Pirmą kartą Lietuvoje 1863 metų sukilimui paminėti turėtų būti išleistas solidus albumas „Mūsų ir Jūsų laisvės veidai“. Jame surinkta unikali medžiaga iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų: apie 500 sukilimo dalyvių ir jį rėmusių asmenų nuotraukų su trumpomis biografijomis.
Kol kas ši didžiulė knyga, atskleidžianti Lietuvoje primirštą istorijos puslapį, egzistuoja skaitmeniniu pavidalu. Smalsumą žadinančius jos fragmentus galima pamatyti Vilniaus taikomosios dailės muziejuje surengtoje parodoje „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“.
Albumo „Mūsų ir Jūsų laisvės veidai“ sudarytojas 61 metų V. Kavaliauskas papasakojo apie leidinio atsiradimo aplinkybes.
– Esate užsiminęs, kad dirbdamas archyve aptikote tikrą lobį. Kuo jus taip sudomino su 1863 metų sukilimu susijusi medžiaga?
– Prieš pusantrų metų rengdamas knygą apie Bažnyčios regalijas Lietuvos valstybės istorijos archyve radau du 1863 metų sukilimo nuotraukų ir dokumentų albumus. Juose – daugybė fotografijų, žandarų pranešimai, sukilėlių bylos. Vien originalai. Tikrai neįkainojamas lobis.
Iki 1908 metų tie albumai buvo rodomi generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo muziejuje. Man pasidarė gaila, kad jų niekas, be manęs, nėra matęs.
Tai unikali medžiaga, nes caro žandarai buvo gavę nurodymą surinkti kuo daugiau duomenų apie sukilėlius. Pagalvokite, kokią vertę turi nuotrauka, kurios kitoje pusėje užrašyta: „Paimta iš nužudyto Narbuto gaujos sukilėlio kišenės.“
Liudvikas Narbutas žuvo balandžio mėnesį mūšyje tarp Varėnos ir Šalčininkų. Ten buvo didžiausias mūsų mūšis, kurį mes pralaimėjome, o tada pradėjo gesti ir sukilimas.
Žmones, kurie dalyvavo sukilime, mums tikrai vertėtų žinoti. Tačiau Lietuvoje apie 1863 m. sukilimą mažai rašoma. Paskutinė rimta knyga, kurią radau, – 1963 metais išleistas Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos istorikų dokumentų rinkinys.
Dauguma net nežino, kad pusė sukilėlių buvo bajorai, o valstiečiai nelabai noriai sukilimą rėmė. Valstiečiai laukė iš caro žemės, mat jau buvo paskelbta apie baudžiavos panaikinimą. Todėl į sukilimą jie žiūrėjo gana skeptiškai ir nelabai suprato, dėl ko tie bajorai kovoja.
– Albumo nuotraukos labai įvairios. Jos atspindi ne tik sukilimo laikus, bet ir XIX a. Lietuvos buitį, kasdienį gyvenimą, to meto madas. Žandarai patys nefotografuodavo sulaikytųjų?
– Sukilime dalyvavo šviesesni žmonės, kurie galvojo apie savo išlikimą, darė šeimos nuotraukas, turėjo fotografijų albumus. Kai juos suimdavo, prieš išsiųsdami į Sibirą ar pakardami tas nuotraukas įsegdavo į bylą.
Žandarmerija neturėjo fotostudijos. Suėmę sukilėlius, kurie atsisakydavo pasakyti vardą, žandarai vesdavo juos į fotografijos ateljė. Nufotografavę sukilėlius aksominių užuolaidų fone jie išsiuntinėdavo nuotraukas kitiems žandarams, kad kas nors juos atpažintų.
Taigi tose nuotraukose galima pamatyti sukilėlius ir namų aplinkoje, ir su kalinių drabužiais. Labai pedantiškai prie kiekvienos nuotraukos užrašyta pavardė. Tas fondas nepaprastai vertingas dar ir todėl, kad dauguma nuotraukų identifikuota. Todėl rodome ne tik nuotrauką, bet ir jos antrąją pusę su įvairiausiais užrašais.
