Teroras ir gera pramoga
Kiekviena despotiška valdžia jaučia, kad jai gresia pavojus, jei tik neužvaldys ir vaizdų, kartu įgydama galimybę juos užtušuoti ir kurti naujus vaizdų pasaulius. O kadangi audringaisiais 1937 metais filmų pasaulis anaiptol nebuvo ramus ir nuošalus „draustinis“, tai čia visiškai išdilo ribos, skiriančios faktus ir fikcijas, tikrovę ir fantaziją, pasakas ir siaubo istorijas.
Fantastiškasis filmų pasaulis vargu begali prilygti fantastiškoms sąmokslų ir žudynių istorijoms, kurias porina genialusis Maskvos parodomųjų procesų pasakotojas ir režisierius; aktoriai bijo imtis tam tikrų vaidmenų – liaudies priešo, kenkėjo, šnipo; režisieriai, priversti vaidybiniame filme atkurti ir pavaizduoti kovą su sabotažu, kenkimu ir terorizmu, kelia įtarimų, ar jie patys ne teroristai. Butaforinis ginklas aktoriaus rankose virsta nusikaltimo įrankiu – juo nužudomas žmogus. Filmų pramonė atspindi ir išryškina beprotiškųjų 1937 metų dramas.
„Leninas Spalyje“: pataisyta revoliucija
Spalio revoliucijos 20-ųjų metinių jubiliejaus centre atsidūrė Michailo Rommo filmo „Leninas Spalyje“ premjera Didžiajame teatre 1937 metų lapkričio 6 dienos vakarą. Šventiškesnę aplinką sunku būtų ir įsivaizduoti. Visas teatras išpuoštas auksu ir raudonu aksomu, jame susirinko visi: vadovai – scenoje ir ložėse, diplomatinis korpusas ir šalies elitas, tiesa, ką tik mažumėlę išretintas – nebelikę kai kurių įžymybių. Filmas buvo parodytas po oficialios šventinės kalbos, kurią perskaitė Molotovas, kaip Liaudies komisarų tarybos pirmininkas, ir kuri „neskambėjo patraukliai“, kaip konstatavo vienas iš kviestinių svečių JAV ambasadorius Josephas Daviesas, o po filmo įvyko liaudies dainų ir tautinių šokių koncertas, jis užsitęsė iki paryčių.
Ką tik užbaigto užsakytinio kūrinio demonstravimas parodė, kokia moderni yra šalies valdžia: filmas – naujausia žiniasklaidos priemonė, o jis parodomas garbingo seno teatro scenoje. Be to, tai buvo premjera, kurios laukta su įtampa: juk artisto Boriso Ščiukino vaidinamas Leninas pirmąsyk pasirodo kaip filmo personažas. Ar pavyks suvaidinti gyvą, tikrovišką, įtikinamą revoliucijos vadą, kuris, kad ir koks žmogiškas, neturėtų būti per daug paprastas, kasdieniškas, ir nors labai tikroviškas, šiukštu neturėtų būti natūralistiškas? Ir galiausiai – čia Stalinas, Spalio revoliucijoje suvaidinęs istoriškai antraeilį vaidmenį, turi virsti pirmaeiliu herojum, kuris būtų vertas tapti vado įpėdiniu.
Ar iš viso įmanoma šitaip išoperuoti istorinę tiesą praėjus vos dviem dešimtmečiams, kai dar yra šitiek gyvų liudytojų? Filme netrūko techninio broko, kurį režisierius Michailas Rommas dar ir po 30 metų minėjo su siaubu: „Kai atėjau, radau mechanikus ir inžinierius montuojant aparatūrą ir šaipantis. Iki darbo pabaigos dar labai toli, o iki seanso pradžios belikę trys ketvirčiai valandos. Visi drebėjo iš baimės, aš irgi.
