Ant sienos nekabojo trispalvė. Signatarai tada net nežinojo, kad tokia bus jų ką tik pagimdytos valstybės vėliava. Ji atsirado tik po mėnesio. O ir pati Lietuva gimė ne tokia, kokia jos vizija buvo braižoma nuo XX a. pradžios. Tada svajota atkurti net LDK - šį projektą aktyviai rėmė masonų organizacijos ir žydų sionistų vadai.
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui nebūtų reikėję Varšuvoje atsiprašinėti lenkų, po to klausytis prezidentės Dalios Grybauskaitės priekaištų, jeigu gūdžiais 1922-siais lenkų teroristas Eligijus Niewiadomskis nebūtų staiga pakeitęs savo planų.
E. Niewiadomskis kruopščiai planavo nužudyti buvusį Lenkijos valstybės viršininką Juzefą Pilsudskį – „kietos“ rankos lenkų politiką, nė girdėti nenorėjusį Lietuvos reikalavimų trauktis iš okupuoto Vilniaus ir Rytų Lietuvos.
Bet teroristas paskutinę akimirką pasirinko kitą taikinį – vos prieš kelias dienas išrinktą Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutovičių, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Stanislovo Narutavičiaus brolį.
Nukovė jį trimis šūviais. Lietuvos politikai į G. Narutovičių dėjo dideles viltis susitarti su lenkais dėl Vilniaus krašto ir net Suvalkų.
Juk vasario 16-ąją tautos patriarchas Jonas Basanavičius ir kiti signatarai skelbė didesnės, nei turime dabar, valstybės atkūrimą. Lietuvos respublikos teritorija turėjo apimti ir gabalą dabartinės Baltarusijos su Lyda ir Gardinu, taip pat ir dabartinės Lenkijos gabalėlį su Suvalkais ir Augustavu.
Nuo XX a. pradžios iki įsisiūbuojant Pirmajam pasauliniam karui galvota ir apie dar didesnę Lietuvą su dviem sostinėm – Vilniuje ir Minske.
Scenoje pasirodo masonai
Ketvirtadienį ekskursijoje po signatarų namus dalyvavęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis pabrėžė, kad vadovaudamiesi sveiku valstietišku protu lietuvių politikai valstybę kūrė etnografinėse ribose, o ne svaičiojo kaip lenkai atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) nuo jūrų iki jūrų.
Kovo 11-sios akto signataras netikslus: įtakinga lietuvių šviesuomenės dalis ne tik svajojo, bet ir aktyviai veikė, siekdama prikelti iš istorijos kapinyno Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK).
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo, ir net vėliau, projektas „Lietuvos valstybė“ gerokai skyrėsi nuo pradėto įgyvendinti 1918-ųjų vasario 16 dieną, kai buvo galutinai paskelbtas tikslas sukurti valstybę tautiniu-kalbiniu (etnolingvistiniu) pagrindu.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys atkreipė dėmesį, jog Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse aktyviai veikė, braižydami būsimos Lietuvos kontūrus, masonų ložei priklausę lietuvių šviesuomenės veikėjai: Mykolas Romeris, Felicija Bortkevičienė, Augustinas Janulaitis, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis. Pastarieji trys – nepriklausomybės akto signatarai.
Kas iš tiesų yra masonai ir ką jie veikia, iki šiol žinoma ne daugiau, kaip ir apie kosmoso ateivius. Bet dalis istorikų mano, jog XIX ir XX a. laisvųjų mūrininkų organizacijos buvo įtakingos, iš esmės sugriovė religinėmis doktrinomis grįstų imperijų valdomą pasaulį.
Paslaptingas vizitas pas kadetus
1913-ais, likus metams iki Pasaulinio karo, pas Rusijos Dūmos deputatą, kadetų (konstitucinių demokratų) partijos lyderį Pavelą Miliukovą, atvyko svečiai iš Šiaurės Vakarų krašto: lietuvis Mykolas Romeris, žydas Cemachas Šabadas ir baltarusis Ivanas Luckevičius.
Jie atvyko aptarti vakarinių Rusijos imperijos pakraščių ateities, nes P. Miliukovo masonų kadetų ložė jau kūrė planus nuversti carą ir paskelbti Rusiją demokratine federatyvine respublika.
