Istorija kartojasi. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Gedimino prospekto, kadaise pakrikštyto Šv. Jurgio vardu, tiesimo istoriją.
Kaip ir dabar, miesto išperkamų žemių savininkai siekė išpešti kuo daugiau naudos, derybos su jais truko dešimtmečius. Kaip ir dabar, gatvei tiesti trūko pinigų, tad darbai vyko taip pat dešimtmečius.
Kaip ir dabar, vilniečiai ignoravo valdžios paliepimus išsikelti iš namų, kurie trukdė tiesti Šv. Jurgio prospektą.
Visa tai, kas primena dabartį, vyko XIX amžiuje. Gedimino prospektas negali pasigirti sena istorija. Tačiau pradėjusi ja domėtis dailėtyrininkė Ingrida Tamošiūnienė dvejus metus praleido archyvuose analizuodama dokumentus, susijusius su Šv. Jurgio prospekto tiesimu. Visa tai ji išdėstė neseniai išleistoje knygoje „Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės (1817–1875)”.
Škotas viešėjo mėnesį
Kad Gedimino prospektas yra toks kaip dabar, vilniečiai turėtų dėkoti škotų kilmės inžinieriui architektui Williamui Hastie (apie 1755–1832). Jis sukūrė pirmąjį Vilniaus perspektyvinį planą.
Į Vilnių W. Hastie atvyko 1817 metų vasario 11 dieną. Iš to, kad miesto Dūma architekto poreikiams išnaudojo tik 23 rublius ir 1,5 kapeikos sidabru, galima spręsti, kad šiame mieste škotas ilgai neužsibuvo. Jis Vilniuje praleido apie mėnesį.
Anot I.Tamošiūnienės, W.Hastie buvo puikus piešėjas. Planą jis nubraižė skiestu tušu, vandens telkinius paspalvino mėlyna, esamus mūrinius pastatus pažymėjo tamsiai pilka, medinius – oranžine, planuojamus užstatyti kvartalus – šviesiai gelsva spalva.
Vienas patvirtinto plano originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Vizija – dvi aikštės
W. Hastie vizija buvo nuo Katedros per Lukiškes iki Neries nutiesti dvi reprezentacines naujojo miesto centro gatves. Šias gatves jis pažymėjo 1817 metų plane.
Viena jų – būsimasis Šv. Jurgio prospektas. Kitą gatvę architektas suplanavo ne visai lygiagrečiai su Šv.Jurgio prospektu, bet ši vizija taip ir nebuvo įgyvendinta.
Tarp šių dviejų gatvių buvo numatytos dvi aikštės – Prekybos prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei Šieno ir malkų vietoj dabartinio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastato. Dabartinę Lukiškių aikštės teritoriją W. Hastie planavo užstatyti.
Nesutiko atiduoti sodo
Nors W. Hastie planą sukūrė labai greitai, jo įgyvendinimas užtruko. Viena priežasčių – miestiečių nepaklusnumas.
Pavyzdžiui, sklypo, kuris buvo prieš dabartinę Vinco Kudirkos aikštę, savininkas Ignacas Tomaševskis užvertė Vilniaus dūmą raštais, kuriuose reikalavo, kad Šv. Jurgio prospektas toje vietoje aplenktų jo valdą.
Gubernijos sekretorius I. Tomaševskis nenorėjo susitaikyti su Šv.Jurgio prospekto tiesimu per jo sodą, nors buvo siūloma vaismedžius persodinti į kitą vietą. Be to, sutvarkyti Šv. Jurgio (dabar V. Kudirkos) aikštę trukdė šiam vilniečiui priklausęs namas, kurį buvo planuojama nugriauti.
Nors su šiuo valdininku ginčą pavyko išspręsti, užtruko kompensacijos už žemę derinimas.
Tiesti Šv. Jurgio prospektą trukdė ir kito miestiečio – Notelio Benico valdos, kuriose buvo keli mediniai pastatai ir mūrinis priestatas.
N.Benicas turėjo daryklą, kuri sudegė, todėl 1834 metais išleistas įsakymas išardyti ir jo namą, medžiagas parduoti iš varžytynių, o šiam vyrui pasiūlyti kitą vietą statyboms. Tačiau N.Benicas ilgai nesutiko išsikelti į naują vietą, ignoravo valdžios iškvietimus.