Šumiackis (liaudies komisaras, atsakingas už kinematografiją; vos po dviejų mėnesių, 1938 metų sausio 18 dieną, jis buvo suimtas, o liepos mėnesį nuteistas myriop. – K. S.) paspaudė man ranką, jis buvo baisiai susinervinęs. Pagaliau pradėjo filmą demonstruoti, ir čia ištiko katastrofa. Ekranas mažytis, o vaizdas dar mažesnis ir toks blyškus, kad vargiai galima ką nors įžiūrėti.
Lyg to dar būtų negana, net ir garsas per tylus, vos girdimas. Nulėkiau prie projektoriaus – mano šešėlis krito ant ekrano – ir sušukau: „Garsas per tylus“ Per seansą filmo juosta buvo nutrūkusi 15 kartų. Vis dėlto rytojaus dieną filmas laikraščiuose buvo išgirtas, tiesa, pridurta pastaba, kad filmas bus dar išimtas iš apyvartos, nes esą reikalinga pašalinti kai kuriuos trūkumus: dvi scenos – Žiemos rūmų šturmas ir Laikinosios vyriausybės suėmimas – būsiančios iš naujo nufilmuotos ir įmontuotos. Ir iš tiesų Rommas abi tas scenas per dvi dienas nufilmavo iš naujo, tad filmas dar po mėnesio – kaip tik prieš pat 1937 metų gruodžio 12 dienos rinkimus, vykstančius pagal naująją konstituciją – pasirodė ekranuose ir netrukus tapo tarybinės kino klasikos pavyzdžiu.
Stalinas pats supeikė „ydingąsias vietas“, bet paskui filmui pritarė. Tas atsitikimas rodo, kaip Stalinas pats rūpinosi kinu ir – plačiau pažvelgus – kaip politinei valdžiai rūpėjo pajungti ir tokį galingą ginklą kaip vaizdai, ypač „judamieji paveikslėliai“.
Filmų šalis TSRS: kino rūmai, žvaigždės
Bolševikų vadovybė jau nuo pat pradžių suvokė, koks svarbus šalies pertvarkai yra kinas. Ji pasinaudojo prieškario epochos kino karštlige ir fantazijomis, kurias audrino naujoji žiniasklaidos priemonė: juk kinas, per kurį galima prabilti į mases, juoba neraštingąją jų dalį, yra nesunkiai visur įdiegiamas, jam nereikia nei didelio pasirengimo, nei ypatingos infrastruktūros, o per jį galima skleisti ir informaciją, ir politinę agitaciją, nurodymus ir patarimus, jis – ir liaudies švietimo priemonė, ir pramoga, kas irgi svarbu.
Judamųjų paveikslėlių skelbiama žinia buvo lengviau suprantama, atskleidė naują tarpusavio supratimo akiratį, kuriame veikia šūkiai, simboliai, tipai. Tokiu būdu kinas tapo vyraujančia žiniasklaidos priemone šalyje, įstumtoje į modernizacijos vagą, ir, be abejo, istorine vieta, kurioje suklestėjo originalus, unikalus tarybinis kino menas, išryškinantis ir iškeliantis visas filmų kūrimo ir jų estetikos problemas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo nustumti į pašalius, nutilo arba buvo nutildyti to kino pionieriai, visi iki vieno: Dziga Vertovas, Aleksandras Dovženka, Vsevolodas Pudovkinas, Levas Kulešovas.
Per pirmąjį porevoliucinį dešimtmetį tarybinį kiną gaivino visų pirma didžiojo lūžio patirtis, naujos galimybės ir formos eksperimentai, bet visa tai buvo prieinama tik nedidelei daliai publikos ir beveik vien tik miestuose.
O apie 1930 metus jau buvo pakloti savos, tarybinės kino pramonės pamatai, kinas pasiekė visai naujas žiūrovų mases – kaimą ir kaimiečius, suplūdusius į miestą. Taip prasidėjo antrasis kino bumas – po pirmojo, buvusio apie 1910 metus. Senojoje Maskvoje buvo vos keliolika mažų kino teatrų, o ketvirtojo dešimtmečio viduryje – jau 57 dideli kinai ir dar 423 stacionarūs kino įrenginiai darbininkų klubuose, kultūros rūmuose, institutuose, Raudonosios armijos daliniuose ir po atviru dangum.