M. Romeris, C. Šabakas ir I. Luckevičius išdėstė savo planus: sukurti valstybę, kuri apimtų lietuvių ir baltarusių žemes, galima sakyti – atgaivinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. P. Miliukovas siūlė iš pradžių apsiriboti žemių autonomija, jam apskritai buvo labiau priimtina Lietuvos autonomija demokratinės Rusijos sudėtyje, bet iš principo didelė buferinė valstybė, atskirianti Rusiją nuo Vokietijos, Rusijos masonams buvo priimtinas variantas.
Pagaliau 1915 m. masonai J. Šaulys ir J. Vileišis kartu su grupe baltarusių ir žydų visuomenės veikėjų pasirašė LDK konfederacijos universalą, kuriame skelbiama: „Lietuvos bei Gudijos žemės, iš kurių kitąkart buvo sutapusi Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, o kurios dabar vokiečių kariuomenės yra užimtos, sudarytų, prie naujųjų istorijos sąlygų, vieną nedalomą ir savitą Lietuvos bei Gudijos kūną, atskiros valstybinės vienatos pavidale, su visiška teisių pilnumo garantija visoms tautoms, tame krašte gyvenančioms“.
Neįvertinta žydų pagalba
Istorikas R. Miknys apgailestavo, kad lietuviai iki šiol nepakankamai žino , kiek daug Lietuvai palankūs žydai prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.
„Žydai sionistai, turėję ryšių visame pasaulyje, padėdavo lietuvių veikėjams megzti diplomatinius ryšius, patekti pas to meto įtakingus Vakarų politikus, ir finansiškai rėmė“, – sakė R. Miknys. Jo nuomone, išskirtinės pagarbos nusipelno Lietuvos Tarybos narys Simonas Rozenbaumas, buvęs ir ministru be portfelio žydų reikalams.
Jis nemažai prisidėjo, parengiant 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį – didžiausią, po Klaipėdos atgavimo, Lietuvos diplomatijos laimėjimą tarpukariu.
Rusija pripažino Lietuvai Vilnių ir Gardiną, karo nuostoliams atlyginti paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių.
Žinoma, ne visi Lietuvos žydai palankiai sutiko tautinę valstybę, jų tarpe buvo ir prijaučiančių bolševikams.
Izraelio pradžia – ir Lietuvoje
Paskutiniu nacių medžiotoju vadinamas Efraimas Zuroffas šeštadienį atvyko į Lietuvą stebėti patriotinių eitynių Kaune jau iš anksto įsitikinęs, kad lietuviškas patriotizmas ir antisemitizmas – vienas ir tas pats.
Bet jam derėtų prisiminti, kad ir etnografinė Lietuva, ir beveik visa buvusios LDK erdvė – viena iš Izraelio, žydų valstybės Palestinoje, gimtaviečių.
Istorinę tėvynę Palestinoje atgauti sukrutusiems žydų nacionalistams iš tiesų buvo artimi, suprantami ir lietuvių laisvės siekiai. Tik vėliau, ypač veikiant nacių propagandai iki šiol gajus mitas, jog „pasaulio žydija“, „bolševikinė masonerija“ buvo priešiška Lietuvos nepriklausomybei.
Tokia nuomonė klaidinga ir kalbant apie santykį su carine, ir su bolševikine Rusija. Carinė sistema engė žydus, varžė jų teises.
Demokratinė Lietuva jiems buvo daug priimtinesnė perspektyva nei Romanovų imperija.
Komunizmas žydų patriotams toks pat svetimas, kaip ir bet kurios tautos patriotizmui. Žydų kilmės bolševikų vadai, tokie kaip Levas Trockis, caro žudikas Jurovskis, viešai išsižadėjo žydiškumo, tyčiojosi iš žydų religijos, kultūros.
Vis tik: kodėl Lietuvos žydai sionistai buvo suinteresuoti, kad būtų įkurta didelė Lietuva su baltarusių žemėmis?
