdovais. Tai svarbus įvertinimas mūsų valstybės istorijai. Tačiau LDK lyderius Gediminą ir Algirdą žaidimo kūrėjai vadina titulu „Grand Duke“ – aukščiausiam monarchui pavaldžiais vasalais.  

Padėti išspręsti šią istorijos ir viešųjų ryšių problemą Lietuvos kariuomenės atstovai paprašė akademinės bendruomenės. Idėjas surėmė garsūs istorikai - Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas. Pirmojoje akademinėje diskusijoje taip pat dalyvavo istorikai Romas Batura, Valdas Rakutis, Antanas Tyla, archeologas Aleksiejus Luchtanas, gynybos politikos ekspertas, žurnalistas Aleksandras Matonis.

Lietuva buvo nesisteminė karalystė

Profesorius A. Bumblauskas pabrėžė, kad patys LDK valdovai save vadino karaliais. Jie puikiai suprato, kad yra suverenūs monarchai, kurie valdo savarankišką civilizaciją.

Pavyzdžiui, Gediminas savo laiškuose prisistatinėjo kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius. Algirdas save vadino aukščiausiuoju valdovu, didžiuoju karaliumi. Jogaila dar iki 1386 metų, kai buvo karūnuotas Lenkijos valdovu, prisistatinėjo karaliumi.

Todėl istorikas A. Bumblauskas juokavo, kad LDK valdovus galima pavadinti „nemandagiais suverenais“.

„Laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistatė, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius. Šioje vietoje Gediminas yra nemandagus. Tačiau jis puikiai tai suprato, todėl pats pabrėžė, kad yra mažiausias iš visų valdovų. Net savo antspaudo aprašyme Gediminas nesiryžo vaizduoti savęs su karūna ant galvos – karūną jis laiko rankoje. Tai rodo, kad Gediminas suvokė to meto diplomatijos etiketą“, - paaiškino A. Bumblauskas.

O popiežius Jonas XXII, atsakydamas į Gedimino laišką, taip kreipėsi į LDK valdovą: „Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti Dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, Dievo tarnų tarnas.“ 

Karaliais LDK valdovai buvo vadinami ir vokiečių ordinų šaltiniuose, kuriuose net rusų žemių kunigaikščiai nebuvo taip tituluojami. Pavyzdžiui, kai lietuviai užėmė Tervetės pilį, „Livonijos kronikose“ buvo rašoma: „1345 metais Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą.“ Skirtingu laiku tame pačiame šaltinyje karaliumi buvo įvardijamas ir Kęstutis.

Istorikas A. Bumblauskas paaiškino, kad terminą „didysis kunigaikštis“ Lietuvos valdovai perėmė iš savo varžovų maskvėnų.

Profesorius pabrėžė, kad bent jau iki Jogailos karūnavimo 1386 metais Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste. Nors ir ne su visais Vakarų pripažinimo atributais. Anot jo, tai savotiška arba nesisteminė karalystė. Juolab, kad Lietuva iš tikro tapo unikalia valstybe Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija.

Paskutinis viduramžių karalius

A. Bumblausko nuomonei nepritaria profesorius R. Petrauskas. Jis pabrėžė, kad karaliais gali būti vadinami tik tie valdovai, kurie gavo popiežiaus patepimą. Pavyzdžiui, Lietuvos karalius Mindaugas.

„Viduramžiais įsitvirtino krikščioniškos karalystės ir krikščioniško karaliaus samprata. Karalius buvo išaukštinamas per sankcionuotą, vyskupo arba arkivyskupo lydimą, patepimo ceremoniją.

Karūnacijos ceremonialas ir patepimas tą karūnuojamą asmenį išskyrė iš daugelio kitų, galinčių pretenduoti į politinę valdžią. Todėl krikščioniška karūnacijos tradicija buvo tokia svarbi“, - paaiškino istorikas R. Petrauskas.

Ši tvarka Vakarų pasaulyje užsimezgė 754 metais. Tada įvyko pirmoji vainikavimo ir bažnytinio patepimo ceremonija - popiežius Steponas II frankų karaliumi vainikavo Pipiną jaunesnįjį.