Kino teatrai buvo prestižiniai naujosios Maskvos pastatai, kaip antai kinas „Udarnik“ „Vyriausybės namų“ komplekse. 1938 metais buvo pastatytas naujas pavyzdinis kino teatras „Rodina“ su 2 salėmis, kuriose telpa 1 200 žiūrovų. Buvo planuojama iki 1945 metų pastatyti dar nemažai naujų kinų; iš tų planų matyti, kad ketinta įvykdyti šį tą panašaus į „visuotinę kinofikaciją“.
„Nuo 1928 iki 1940 m. kino filmų demonstravimo vietų padaugėjo keturgubai, parduotų bilietų skaičius patrigubėjo. Tarybinė kino pramonė taip pat sėkmingai ėmė gaminti savas filmavimo medžiagas, projektorius ir kitą aparatūrą.“ Visada būdavo išparduodami visi bilietai. Dieną seansai prasidėdavo jau nuo 12 valandos. Statistika teigia, kad ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje Maskvoje per metus kinuose apsilankydavo vidutiniškai apie 45 milijonus žiūrovų.
Kiekvienas maskvietis 10 kartų per metus nuėjo į kiną. O kur dar 260 klubų, savišvietos įstaigos, irgi demonstruojančios specialius filmus, – planetariumas, Politechnikos muziejus, Gorkio kultūros ir poilsio parkas, kurį kasmet aplanko daug milijonų žmonių.
Tankus kino įrenginių tinklas, dienraščiuose spausdinamos kino programos, prisiminimai apie matytus filmus pašnekesiuose ir dienoraščiuose liudija, kad kinas (kaip ir teatras, kuris visada buvo svarbi Rusijos kultūrinio gyvenimo instancija) buvo tapęs neatskiriamu sostinių gyvenimo elementu, ypač reikalingu jaunajai kartai.
Atsirado ir naujas reiškinys – kino žvaigždžių kultas. Kolektyvizmo ir asketiško gyvenimo metas, būdingas pirmajam penkmečiui, baigėsi. Vėl atsirado pažįstamų asmenybių, publikos mėgstamų filmų personažų ir jų vaidmenų atlikėjų, su kuriais bandė tapatintis milijonai; jų dainuojamos melodijos tapo šlageriais ir hitais.
Grįžo individualybės, asmenybės, žvaigždės. Jų veidai švietė plakatuose, reklamose ir afišose. Jos vadinosi Liubovė Orlova, Borisas Babočkinas, Marina Ladynina. Jos populiarumu varžėsi su valdžios vyrais, bet ir neslėpė, iš kur atsiradusios. Tai buvo naujosios, modernios tarybinės Rusijos žmonės – išsilavinę, kosmopolitiški ir vis dėlto patriotiški. Jie sukiojosi prašmatnioje aplinkoje ir savo pavyzdžiu rodė, kad tą pasiekti – padaryti svaiginamą tarybinę karjerą – gali kiekvienas, jei tik labai pasistengs. Jie buvo pirmosios tarybinės žvaigždės, žinomos jau ir užsienyje.
Idealų pavyzdį rodė JAV, Holivudas. Ir jau nuo trečiojo dešimtmečio, kai didžiausią pasisekimą turintys amerikiečių filmai buvo taip pat pamėgti ir Tarybų Sąjungoje, o Charlie Chaplino, Mary Pickford, Douglaso Fairbankso ir kiti vardai išpopuliarėjo ir čia. Tarybiniai kino kūrėjai, savaime aišku, veržėsi į Holivudą, o ten dažnokai susidurdavo su senais pažįstamais – rusų emigrantais, sugebėjusiais įsitaisyti Holivude.