„Sionistai norėjo sutelkti litvakus, didelę masę Rytų Europos žydų, vienoje valstybėje. Daugelis dabar susiaurina litvako sąvoką, vadindami jais tik dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusius žydus. Iš tiesų litvakai buvo LDK erdvėje gyvenę žydai. Griūvant imperijoms, juos norėta sutelkti į vieną erdvę ir parengti išvykti į Palestiną. Izraelis juk neatsirado iš karto, jis buvo kuriamas dešimtmečiais – Amerikoje, Vakarų Europoje ir Lietuvoje, buvusios LDK erdvėje“ – kalbėjo Istorijos instituto direktorius R. Miknys.
Planas „B“: bus gerai ir be Minsko
Tačiau masoniškasis LDK restauracijos XX a. planas neišdegė. Bazelio lietuvių konferencijoje baltarusiams buvo pasakyta – kapstykitės patys vieni, mes kursime tautinę valstybę.
Svarų žodį, paskatinusį atsisakyti Lietuvos ir Baltarusijos federacijos, tarė Vokietijos žvalgyba.
Grupė vokiečių ekspertų, mokslininkų, ištyrė padėtį okupuotuose kraštuose, vadinamojo Oberosto teritorijoje. Vokiečių išvada: lietuviai yra tautiškai sąmoninga tauta, pribrendusi savarankiškam politiniam gyvenimui, žino savo vedlius, jais pasitiki.
O baltarusiai vokiečiams pasirodė esanti ne sutelkta tauta, o amorfiška masė. Jie susiskaldę ir religiniu atžvilgiu: vieni Romos katalikai, kiti unitai (Rytų katalikai), treti – pravoslavai.
Susiskaldžiusi ir politinė inteligentija. Vieni, kaip I. Luckevičius, buvo linkę prisijungti prie Lietuvos federaciniu pagrindu, kiti palaikė Lenkiją.
Lietuvos politiniai veikėjai, dešinieji, kairieji ir liberalai nebesiblaškė. Lietuvių konferencijoje 1917 metais aiškiai deklaruojamas tikslas atkurti valstybę, tačiau ne LDK, o etnografinėse ribose.
Nepasitikėjimo sėkla
Pagal antisemitinį stereotipą, žydai esą yra apsukriausia, apgauti linkusi tauta. Bet praėjus keliems metams po nepriklausomybės, ne žydai lietuvius apgavo, bet atvirkščiai. Lietuvos laisvę ir pinigais, ir savanorių krauju parėmę žydai jaunos Lietuvos valdžios buvo apvilti.
„Žydai siekė plačios kultūrinės autonomijos, atskiros švietimo sistemos. Iš esmės jie norėjo to paties, ko dabar siekia Lietuvos lenkai. Tik žydiškų užrašų ant miestų gatvių neprašė, nes žydų visuomenės veikėjai neketino ilgai užsibūti Lietuvoje - jų tikslas buvo grįžti į istorinę tėvynę Palestinoje. Lietuvoje jie norėjo išlavinti tautiečius, parengti juos valstybinam gyvenimui Izraelyje“, – aiškino P. Miknys.
Istorikas apgailestaudamas sakė, jog 1923 m. krikščionių demokratų valdžia žydų kultūrinę autonomiją panaikino. „Galbūt tai ir buvo įžanga į holokaustą. Tarp tautų pasėta nesantaikos sėkla, žydai užsisklendė savyje, ėmė nepasitikėti lietuviais“, – svarstė P. Miknys.
Lietuva – nelaikšis kūdikis
Atkuriant nepriklausomybę 1990 m., Lietuva kurį laiką Vakarams buvo galvos skausmas, atrodė kaip ne vietoje išsišokusi, žlugdanti demokratijos procesą Sovietų Sąjungoje.
Panašus, tik dar blogesnis, vaizdas buvo 1918-1920 metais. Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva Europai buvo spuogas ant užpakalio. Nelauktas ir nemylimas kūdikis.
Istorikas Česlovas Laurinavičius patvirtino, jog Lietuvai iš visų po trijų imperijų besikuriančių valstybių buvo sunkiausia iškovoti realią nepriklausomybę.
„Lietuva iš naujųjų valstybių sulaukė didžiausio priešiškumo. Lietuviams teko kautis keliais frontais – su bolševikine Rusija, su carinės Rusijos armijos likučiais, bermontininkais, su Lenkija“, – sakė Č. Laurinavičius.
