Laikinoji Vyriausybė, Holokaustas ir V. Landsbergio moralinis reliatyvizmas

Paskutinę 2013 metų knygų mugės dieną pristatyta žurnalisto V. Valiušaičio knyga „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“. Tema – 1941 metų birželio sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės (LV) neįmanoma misija: laisvos Lietuvos atkūrimas nacių okupacijos sąlygomis.

Daugiau nuotraukų (1)

Arkadijus Vinokuras

Feb 25, 2013, 5:15 PM, atnaujinta Mar 11, 2018, 2:47 AM

Per pristatymą, išties kalbėjo patys pristatantieji, nė kiek neišgirdę kitų. Rašytojas taip pat. Dar daugiau. Buvo pristatyta ir to meto istorinių įvykių vertinimo metodologija, kurią vertinu kaip moralinį reliatyvizmą. Anot prof. V. Landsbergio: „Mes neturime vertinti tuometinės LV elgesio iš mūsų šiandieninių proto bokštų pozicijų, mat anie nežinojo tuo metu tiek, kiek žinome mes.“

Šią V. Landsbergio tezę tuojau paneigė knygos autorius V. Valiušaitis, išklausęs knygą pristatančio režisieriaus J. Ohmano nuomonę, kuri teigė, kad LV nariai su vadovu Juozu Brazaičiu – Ambrazevičiumimi priešakyje buvo mažų mažiausiai naivūs. Ir kad jie viską žinojo apie masines visoje Lietuvoje vykdomas žydų žudynes. V. Valiušaitis atkirto: „Netiesa, LV nebuvo naivūs“.

Tikra tiesa, jie naivūs nebuvo, žinojo kas dedasi. Tad kodėl skaitytojų ir klausytojų reikalaujama likti naiviems, nekelti esminių klausimų? Priežastis, mano nuomone, yra tokia: Lietuvai trūks plyš reikalingas didvyriškos kovos už laisvę nacių laikais naratyvas.

Nes kaip kitaip paaiškinsi dviejų šimtų tūkstančių bendrapiliečių žydų sunaikinimą veik per pirmuosius okupacijos metus? Jau pirmomis sukilimo dienomis lavonai tiek užpildė Nemuną, kad buvo uždrausta jame maudytis. Žudynės vyko dvejuose šimtuose Lietuvos vietovių visą šešių savaičių LV gyvavimo laikotarpį. J. Ohmanas todėl ir paklausė autoriaus, kur jo aptariamuoju laiku dingo holokaustas?

Į tai prof. V. Lansdbergis atsakė: „Taip, holokaustas yra skaudi tema ir patirtis, bet kodėl jis vis patenka į pirmąją svarbiausių įvykių vietą? (...) LV siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tai garbingas tikslas. Negi jie turėjo kišti gerkles po peiliu, eiti į duobę?“ Na, jie pasirinko neiti į duobę, tai yra - nestoti ginti bendrapiliečių žydų. Kitaip tariant, jie po peiliu pakišo dalies savo piliečių gerkles.

Dėl garbingo tikslo. Čia tai bent naratyvas! Ir tuojau pat V. Landsbergis sako: „Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“. Yra toks „pasakojimas“, yra kitoks. Tartum jie būtų vienodos vertės. Gali plaukioti tarp tų naratyvų, pasirinkti, kuris patinka.

Ar pasidaryti savo ir jį skleisti. Tada išsiplauna linijos, skiriamoji riba tarp tiesos ir netiesos, belieka „naratyvai“. Bet tai jau ne iš mūsų civilizacijos, kurioje tiesa turėjo aukščiausią vertę.“ Gražu, nieko nepasakysi. Iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų ši knyga ir jos pozicijos gynėjai alsuoja politine konjunktūra, kuri, matyt, savaime turėtų sukurti politiškai korektišką dešinįjį naratyvą, nekvestionuojamą didvyriškumo mitą ir epą. Iš kurio turėtų dingti bet kokie dviprasmiškumai ir prieštaravimai. Tokiu atveju galima drąsiai kabinti atminties lentas ant svarbių Lietuvos institucijų sienų birželio sukilimo ir pokario didvyriams, tame tarpe tiems, tiesiogiai dalyvavusiems žydų bendrapiliečių žudymuose.

