Ir 1944 m. pradžios (Šarmaitis, Vaišnoras), ir 1944 m. rudens (Gudelis) planuose vyrauja vietovardžių lietuviškumu pagrįsti siūlymai, ir tai buvo pagrindinis argumentas, kodėl bei kiek Rytprūsių turėtų priklausyti Lietuvai. 1947 m. pradėjus perkurti naujai apgyvendintų teritorijų pavadinimus, Pakarklis, tuometinis Istorijos instituto direktorius, net rašė raštą į RSFSR Ministrų Tarybą, kad ši akcija būtų sustabdyta.
Toks vietovardžių keitimas rusiškais buvusi vietinių naujakurių iniciatyva. Naujiesiems krašto gyventojams buvę sunku ištarti vokiškas ir lietuviškas miestų ir miestelių pavadinimų formas.
Valdžia į tai reagavusi, sudarydama komisiją, į kurią buvo įtraukta ir lietuvių, antai tas pats Pakarklis, supratęs, kad pervadinant toponimus dedamas taškas Kaliningrado dalies prijungimui prie Lietuvos, tačiau nusileisti neketinęs: „laikui bėgant, didelė Kaliningrado srities dalis, jeigu ne visa sritis, bus prijungta prie Lietuvos SSR, kaip istoriškai ir geografiškai susijusi su Lietuvos SSR“.
Pakarklis dar tarpukariu Karaliaučiaus bibliotekoje rinko istorinę medžiagą apie šio krašto lietuviškumą, planavo rašyti mokslo darbą Miuncheno universitete, tačiau recenzentai sukritikavo Pakarklio pastangas ir darbas veikiausiai nebuvo parašytas. Savaime suprantama, kad Miuncheno universitete rašyti apie tai, jog Rytų Prūsija yra negermaniškas kraštas, nebuvo protinga mintis. Pakarklis visiškai nusisuko nuo naujausių vokiečių istorikų tyrimų (ir iš tautininkiško germanofilo tapo komunistuojančiu liaudininku), vis labiau linkdamas prie įsitikinimų, kad Lietuvai reikią priskirti Nemuno žemupio kairiojo kranto plotus iki Karaliaučiaus miesto.
1945 m. gegužę Pakarklis parašė seriją straipsniukų, kurie buvo publikuoti Tiesoje. Čia jis vėl įrodinėjo Rytų Prūsijos lietuviškumą, teigė, kad kryžiuočių laikais lietuviai Rytprūsiuose sudarę gyventojų daugumą, senovės prūsų kalba nebuvusi skirtinga nuo lietuvių, Rytprūsius užgrobę vokiečiai iš lietuvių ir panašiai. Tiesa buvo LKP CK organas, tad atsitiktinių straipsnių ar vien tik autoriaus nuomonės čia nebuvo.
Nuo planų, susijusių su vietovardžiais, iki konkrečių politinių reikalavimų „Karaliaučiaus byloje“ pereita maždaug 1946 m. pabaigoje, kai prabilo mažlietuviai. Amerikiečių okupacinėje zonoje „Mažosios Lietuvos lietuvininkų“ organizacija paskelbė du aktus, nuo paskelbimo vietos įgavusius Fuldos aktų pavadinimą. Pirmuoju aktu reikalauta SSRS administruojamą Kionigsbergo sritį prijungti prie atkurtos (sic!) Lietuvos valstybės, o antruoju – išreikštas protestas dėl Mažosios Lietuvos kolonizacijos ir prašoma iki krašto prijungimo prie Lietuvos pavesti jį administruoti Jungtinių Tautų komisijai.
Pirmasis aktas galbūt būtų likęs visai nereikšmingas, bet 1949 m. jis buvo pridėtas prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto memorandumo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms ir JAV valstybės departamentui.
Tačiau reikalavimai nebuvo girdimi. Kalbamu metu, 1947 m., srities statusas bus nusistovėjęs galutinai. Vyko administracinės reformos, pavadinimų keitimas ir regiono kolonizacija. Po Rytų Prūsijos nukariavimo sovietai dar gana ilgai nebuvo tikri, ką daryti su trofėjine teritorija. Pradžioje teritorijoje šeimininkavo kariškiai – jie plėšė vokiečių paliktus namus ir vagonais namo vežėsi daiktus.