Todėl nesukėlė ypatingos sensacijos pareiškimas, kurį padarė Borisas Šumiackis, atsakingas už TSRS kinematografiją, grįžęs iš ilgos kelionės po Jungtines Valstijas, būtent, kad jis norįs sukurti tarybinį Holivudą, antrąją Kaliforniją, Kryme, – toks ketinimas atrodė gan natūralus. Ir daugiausia ten būsiantys statomi pramoginiai filmai, kino komedijos, miuziklai; čia jis norįs sekti amerikiečių pavyzdžiu, bet jų nekopijuosiantis. Ir kai 1935 metų sausio 11 dieną Didžiajame teatre vyko didelė šventė, kurioje buvo ordinais apdovanojami filmų kūrėjai, šventė, kurioje apsilankė politinė vadovybė, net Kalininas ir patsai Stalinas, vienas iš jos dalyvių – Jay’us Leyda – jautėsi taip, tarsi būtų gavęs „Oskarą“, JAV Akademijos apdovanojimą, Holivude.
Publika pasigesdavo ne tokių filmų kaip „Šarvuotis „Potiomkinas“, o pramoginių juostų. Žiūrovų paklausa buvo didesnė negu išleidžiamų filmų pasiūla. Kino teatrų skaičius nuo 1927 iki 1937 metų kone padvigubėjo – nuo 17 000 išaugo ligi 31 000, tačiau, šiaip ar taip, 1927 metais per savaitę būdavo pademonstruojamas 31 filmas, iš jų 20 – užsieninių, vakarietiškų, o po 10 metų per savaitę į ekranus išeidavo jau tik 11 filmų, ir beveik vien tik tarybinių. Maža to, nebeliko privačių kino teatrų, visa filmų nuoma ir demonstravimas buvo valstybės rankose.
Tarybiniuose pramoginiuose filmuose nevalia buvo rodyti vien banalius buities vaizdelius, reikėjo iškelti tai, kas būdinga, tipiška, kas sudomintų ir paveiktų mases, ir padaryti tai neužsižaidžiant formos eksperimentais ir nepaskęstant beprasmio natūralizmo sraute. Tarybinis realizmas reikalavo pasakoti istorijas, kuriose žmonės atpažintų save, tokias, kurių sėkmę rodytų žiūrovų skaičius, pajamingumas, masių reakcija.
Tokie filmai taikėsi į naujovišką publiką – ne į kino meno žinovus, o į „liaudį“, kuri nesidomi teorijomis, ideologijomis ir programomis, o geidžia kvapą gniaužiančių pasakojimų, kuriuose galėtų atpažinti save arba, jeigu tai neįmanoma, bent jau galėtų patirti valandėlę nerūpestingo džiaugsmo ir prasiblaškymo. Tiko visi žanrai: dokumentiniai filmai, vaikiški, pieštiniai animaciniai, literatūros kūrinių ekranizacijos, gamtos stebėjimo, mokslo populiarinimo, kelionių ir atradimų filmai. Tačiau: „Pirmą vietą repertuare turėjo užimti herojiniai filmai. Tų filmų tikslas – mobilizuoti mases. Antra vieta buvo skirta filmams apie buities problemas pereinamojoje epochoje.
Trečioje vietoje atsidūrė ne tokie reikšmingi, bet kur kas gausesni pramoginiai filmai, kurių paskirtis buvo įvilioti mases į kinus ir taip kovoti su žalingais laisvalaikio leidimo būdais – alkoholizmu, chuliganizmu ir taip toliau.“
Borisas Šumiackis pramoginį filmą apibrėžė taip: „Pramoginį filmą vertiname pagal tai, koks yra jo emocinis poveikis, kaip jis geba paprastomis priemonėmis greit ir lengvai perteikti masinei publikai ideologinį turinį ir tai, ko juo siekiama.“
1933–1940 metų tarybinėse kino studijose sukurti 308 filmai, iš jų 54 filmai vaikams, 61 pasakojo apie revoliuciją ir pilietinį karą; tarp jų tokie didelio pasisekimo susilaukę filmai kaip brolių Georgijaus ir Sergejaus Vasiljevų „Čiapajevas“, Grigorijaus Kozincevo ir Leonido Traubergo trilogija „Maksimas“. Tarp filmų istorine tematika išsiskyrė Vladimiro Petrovo „Petras Pirmasis“ (1937 ir 1939 m.) ir Sergejaus Eizenšteino „Aleksandras Neviškis“ (1938 m.). Kiti filmai nagrinėjo aktualias kasdieniškas temas, daugumos tų filmų (17) veiksmas vyksta kolūkiuose, kiek mažiau (12) – gamyklose.