Tačiau aš sakau, kad istorija neturi tapti politinės konjunktūros įrankiu. Todėl būtina skirti du dalykus: istoriją ir moralinę tų laikų istorinių veikėjų poziciją. Taip, 1941 metų Laikinoji Vyriausybė nesuprato to meto nacių politinių realijų ir užduočių. Jie manė, kad sudarę paktą su naciais, Lietuva taps mažų mažiausiai protektoratu - kaip kad kai kuriose kitose nacių okupuotuose Europos šalyse.

Bet tas paktas vertas Getės Mefistofelio ir Fausto sandėrio. Drakoniški įstatymai žydų ir jų nuosavybės atžvilgiu yra gerai dokumentuoti. Kaip ir raginimai nežudyti žydų viešai. Akivaizdu, kad LV supratimu, buvo pasirinktas „mažesnis“ blogis dėl bendro gėrio. Ir, nors ir atskiri nariai baisėjosi savo bendrapiliečių žudymais, o keletas pareigūnų atsistatydino, atsakomybės už sandėrį nei jie, nei mes paneigti negalime. Neturime. Ir čia moralinis vertinimas „iš mūsų šiandieninio proto bokštų“ pozicijos yra būtinas.

Nes, jeigu sutiksime su mums peršama tų tragiškų įvykių vertinimo metodologija moralės aspektu, („negalime jų vertinti iš šiandienos pozicijų“) tai matome visiškai absurdišką situaciją. Tai reiškia, kad šiandieninė kriminalinė ir moralinė niekuo dėto žmogaus nužudymo samprata tais laikais neegzistavo. Tai reiškia, kad vagies ir plėšiko samprata tais laikais buvo kitokia.

Ar tokios metodologijos gynėjai nori pasakyti, kad to meto Lietuva buvo pagonių barbarų genčių valdoma? Ir tos gentys, kaip tie inkai ir actekai, garbino žmonių aukojimą? Kad krikščionybė ir dešimt Dievo įsakymų jiems buvo visiškai nežinoma? Nesąmonė, ponai. Argi neaišku, kad moralinis reliatyvizmas yra tiesus kelias į žmogaus dvasinę degradaciją?

Prof. V. Landsbergis visgi užsimena savo kalboje apie lietuviškąjį konformizmą nacių ir sovietų laikais, bet minties netęsia. Tad gal čia batas spaudžia? Iš čia kyla moralinio reliatyvizmo kaip istorinio vertinimo modelio šaknys? Juk tikrai apie devyniasdešimt devyni procentai mano bendraamžių ir vyresnių, savo akademines ir politines karjeras įsigijo sovietų laikais. Kitaip tariant, kolaboruojant su okupantu. Iš čia, matyt, ir kyla Lietuvos Laikinosios Vyriausybės „minkštoji“ kritika bei „minkšti“ vertinimo kriterijai.

Taip, suprantu autoriaus siekį pateisinti patį sukilimą, kuriam aš visiškai pritariu. Lietuviai pagaliau pasinaudojo teise ginti savo valstybę, antraip, nei 1940–aisiais. Tačiau man nesuprantamas yra autoriaus ir jo pozicijos rėmėjų siekis nuplauti bet kokią, net ir mažiausią dėmelę nuo Laikinosios Vyriausybės munduro.

Tai niekaip nedera su knygos deklaruojamu siekiu „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai“. V. Valiušaitis pripažino, kad šioje knygoje pateikta tik viena dalis istorijos. „Teks rašyti antrą knygos tomą“, pasakė jis knygos pristatymo pabaigoje.

Tikiuosi, kad knygos pristatymo metu nuskambėję argumentai, kaip kad dėl svarbesnio tikslo sutinkama su sprendimu po peiliu pakišti dalį savo bendrapiliečių “mat nebuvo kitos išeities“ nebebus vartojami, nes tai žeidžia taip pat ir tuos, kurie tokius sprendimus priiminėjo. Nes jie buvo krikščionys, todėl puikiai žinojo, ką jie darė.

Žinojo, kad tai, ką darė, buvo ir prieš Dievą, ir prieš tautą. Tačiau atsistatydinti Lietuvos Laikinąją vyriausybę paskatino ne pasipiktinimas bendrapiliečių žudynėmis ir jų plėšimais, bet iš pragmatinio suvokimo, kad laisvos Lietuvos valstybės atkūrimas nacių sąlygomis buvo neįmanomas. Tiek apie moralinį reliatyvizmą, kaip istorijos vertinimo modelį.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.