Ant kiekvienos jų užrašyta, kuris to meto fotografas ją darė. Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie domisi fotografijos istorija. O čia dar ir karinė istorija, Lietuvos ir jos kaimynų istorija. Todėl ir leidžiame knygą net keturiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų ir anglų.
- Ar galima tikėtis, kad šį albumą galėsime ir pavartyti, o ne tik pasižiūrėti parodų salėje stovinčiame monitoriuje? Juk šalia nuotraukų turbūt yra ir istorikų straipsnių, dokumentų?
– Istorinį straipsnį parašė profesorius Antanas Kulakauskas. Aš – tik sudarytojas. Žinoma, mane konsultuoja archyvo darbuotojai, jų straipsnių taip pat bus, bet svarbiausia – nuotraukos, dokumentai.
Pavyzdžiui, Kosto Kalinausko pasirašytas kreipimasis į sukilėlius. Arba šifruotas žandarų agentų pranešimas iš Minsko, parašytas vien skaičiais. Jame nurodomas namas Vilniuje, Universiteto gatvėje, kur slapstėsi K. Kalinauskas. Po to pranešimo jis ir buvo suimtas.
Arba kito sukilimo dalyvio garsaus dailininko Mykolo Elvyro Andriolio istorija. Jis buvo suimtas Moldavijoje, kai bandė pereiti sieną. Grąžintas į Vilnių buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą.
Dailininkas parašė laišką rusų gubernatoriui prašydamas leisti nors kelias dienas pabūti Vilniuje, atsisveikinti su miestu, bet atsakymas buvo neigiamas. Visa tai yra archyve – ne tik nuotraukos, bet ir dokumentai, susirašinėjimas, daugelio garsių žmonių baudžiamosios bylos.
Deja, valstybės istorijos archyvas neturi lėšų, todėl saugodamas tokius turtus galėtų surengti tik nedidelę parodėlę viename savo koridorių. O man kilo drąsi mintis kartu su archyvu išleisti tokį leidinį. Finansiškai tai avantiūra, nes jis kainuoja apie 100–120 tūkst. litų, kuriuos dar reikia surasti. Turiu sumaketavęs 500 puslapių. Dar noriu įdėti 15 tūkst. sukilimo dalyvių sąrašą. Jame – daug pažįstamų pavardžių.
Pavyzdžiui, randi Kazicką ir pagalvoji, ar jis nebus žinomo JAV lietuvių veikėjo ir mecenato Juozo Kazicko giminaitis. Juk pats J. Kazickas yra gimęs Saratovo srityje, Rusijoje, kur jo seneliai buvo ištremti kaip 1863 metų sukilimo dalyviai. Arba – Komorovskis iš Rokiškio. Gal tai Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio giminaitis?
Jei žmonės turėtų tą sąrašą, gal vėl padidėtų susidomėjimas giminės istorija? Galima būtų neapsiriboti XX amžiumi.
Sukilimą primins muziejų kelias
Lietuvos muziejų kelyje „1863 m. sukilimo atmintis“ šiemet dalyvauja 30 Lietuvos muziejų, savo rinkiniuose saugančių 1863 m. sukilimo eksponatus ar kitais būdais puoselėjančių jo istorinę atmintį.
Pirmasis muziejų kelio renginys – paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“ Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.
Parodoje pristatoma Lenkijos instituto Vilniuje ir Lietuvos dailės muziejaus parengta edukacinė programa. Vienas renginių – vasario 28 d. T. Chmielevskio 1983 m. sukurtos istorinės dramos „Ištikimoji upė“ peržiūra.
Pieš Vasario 16-ąją sukilimui skirtos parodos bus atidarytos Marijampolės kraštotyros ir Jonavos krašto muziejuose.
Kovo 11-osios proga Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje įvyks didžiausias muziejų kelio renginys – parodos „1863 m. sukilimas: veidai, vardai, istorijos“ teatralizuotas atidarymas. Parodos ir solidaus katalogo eksponatai surinkti iš daugiau nei 20 Lietuvos ir užsienio muziejų.
Liepos 6-ąją prisiminti sukilimą pakvies Liaudies buities muziejus Rumšiškėse.