Labiausiai nusisekę ketvirtojo dešimtmečio pradžios filmai nenukrypstamai laikėsi tos linijos, kuri dabar buvo dar labiau akcentuojama, ypač „kovojant su formalizmu“ ir „už siužetą“, kaip būdavo tuomet rašoma. Didžiausio pasisekimo neabejotinai susilaukė filmas „Čiapajevas“, vesternų pavyzdžiu sukurtas „isternas“; tai filmas Dmitrijaus Furmanovo romano motyvais, kuriame nestigo nei įtempto siužeto, nei rizikingų nuotykių; tas filmas, vaizduojantis dar nesenus pilietinio karo laikus, tapo žanro prototipu, kuriuo turėjo sekti ištisa karta.
„Visa šalis eina žiūrėti „Čiapajevo“, – buvo rašoma „Pravdos“ 1934 m. lapkričio 21 dienos redakciniame straipsnyje. – Filmas „Čiapajevas“ tampa politikos reiškiniu. Partija surado naują galingą ginklą jaunosios kartos klasinei sąmonei ugdyti. Neapykanta priešui kartu su audringu susižavėjimu didvyriais, kritusiais kovoje už revoliuciją, tampa tokia pat stipri kaip aistringa meilė socialistinei tėvynei.
Visa šalis žiūri „Čiapajevą“. Šimtai jo kopijų pasklido po garsinio kino įrenginius. Bus dar ir nebyli filmo versija, todėl „Čiapajevą“ bus galima demonstruoti kiekviename milžiniškos mūsų šalies kampelyje: miestuose ir kaimuose, kolūkiuose ir darbininkų gyvenvietėse, kareivinėse, kultūros namuose ir aikštėse.“ Publika labai pamėgo ir filmus vaikams, tokius kaip „Karo“ pagal Arkadijaus Gaidaro apysaką ir „Baltuoja burė tolumoj“ pagal populiarųjį Valentino Katajevo romaną.
Žiūrovai ypač plūdo į muzikines komedijas – svarbiausius tarybinio masinio ir pramoginio kino šedevrus, bendromis jėgomis sukurtus to žanro genijų: taip gimė filmai „Linksmieji vyrukai“ (1934 m.), „Cirkas“ (1936 m.), „Volga, Volga“ (1938 m.). Toks režisūros genijus kaip Eizenšteino mokinys Grigorijus Aleksandrovas čia dirbo su garsiu operatorium Vladimiru Nilsenu, kurio mokytojas buvo kitas Eizenšteino operatorius Eduardas Tissé.
Pasaulinio masto scenaristai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, Valentinas Katajevas, Nikolajus Erdmanas dirbo išvien su tokiais kompozitoriais kaip Isaakas Dunajevskis ir legendinis tarybinio džiazo korifėjus Leonidas Utiosovas. Masinių dainų ir šlagerių tekstų autorius Vasilijus Lebedevas-Kumačius rašė dainų žodžius aktorei Liubovei Orlovai, kuri tapo tarybinio ekrano žvaigžde, lyginama su Greta Garbo ir Marlene Dietrich. „Taip tobulai suderinti tris kriterijus – ideologinį, estetinį ir įtikimo masių skoniui – niekuomet daugiau nebepavyko per visą tarybinio kino istoriją.“
„Mosfilm“ 1937 m.: chaosas filmų fabrike
Tarybinio svajonių fabriko centras buvo Maskvos kino studijos „Sojuzkino“, vėliau pavadintos „Moskino“, o nuo 1935 metų – „Mosfilm“. Niekur nebuvo sutelkta tiek filmų gamybos paslapčių ir patirties kaip čia, Vorobjovo kalnų viršūnėje. Ten yra dirbę kone visi garsieji tarybiniai režisieriai. Iš tiesų galima „Mosfilmo“ studijas prilyginti mikrokosmui arba prizmei, per kurią pereina visa 1937 metų sumaištis, – taip rašė rusų kino istorikė Maja Turovskaja viename savo straipsnyje.