Brandžiaisiais viduramžiais karalysčių steigimo ir karūnavimo tvarka išplito visoje Europoje.

Paskutinis šios tvarkos susiformavimo etapas Europoje vyko 1204-1253 metais. Tada vienas po kito buvo karūnuoti net keli karaliai. Tarp jų - ir Lietuvos valdovas Mindaugas. Istorikas R. Petrauksas iškėlė tezę, kad LDK lyderis buvo paskutinis pateptas karalius, o mūsų valstybė – paskutinė viduramžių karalystė.

Karališko rango tęstinumas

R. Petrauskas pabrėžė, kad karališkasis rangas Lietuvoje galėjo būti pratęstas - popiežiaus Aleksandras IV atskiru dokumentu leido karaliumi iš anksto vainikuoti Mindaugo sūnų, sosto įpėdinį. „Mindaugo ir jo teisėtų palikuonių nužudymas popiežiaus ir kitų krikščioniškų valdovų buvo suvokiamas kaip krikščioniškos karalystės pabaiga“, - sakė profesorius.

Net ir po Mindaugo nužudymo dar buvo galimybė Lietuvoje atkurti karalystę. 1268 metais popiežius Klemensas IV bule kreipėsi į Čekijos karalių, kuris rengė kryžiaus žygį į LDK, ir pavedė jam „pastatyti Lietuvoje karališką sostą“. Tačiau įvyko kitaip – Lietuvoje neliko ne tik karalystės, bet ir Mindaugo valdžios tęstinumo.

„Mindaugo karalystės precedentu vėliau savo veiksmų nerėmė nė vienas Lietuvos valdovas. Pavyzdžiui, 1526 metais buvo vėl bandoma atkurti Lietuvos karalystę, tačiau tęstinumas buvo matomas ne Mindaugo, bet Vytauto istorijoje. Lietuvos teisinis argumentas buvo neįvykusi Vytauto karūnacija“, - pasakojo istorikas R. Petrauskas.

Kad suprastų užsieniečiai

Anot profesoriaus R. Petrausko, nagrinėjant iškeltą problemą, labai svarbu atkreipti dėmesį į istorijos šaltinius. Tokiam tyrimui pirmaeiliai yra dokumentiniai šaltiniai ir laiškai. Tai yra Lietuvos valdovų tarptautinės sutartys ir jų korespondencija su užsienio šalių subjektais. Naratyvinių šaltinių, įvairių kronikų svarba yra daug mažesnė, nes jų autoriai valdovų titulus vartoja perdėtai laisvai.

„Svarbios yra Lietuvos valdovų intituliacijos - savęs įvardinimas diplomatiniuose laiškuose. Taip pat inskripcijos – kaip kita pusė titulavo Lietuvos valdovus jiems skirtuose laiškuose.

Intituliacinės dokumento dalys turi politinį, ideologinį pobūdį. Tai yra politinių idėjų, dažnai net pretenzijų išraiška. Tokių vietų svarba yra dar didesnė, kai kalbame apie senąją istoriją, kurią liudijančių istorinių šaltinių yra nedaug. Tie negausūs dokumentai yra vienintelė galimybė rekonstruoti mūsų valdovų savimonę, politines pretenzijas“, - aiškino mokslininkas R. Petrauskas.

Anot jo, tik Mindaugo laiškuose galima įžvelgti aiškų karalius titulo suvokimą ir to deklaravimą. Negausiuose laiškuose Livonijos ordinui jis pabrėžė, kad buvo karūnuotas karaliumi, ir nuosekliai save vadina „Dievo malone Lietuvos karaliumi“.

Po Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovai save vadino įvairiais titulais. Todėl R. Petrauskas teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos valdovų titulatūra nebuvo nusistovėjusi.

„Lietuvos monarchai visada save tituluodavo atsižvelgdami į kitos pusės titulatūros tradicijas. Tai buvo sąmoninga Lietuvos valdovų strategija, kaip pabrėžti savo valdžios suverenumą.

Popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistatė kaip „lietuvių ir daugelio rusų karalius“. Tačiau Konstantinopolio patriarchui Algirdas graikiškai prisistato taip, kaip, jam ir jo aplinkai atrodo, reikia išreikšti suverenaus valdovo titulą – bazilėjumi. Rusiškuose dokumentuose Lietuvos valdovai tituluojasi didžiaisiais kunigaikščiais, nes tuo metu nebuvo tokio rusiško žodžio „karalius“.

Taip, Lietuvos valdovai yra karaliai, tačiau tik santykiuose su Vakarų valdovais. Taip, jie yra didieji kunigaikščiai santykiuose su rusiškais kraštais. Taip, jie yra bazilėjai, bet tik santykiuose su Konstantinopolio patriarchu. Tokia titulų įvairovė yra Lietuvos politinio elito tradicija – vartoti tokį terminą, kuris yra suprantamas kitai politinio dialogo pusei“, - aiškino istorikas R. Petrauskas.

Profesorius pabrėžė, kad karaliais save vadino ne tik tokie LDK monarchai, kaip Gediminas bei Algirdas, bet ir kiti kunigaikščiai. Tai pastebima ne tik naratyviniuose šaltiniuose, bet ir dokumentiniuose. 

„Pavyzdžiui, 1367 metais buvo sudaryta Algirdo ir Kęstučio taikos sutartis su Livonijos ordinu. Intituliacijoje parašyta „Algirdas ir Kęstutis broliai, Lietuvos karaliai“. Akivaizdu, kad terminas „karalius“ vartojamas, kaip valdovo sinonimas. Juk negalėjo būti dviejų karalių“, - kalbėjo R. Petrauksas.

Požiūrį į Lietuvos valdovus atspindi 1358 metų Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV laiškas LDK kunigaikščiams jų krikšto klausimu. Šis laiškas adresuojamas „Lietuvos valdovui ir jo broliams kunigaikščiams“. Anot istoriko, imperatorius akivaizdžiai vengė Lietuvos valdovą vadinti karaliumi, taip pabrėždamas savo, kaip pasaulio karaliaus, teisę steigti karalystes.

Kitas pavyzdys – 1351 metais Vengrijos karalius Liudvikas Anžu žadėjo Kęstučiui, kad tarpininkaus iš popiežiaus gaunant karaliaus vainiką. „Tokie pažadai būtų beprasmiai, jei Lietuvos valdovai būtų traktuojami kaip visaverčiai karaliai“, - situaciją komentavo istorikas R. Petrauskas.

Anot profesoriaus, Vakarų Europos dvaruose aiškiai buvo suprantama, kad LDK valdovai nėra karaliai ta jų vartojama prasme.

Vadinti valdovais arba monarchais

Pirmojoje akademinėje diskusijoje buvo prieita prie išvados, kad iškelta problema yra svarbi Lietuvos visuomenei, tačiau reikalauja gilaus tyrimo. Tokiose diskusijose turėtų dalyvauti ir užsienio šalių istorikai. „Lietuvos viduramžių istorija yra ne vien lietuvių istorikų, bet gilias tradicijas turinti tarptautinė disciplina“, - sakė mokslininkas R. Petrauskas.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius, istorikas V. Rakutis pasiūlė naudotis pačių LDK valdovų gudrybe – mūsų valstybės monarchus įvardyti tokiais titulais, kokie yra suprantami užsienio šalių partneriams.

„Jeigu, tarkime, britai nesupranta, kad didieji kunigaikščiai nėra submonarchai, tai reikia jiems paaiškinti. Reikia aiškiai pasakyti, kad Lietuvos valdovai buvo suverenūs monarchai“, - apibendrino profesorius A. Bumblauskas.

Šiame diskusijų etape buvo sutarta, kad LDK lyderius galima vadinti valdovais arba monarchais. Taip būtų pabrėžta, kad mūsų šalį valdę didieji kunigaikščiai buvo savarankiški ir nepriklausomi.

„XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų vaidmens tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais, monarchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu atveju nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų karalių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo“, - sakė istorikas R. Petrauskas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.