Valkatos virdavo valgį
I. Tamošiūnienė aptiko įdomų dokumentą, kuriame paminėta, kad Pokacelovskio valdoje, per kurią buvo planuojama tiesti prospektą, augo kopūstai.
Arčiausiai Katedros stovėjo silpnapročiu pripažinto Šadurskio namas. Jo globėju buvo pripažintas Boleslavas Kontrimas. Jam ir kitam savininkui už nugriautą nekilnojamąjį turtą miesto valdžia sumokėjo 1002 rublius.
Beje, B. Kontrimo namo kieme buvo medinės 14 arklių skirtos arklidės.
Čia buvo įsikūrusi gaisrininkų komanda, o šalia didžiuliame katile iš viso miesto susirinkę valkatos virdavo sau valgį.
I. Tamošiūnienė spėjo, jog gaisrininkai benamių kaimynystę kentė dėl to, kad šie padėdavo gesinti gaisrus.
Pavadinimą suteikė caras
Šv. Jurgio prospekto tiesimo darbai prasidėjo tik 1839 metais, bet ne taip, kaip buvo planuojama – nuo Katedros aikštės. Prospektas pradėtas grįsti nuo Vilijos (dabar Vilniaus) gatvės Katedros link. Šiame ruože darbai užtruko iki 1852-ųjų.
Sutvarkius šią gatvės dalį, caras Nikolajus I 1852 metų vasario 11 dienos įsakymu prospektą pakrikštijo Šv. Jurgio vardu.
Nors prospektas jau buvo vadinamas šventojo vardu, anot I. Tamošiūnienės, jo ruožas nuo Žandarų skersgatvio (dabar Jogailos gatvės) Lukiškių link visą XIX amžiaus antrąją pusę skendo dulkėse arba mirko purve.
1875-aisiais, praėjus 36 metams nuo pirmos Šv. Jurgio prospekto dalies nutiesimo, į priekį pasistūmėta labai nedaug. Ruožas nuo dabartinės Jogailos gatvės Lukiškių prospekto link buvo tvarkomas iki pat XX amžiaus trečiojo dešimtmečio.
Saugojo mūrinius namus
Kodėl prospekto šaligatvis ties pastatu, kuriame dabar įsikūręs prekybos centras „Gedimino 9”, staiga praplatėja? Į tai I. Tamošiūnienė surado atsakymą.
1855 metais turtingas pirklys Boruchas Rindziunskis, kuriam Šv. Jurgio prospekto linijoje priklausė net keturi sklypai, kreipėsi į Dūmą prašydamas leisti įsigyti žemę, likusią priešais jo sklypą nutiesus gatvę.
B. Rindziunskis rašte nurodė, kad toje vietoje Šv.Jurgio prospektas susiaurėja apie 4 sieksnius (8,53 metro). Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog miesto valdžia ketino išsaugoti šalia Totorių skersgatvio (dabar Totorių gatvė) stovinčius mūrinius namus. Todėl ir nusprendė prospektą susiaurinti iš abiejų pusių.
Gubernatoriui rekomendavo pastatų negriauti
W. Hastie gubernatoriui Aleksandrui Rimskiui-Korsakovui 1817 metų vasario 28 dieną išsiuntė raportą, kuriame pažymi, kad apžiūrėjo Vilnių ir jo priemiesčius.
„Pagrindinė miesto dalis, nors ir labai ireguliari ir ankšta, bet kadangi yra užstatyta turinčiais nemažą reikšmę mūriniais pastatais, turėtų likti be jokių permainų, išskyrus tai, kad reikėtų pagal galimybes suformuoti nedideles aikštes įvairioms atvežamoms atsargoms”, – rašė W. Hastie.
Anot architekto, „prie Šv. Kazimiero katedros gali būti suformuota aikštė, o du mūriniai korpusai turi būti nugriauti, nuo šios aikštės gali būti nutiesta gatvė tiesiai iki Vilniaus gatvės prie Žaliojo tilto, o kita pro numatomą aikštę prie Vilniaus gatvės per Lukiškių priemiestį iki pačių grūdų sandėlių, šios dvi gatvės gali būti suformuotos be didelio vargo ir jos suteiks šiai miesto daliai taisyklingumo, nes Lukiškių priemiestyje nėra beveik jokių statinių, ir dėl savo lygumo ji gali būti padalyta į kvartalus bei aikštes be jokių kliūčių”.