„Ar muzikos genijumi tituluojamas R. Wagneris buvo motinos lepūnėlis?” – žurnale „Der Spiegel” klausia terapeutas iš Miunsterio Berndas Oberhoffas ir pateikia savąją didžiojo kompozitoriaus psichikos analizę.
R. Wagnerio žmona Cosima fotografuodamasi troško pozuoti priešais savo vyrą ant kelių, nes buvo įsitikinusi, kad, pasak jos, „tai yra mano padėtis”. 1872 metais darytoje nuotraukoje Cosima yra užfiksuota aukštyn pakėlusi akis į savo sutuoktinį, pusdievį.
Ši nuotrauka, regis, atskleidžia Cosimos ir genialiojo kompozitoriaus R. Wagnerio, muzikos atnaujintojo ir tironiško santuokinio, santykius. O gal tai tik apgaulinga iliuzija?
„Tai, kaip jis laiko savo sėdinčios sutuoktinės ranką, atskleidžia tikrą vaidmenų pasidalijimą”, – teigia 69 metų psichoanalitikas B. Oberhoffas, knygos „R. Wagneris. Nybelungo žiedas. Muzikinė psichologinė studija” autorius. Psichoanalitikas joje pateikia naują vaidmenų pasidalijimo R. Wagnerio namuose interpretaciją.
Išnarstė operą
„Richardas lyg baikštus berniukas stovi priešais savo Cosimą. Ji gerokai pranoktų jį ūgiu, jei pakiltų nuo kėdės, ir virstų nepaprastai galinga motinos figūra”, – rašo B. Oberhoffas.
200-ųjų kompozitoriaus iš Leipcigo gimimo metinių, kurios minimos šiemet, proga psichoanalitikas B.Oberhoffas nustebino nauja sukaktuvininko asmenybės interpretacija.
Argi jis nebuvo despotas, niekintojas, nepataisomas egoistas, tikras monstras, o jo muzika – sergančiojo didybės manija, šėlsmas? Diplomuotas psichologas iš Miunsterio išnarstė pagrindinį R. Wagnerio kūrinį – „Nybelungo žiedą”. Šis epas, pasak B.Oberhoffo, yra „nesąmoninga jo kūrėjo psichinės realybės psichograma”.
Pribloškiama analitiko išvada – R. Wagneris buvo labiau nykštukas nei tironas.
Patyrė gimimo traumą
Sigmundo Freudo žinovas, laisvalaikiu vadovaujantis chorui, R. Wagnerį prilygino didvyrio figūrai iš „Nybelungo žiedo”. Kaip Zygfrydas, taip ir R. Wagneris „vyriškumo vystymosi atžvilgiu įstrigo analinėje stadijoje”, diagnozavo B. Oberhoffas.
Pasak jo, tai, kokį potyrį perteikia garsaus kompozitoriaus kūrinys, esą yra taip niūru, kad „daugelis R.Wagnerio gerbėjų su didžiausiu malonumu net žinoti nenorėtų, kuo kiekvienais metais Bairoite jie taip aistringai mėgaujasi”.
Bairoite gyvenusio kompozitoriaus psichikos deformacijos pradžia – S. Freudo šalininkų dažnai minima gimimo trauma.
„Nybelungo žiede” neatsitiktinai atsirado nykštukas Alberichas – tai būdas dar kartą išgyventi ankstyvąją gyvenimo fazę tuoj po gimimo. B. Oberhoffas tai identifikavo kaip pirmojo seksualinio sutrikimo akimirką. Alberichas nevikriai vejasi gražias Reino dukteris. Jos vilioja, bet undinės, aišku, nenori prisileisti mažylio.
Išsilaisvinimą kompozitorius rado pasitelkęs visagalę Zygfrydo figūrą. Bet B. Oberhoffas įsitikinęs: „R. Wagnerį draskė kastracijos baimė, dėl to jis sukūrė didvyrį, kuris jam pirmiausia daro įspūdį, nes yra bebaimis.”
Pavirsdavo žindomu kūdikiu
R. Wagneris, negailestingai išjuokdamas muzikinio pasaulio konkurentus, namuose užtarimo ir globos ieškojo žmonos Cosimos glėbyje.
B. Oberhoffo nuomone, sutuoktinių Wagnerių santykiai buvo itin įdomūs: „Ji norėjo matyti jį kaip genialų vaiką, o ne vyrą.” Akivaizdu, kad R.Wagneris mielai vykdė jos, „išdidžios mamytės”, pageidavimą.
Anot B. Oberhoffo, būdamas su Cosima maestro esą „emociniu požiūriu pavirsdavo kone žindomu kūdikiu”.
„Liūdnas vaizdas”, – priėjo prie išvados vokiečių psichoanalitikas.
Motinos ir sūnaus santykius primenantis R. Wagnerio ir Cosimos bendravimas sutrikdavo tada, kai Cosima dėmesį parodydavo kitiems vyrams, pavyzdžiui, savo tėvui Franzui Lisztui, kuris dažnai lankydavosi Wagnerių namuose.
Po vieno tokio apsilankymo Cosima dienoraštyje liūdnai rašė: „Mano tėvas vakare mums tiesiog stebuklingai paskambino „Vengriškąją rapsodiją” – vienintelis Richardas liko suglumęs.”