Nuo 1945 m. vidurio krašte buvo organizuota ypatingoji karinė apygarda, krašto statusas buvo kaip okupuotos teritorijos. Beveik po metų, 1946 m. balandį, iš sovietams tekusios Rytprūsių teritorijos buvo suorganizuota Kionigsbergo (nuo rugsėjo – Kaliningrado) sritis Rusijos Federacijos sudėtyje. Tačiau net ir tada likimas nebuvo iki galo nuspręstas, nes sritis buvo faktiškai be partinės valdžios – aukščiausia valdžia buvo civilinių reikalų valdyba. Tik 1947 m. pavasarį buvo įkurtas srities VKP(b) komitetas, o jam vadovauti paskirtas Vladimiras Ščerbakovas, ką tik „kadenciją“ baigęs buvęs VKP(b) biuro Lietuvai pirmininkas.
Ar Ščerbakovo, buvusio antro, o daugelio nuomone ir pirmo asmens Lietuvoje, paskyrimas į Kaliningradą – tik sutapimas? Galbūt Ščerbakovas, prižiūrėjęs Lietuvos sovietizaciją, „valymą“ nuo buožių ir „banditų“, turėjo prižiūrėti ir Kaliningrado „išvalymą“ nuo „vokiškųjų fašistų“, taip pat prižiūrėti ir sklandų srities įjungimą į Lietuvą, kurios partinė vadovybė ir „vietinė specifika“ jam buvo gerai pažįstama?
Kad ir kaip būtų, 1947 m. prasidėjęs sovietų susirūpinimas Kaliningradu tiesiogiai susijęs su mažėjančiu dėmesiu Baltijos kraštams: 1947 m. vasarį sovietų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvyko rinkimai į vietines Aukščiausias Tarybas. Sovietai šiems parodomiesiems, neva Baltijos kraštų prijungimo prie SSRS legitimumą turėjusiems parodyti rinkimams teikė didelę svarbą. Sėkmingai ir be didelių ekscesų juos įvykdžiusios vietinės administracijos gavo šiek tiek daugiau pasitikėjimo iš Maskvos, specialieji emisarų biurai buvo panaikinti, o vienas jų vadovų perkeltas į dar vieną naujai okupuotą teritoriją.
Nuo tada Kaliningradas susilaukė vis daugiau dėmesio. „Laikinųjų“ sindromas neturėjo kelti didelio entuziazmo Kaliningrado naujakuriams. Kam ką nors kurti ar statyti, jei tai vis tiek iš tavęs bus atimta? Tada sovietinė propaganda pradėjo sukti savo trumpametražius filmus ir kino kronikas apie Kaliningrado sritį – iškalbingiausia kino kronika pavadinimu Mūsų kraštas (Naš kraj, 1949). Čia parodomi laimingi naujieji kaliningradiečiai, galinga pramonė, jau turinti savo „stachanoviečių“, kuriama infrastruktūra, vaikų darželiuose auklėjama jau Kaliningrade gimusių vaikų karta. Sovietai pradėjo įsisąmoninti, kad Kaliningradas yra jų.
Tačiau nusistovėjus trofėjinės teritorijos problemai, pačios SSRS viduje nebuvo aiškus krašto statusas tarptautėje arenoje. Neįvykus Potsdamo konferencijoje numatytai taikos konferencijai, turėjusiai sureguliuoti Vokietijos ir jos teritorijų klausimą, sovietai nebuvo užtikrinti, kaip pasaulis žiūri į jų prisijungtą Kaliningrado sritį ir ar nespaus sovietų grąžinti šios teritorijos Vokietijai arba bent paskelbti ją laisva teritorija.