Jubiliejiniams 1937 metams „Mosfilmo“ studijos buvo užsibrėžusios ypač ambicingus planus. Ketino išleisti į ekraną 12 vaidybinių filmų – „Narsa“ (Pavlenka, Marjanas), „Pats laimingiausias“ (Zarči, Pudovkinas), „Bežino lankos“ (Ržeševskis, Eizenšteinas), „Gavrošas“ (Šachovskojus, Lukaševičius), „Volga, Volga“ (Aleksandrovas), „Laimė“ (Medvedkinas) ir kitus. Vidutinis vieno filmo biudžetas siekė 1400000 rublių. Tačiau faktinis rezultatas buvo visai ne toks: kai kuriuos filmus pavyko užbaigti, kitus teko atidėti, dar kiti išvis žlugo.
Buvo ne viena priežastis, kodėl nepavyko įvykdyti plano, taip pat ne viena priežastis, kodėl visgi buvo sukurta vertingų filmų, nors ir neplanuotų.
Kai kurie filmai netenkino politinių ir estetinių kriterijų, kuriuos kėlė partijos veikėjai, atsakingi už kiną, ir vertė jų laikytis. Tuo tikslu, be kita ko, filmų scenarijus vertino specialios komisijos, o kai kada – ir partijos vadovybė. Daugelį scenarijų pats Stalinas skaitė, komentavo ir „tobulino“. Stalino įsikišimas į Michailo Rommo „Leninas Spalyje“ – ne vienintelis atvejis.
Stalinas siūlydavo pakeisti filmų pavadinimus, dėl to, pavyzdžiui, „Anka“ virto „Partiniu bilietu“. 1935 metais sukamo Aleksandro Dovženkos filmo „Aerogradas“ scenarijus buvo Kremliuje perskaitytas visam Politbiurui, kartu ir Stalinui. Kategoriškų pastabų Stalinas turėjo ir Eizenšteino filmams „Bežino lankos“ ir „Aleksandras Neviškis“. Vienu atveju Stalinas net taikėsi į bendraautorius.
1937 metais laiške apie Friedricho Ermlerio filmą „Didysis pilietis“ Stalinas rašė Borisui Šumiackiui, atsakingam už kiną:
„Skaitau draugo Ermlerio scenarijų. Sutinku, jis neabejotinai yra aukšto politinio lygio. Ir literatūriškai vertingas. Vis dėlto jame yra ir keletas klaidų:
1. „Opozicijos“ atstovai tiek fiziškai, tiek partiniu stažu rodosi vyresni už Centro komiteto narius. Tai ir dalykiškai neteisinga, ir neatitinka tikrovės. Realybė rodo mums kitokį vaizdą.
2. Želiabovo personažą reikia pašalinti: revoliucionierius Želiabovas neturi nieko bendro su teroristais ir nykštukais iš zinovjevininkų ir trockininkų stovyklų.
3. Reikia išbraukti nuorodą į Staliną. Vietoj Stalino reikia nuorodos į partijos Centro komitetą.
4. Šachovo nužudymas neturi tapti scenarijaus centru ir jo apogėjumi: tie teroristų veiksmai nublanksta prieš teroro aktus, atskleistus Piatakovo ir Radeko byloje.“
1937 metų sumaištis ir represijos sutrukdė „Mosfilmui“ įvykdyti jubiliejinių metų planus. Politbiurui uždraudus, 1937 m. kovo 5 d. buvo nutraukti Eizenšteino „Bežino lankos“ filmavimo darbai. Eizenšteino filmas turėjo tapti Spalio revoliucijos dvidešimtmečio pasididžiavimu. Ir štai katastrofa: jo nebus. Balandžio mėnesį iš 26 scenarijų dar tik dviem buvo pritarta ir leista imtis filmavimo, būtent „Volga, Volga“ ir „Vilkas ir septyni ožiukai“.