Istorikas ir politikos apžvalgininkas Antanas Kulakauskas pastebėjo, jog Vakarams Lietuva buvo nepatogi valstybė, antakius ypač raukė istorinė Lenkijos sąjungininkė Prancūzija.
„Vakarams atrodė, kad Lenkija yra patikimesnė jėga bolševikų ir Vokietijos atsvarai. Europoje kilo pasipiktinimo banga, kai 1920 metais, kilus Lenkijos ir Sovietų Rusijos karui, Lietuvos kariuomenė trumpam užėmė Augustavą. Lietuva aiškino, jog ji tik nori atsiimti savo etnografinį kraštą, bet šis veiksmas buvo suvokiamas kaip pagalba bolševizmui“, – pasakojo A. Kulakauskas.
Dabar esame įpratę, kad pasaulyje tvarką daro Amerika. Bet anuomet JAV tik padėjo Antantės šalims palaužti vokiečius, paliko Europai priesakus, primenančius animacinio filmo herojaus katino Leopoldo posakį „vaikai, gyvenkite draugiškai“, ir užsidarė rūpintis vien savo reikalais.
Akibrokštas, bet Lietuvos teisę gyventi savarankiškai pirmieji palaimino istoriniai Lietuvos priešai, okupantai: Vokietija ir Rusija.
„Tikrai taip, bet ir šios šalys Lietuvą rėmė ne iš didelės meilės. Vokietija nenorėjo, kad pernelyg įsigalėtų Lenkija. Rusijos bolševikai tikėjo, jog netrukus visame pasaulyje kils socialistinė revoliucija, todėl Baltijos šalis trumpam paliko ramybėje“, – kalbėjo Č. Laurinavičius.
Laisvi, bet nelaimingi
Ar buvo įmanoma rasti kompromisą su Lenkija, kartu sukurti sąjunginę erdvę atsispirti Rusijai. Anuomet nepavyko, sunkiai sekasi ir šiais laikais.
Istorikas Č. Laurinavičius sakė, jog dabar atkurti draugiškus santykius tarp dviejų tautų iš principo neturėtų būti sunku, bet anuomet susidraugauti buvo beveik neįmanoma misija.
„Galimybių buvo ne daugiau kaip SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui sėkmingai pertvarkyti Sovietų Sąjungą ir ją išsaugoti kaip valstybę. Lenkai buvo priešiški lietuvių tautiniam judėjimui, Varšuvoje vyravo įsitikinimas, kad dvi katalikiškos tautos turėtų siekti vienos valstybės, kurioje vyrautų lenkai. Jungtis religine linija taip pat nebuvo galima, nes tiek lenkų, tiek lietuvių bažnytiniai sluoksniai buvo nusiteikę nacionalistiškai“, – teigė istorikas.
Istorikui A. Kulakauskui spaudžia šypseną pastaruoju metu madingi pasvarstymai, esą Lietuva buvo kuriama pernelyg ankštuose tautiniuose-kalbiniuose rėmuose, esą reikėjo žaisti ir LDK atkūrimo korta.
„Visos valstybės, atsiradusios po Pirmojo pasaulinio karo, buvo kuriamos etnolingvistiniu pagrindu. Kitoks nei nacionalinės valstybės modelis nebūtų priimtinas Rytų ir Vidurio Europos tautoms. Šiais laikais mus lyg ir kompleksas apniko, kad buvo sukurta valstietiška tauta, be nacionalinės diduomenės, lietuvių miestiečių sluoksnio. Bet sukūrus sakykime, mužikišką valstybę, susiformavo ir elitas, inteligentija, miestai tapo lietuviški. Užtenka kompleksuoti dėl tariamo valstietiškumo“, – kalbėjo A. Kulakauskas.
Galbūt atsakymo į klausimą, kodėl lietuviai jaučiasi viena nelaimingiausių tautų pasaulyje, reikia ieškoti 1918-ųjų vasaryje?
Gal todėl mes Vasario 16-ąją nešėlstame kaip amerikiečiai liepos 4-ąją ar prancūzai liepos 14-ąją, mus kankina kolektyvinės pasąmonės jausmas – kažkas ne taip buvo 1918-siais. Kažką užmiršo padaryti nepriklausomybės tėvai.
Pavyzdžiui, pagirdyti žirgus Juodojoje jūroje.