1951 m. SSRS Etnografijos institutas paskelbė Pavelo Kušnerio-Knyševo gerai dokumentuotą tyrimą Etninės teritorijos ir etninės sienos28, kuriame dokumentų ir ankstesniųjų laikų lietuvių bei vokiečių autorių darbais įrodomas ginčytinos Rytų Prūsijos teritorijos lietuviškumas. Praėjus daugiau kaip penkiems metams nuo kalbų apie Rytprūsių dalies prijungimą prie Lietuvos, pasirodo publikacija, įrodanti teritorijos lietuviškumą. Žinant, kad nieko atsitiktinio sovietų valstybėje nebuvo, o mokslas ir publikacijų leidyba buvo griežtai kontroliuojama režimo – tai vėl neatsitiktinumas.
Nors tai ir istorinis dokumentiškai pagrįstas tyrimas, jo atsiradimo tikslai – politiniai. 1949–1950 m. dėl Berlyno krizės ir prasidėjusio karo Korėjos pusiasalyje buvo gana įtempti. Būtent tada iškilo okupuotosios Vokietijos ateities klausimas, kaip žinia, pasibaigęs dviejų Vokietijų įkūrimu ir formalia okupacijos pabaiga. Tiesa, sovietai nenorėjo dviejų Vokietijų: Stalino planuose buvo vieningos Vokietijos atkūrimas su sąlyga, kad ji bus neutrali. Stalinas, aišku, tikėjosi, kad „naujoji Vokietija“ taps komunistine. Tačiau niekas negalėjo būti tikras, kad naujoji Vokietija arba Vakarų sąjungininkai nereikalaus grąžinti Rytų Prūsijos.
Toks Kušnerio-Knyševo tyrimas ir istoriniai Lietuvos bei Rytprūsių saitai buvo išeitis sovietams. Tarptautinėje arenoje iškilus Kaliningrado likimo klausimui, sovietų valdžia galėjo sritį prijungti prie Lietuvos SSR (tuo metu jau taip pat padalintos į sritis pagal bendrasovietinį modelį) ir pateikti įrodymus, kad šis kraštas visada buvęs prūsiškas, lietuviškas arba paprasčiau – baltiškas. Taigi Kaliningrado lietuviškumas tuomet galėjo tapti korta, įrodančia jo „sovietiškumą“.
Vis dėlto tariant, kad Rytprūsiai bent teoriškai galėjo būti grąžinti Vokietijai, lieka svarbus eksklavo veiksnys. Sąjungininkai negalėjo taip greitai pamiršti, kad Hitleris pradėjo karą su Lenkiją būtent dėl vadinamojo Dancigo koridoriaus, norėdamas sujungti eksklavu tapusią teritoriją su likusia Vokietijos dalimi. Nebekvestionuojant lenkų klausimo turėti Dancigo uostą ir priėjimą prie jūros, negalima buvo palikti Rytprūsių Vokietijai, nes teritorija vėl būtų tapusi eksklavu ir galėtų kelti revanšistines vokiečių nuotaikas. Taigi net jeigu vokiečiai ir būtų reikalavę grąžinti Rytprūsius, tai būtų likę be atsako.
Tačiau jeigu eksklavo veiksnys buvo iš tiesų svarbus, tada, neformaliai palikdami šią teritoriją sovietams, sąjungininkai pasmerkė Baltijos kraštų arba bent Lietuvos nepriklausomybę. Juk nepriklausomai Lietuvos valstybei atsikūrus, o Rytų Prūsijai pasilikus sovietams, teritorija, kaip ir šiandien, būtų eksklavas ir galėtų kelti didelių problemų pokario Europos stabilumui. Nebent sąjungininkai tikėjo, kad Rytprūsiai gali būti prijungti prie Lietuvos, o ši atkurs nepriklausomybę jau su Kaliningradu.
Aišku, visa tai tik svarstymai. Iš projektų aišku, kad visos Kaliningrado srities teritorijos niekas Lietuvai atiduoti nenorėjo, o pasienio teritorijų prijungimas, nagrinėtos „eksklavo problemos“ niekaip nebūtų išsprendęs. Vienaip ar kitaip, mirus Stalinui ir Šaltajam karui kiek aprimus, tarptautinis teritorijos klausimas buvo paliktas dėl stabilumo. Tuo tarpu Kaliningrade kūrėsi gyventojai – gyvenimas riedėjo normalia vaga.