Visus buvo apėmusi baimė, niekas nenorėjo imtis atsakomybės spręsti, ką daryti su scenarijum – priimti ar atmesti. Žurnalo „Kino“ 1937 metų gegužės 17 dienos numeryje rašoma: „Didžiausioji mūsų kino studija – „Mosfilm“ – beviltiškai atsilieka nuo gamybos planų. Kokia gėda, kad studija vis dar nėra pradėjusi nė vieno filmo, skirto Spalio socialistinės revoliucijos 20-osioms metinėms.“
Ir dar tame pačiame numeryje: „Didžiausia įmonė, kurioje dirba per 2 000 žmonių, jau penki mėnesiai neduoda produkcijos. Per visą pirmąjį metų ketvirtį studija užbaigė viso labo 0,8 filmo.
Ir vis tiek sugebėjo išleisti 800 000 rublių.“ Vos šeši mėnesiai bebuvo likę iki jubiliejinės datos – o juk buvo suplanuota 16 sukaktuvinių filmų. „Sukilimo“ scenarijus, sužavėjęs Šumiackį, dėl temos delikatumo – ten pirmą kartą veikė Leninas, o Stalinui buvo skirtas naujas istorinis vaidmuo – niekaip nesulaukė kompetentingos komisijos pritarimo, nors filmavimas būtų galėjęs prasidėti jau liepos mėnesį. Pagaliau rugpjūčio vidury Michailas Rommas pradėjo filmuoti – bet ne Leningrade, o „Mosfilmo“ studijos paviljone – ir per stulbinamai trumpą laiką susuktą filmą pateikė 1937 metų lapkričio 6 dieną.
Taip „Mosfilmas“ šiek tiek išsiteisino. Po visą šalį pasklido 900 filmo kopijų – o juk Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“ pradinis tiražas buvo tik 42 kopijos, muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“ – jau 259. Maža to: „Mosfilmui“ vis dėlto pavyko jubiliejaus metais pateikti liaudžiai artimo, net populiaraus Lenino personažą, kuris nustelbė antraplanį Stalino vaidmenį.
Esminis 1937 metų įvykis kino pasaulyje buvo ginčai dėl Eizenšteino filmo „Bežino lankos“: jie baigėsi filmo uždraudimu ir fiziniu jo sunaikinimu. Ginčytasi ne tiek dėl to vieno Eizenšteino filmo, kiek dėl principinių gairių: „socialistinis realizmas“ įveikė „formalizmą“ ir „natūralizmą“.
Eizenšteinas domėjosi tuo projektu jau nuo 1935 metų, kai scenarijaus autorius Aleksandras Ržeševskis pasiūlė ekranizuoti pionieriaus Pavliko Morozovo istoriją: Šiaurės Uralo kaime jaunas pionierius buvo nužudytas už tai, kad įskundė savo tėvą, pasiturintį ūkininką, „buožę“. Eizenšteinas norėjo parodyti, kaip kolektyvizacija pakeitė Rusijos kaimą – tą temą gvildeno jau Fridrichas Ermleris filme „Valstiečiai“.
Tačiau Eizenšteinas klasių kovą kaime vaizdavo kitomis formomis, nors ir ketino savąjį šedevrą pateikti kaip atsižadėjimą formalizmo. Konkrečią „klasių kovos kaime aštrėjimo“ dramą jis išplėtojo į visuotinį, kone archajiniais bibliniais vaizdais išreikštą konfliktą, kuriame nauja stoja prieš sena, pažanga – prieš reakciją, akla pagieža – prieš tikėjimą ateitimi, žudymo instinktas – prieš nekaltą vaiką.
Politbiuro 1937 metų kovo 5 dienos nutarime sakoma: „1. Uždrausti demonstruoti filmą, kaip meniškai ir politiškai akivaizdžiai nebrandų. 2. Įspėti draugą Šumiackį, kad studijoms nevalia imtis filmo gamybos negavus išankstinio pritarimo detaliam scenarijui ir dialogams. 3. Draugas Šumiackis įpareigojamas supažindinti kūrybinius kino darbuotojus su šiuo nutarimu.“ Tas nutarimas buvo priimtas po debatų, vykusių nuo kovo 19 iki 21 dienos posėdyje, kuriame dalyvavo visi įžymieji Maskvos kinematografininkai.
Eizenšteinas prisipažino neatsikratęs seno inteligentų individualizmo, bet gynė teisę į subjektyvumą. „Aš stojau į Don Kichoto poziciją. Ir tai pagrindinė mano klaida. Visada maniau, kad idėjiniais ir meno klausimais man leistina turėti savą nuomonę.“ Vis dėlto jis, spaudžiamas iš aukščiau, išsižadėjo tos savo teisės: „ menininko uždavinys – ne savą interpretaciją išreikšti, o perteikti partijos nuomonę arba jos nutarimą“.
Pasak Eizenšteino, jo kolektyvas atitrūko nuo liaudies gyvenimo, ir tai buvo jo klaida. „Aš dirbau izoliuotai, savo filmavimo grupės viduje. Kūriau filmą ne iš mūsų socialistinės tikrovės kūno ir kraujo, o veikiau iš asociacijų ir teorinių apmąstymų apie tą tikrovę.“ Eizenšteinas užsibrėžė „rimtai apsvarstyti savo paties pasaulėžiūrą ir giliau, vadovaudamasis marksizmu, imtis naujų temų, konkrečiai studijuoti tikrovę ir naująjį žmogų“.
Ir vis tiek neišvengė viešo pasmerkimo ritualo. Per diskusiją režisierius Davidas Marjanas apšaukė Eizenšteiną „antitarybiniu“, o Borisas Barnetas narsiai gynė Eizenšteiną ir pareiškė, jog „kadangi Sergejus Michailovičius pripažino savo klaidas, reikėtų suteikti jam galimybę taip sumontuoti filmą, kaip jis norėjo iš pradžių.
Aš tikiu didžiu menininku Eizenšteinu“. Michailas Rommas irgi šlovino Eizenšteiną.
O šis laišku kreipėsi į Šumiackį: „ Tik aistringu spartuolišku darbu, įtempę visas kūrybines jėgas galėsime ištaisyti ideologines ir menines klaidas. Privalom parodyti šalį, liaudį, partiją, Lenino siekius, Spalį. Įgyvendinti tai, ką nurodė partija ir vyriausybė.“ Balandžio 19 dieną Šumiackis paragino partijos vadovybę uždrausti Eizenšteinui dirbti. „Kadangi Eizenšteinas reikalavimu „reabilituoti“ siekia sulaužyti VKP(b) CK nutarimą ir kadangi Eizenšteinas net privačiuose pokalbiuose bando paremti savo ambicijas grasinimais nusižudyti, manau, kad CK privalo reaguoti.“
Politinis biuras pasitarė ir gegužės 9 dieną nusprendė, kad Eizenšteinui reikia suteikti galimybę ateityje toliau režisuoti filmus. Po metų kino teatruose vėl, po ilgos pertraukos, pasirodė Eizenšteino filmas: tai buvo „Aleksandras Neviškis“, tema, užbėganti už akių karui su Vokietija. Filmui buvo pranašaujama didelė sėkmė 1938 metais. Tačiau Eizenšteinui jau kuriant „Aleksandrą Neviškį“ Šumiackis, tarybinės kinematografijos šefas, jį taip talžęs, pats buvo iššveistas kaip „liaudies priešas“.
