Iš Sovietų Sąjungos pabėgęs lietuvis privertė susigėsti amerikiečius (I)

Garsiai deklaruojanti, jog suteikia prieglobstį visiems fiziškai ir politiškai engiamiems pabėgėliams, JAV savo istorijoje turi vieną datą, kurią norėtų ištrinti – 1970 m. lapkričio 23-iąją. Tą dieną per oficialų Jungtinių Valstijų ir SSRS derybininkų susitikimą žuvininkystės klausimais jaunas radijo operatorius Simas Kudirka peršoko laivus skiriantį tarpą ir pasiprašė politinio prieglobsčio Pakrančių apsaugos kateryje Vigilant. Kas vyko toliau, nenori prisiminti nei pats bėglys, nei kiti incidento dalyviai.

Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį S. Kudirką.<br>„Obuolys“
Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį S. Kudirką.<br>„Obuolys“
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 15, 2013, 8:43 PM, atnaujinta Mar 3, 2018, 12:47 AM

Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį. Tik dėl kilusio didžiulio skandalo, nepaliaujamo įvairių organizacijų rūpesčio, žmogaus teisių aktyvistų protestų ir palankiai susiklosčiusios politinės situacijos JAV vyriausybėje narsus, laisvės idealams ištikimas lietuvis nebuvo supūdytas baisiausiuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose, o išskirtinis jo poelgis palengvino galybės kitų politinių perbėgėlių ir disidentų likimą. 

Apie tai po penkerių metų buvo sukurtas filmas Simo Kudirkos pabėgimas su Alanu Arkinu, Shirley Knight ir Donaldu Pleasance pagrindiniuose vaidmenyse. Jis pelnė du Emmy apdovanojimus iš penkių, kuriems buvo nominuotas.

Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams pirmąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Algio Rukšėno knygos „Gėdos diena, arba Pabėgimas iš Sovietų Sąjungos“, kurioje aprašoma lietuvio Simo Kudirkos istorija.

* * *

Iš pradžių vos girdimas lygus unkštimas vis garsėjo, kol pasiekė absoliutų aukštį ir apėmė visą JAV pakrančių apsaugos katerį Vigilant, kuris ruošėsi atsišvartuoti nuo pagrindinės Niu Bedfordo prieplaukos. Vėlyvą lapkričio rytą balsas iš garsiakalbio perskrodė miglą:

– Priimkite vienas, du, trys. Priimkite keturi, penki, šeši. – Atsišvartavimas vyko sklandžiai, visi nurodymai buvo atliekami iš eilės.

Trečiojo rango kapitonas Vigilant laivo vadas Ralfas V. Eustisas stovėjo prie dešiniojo borto tiltelio apytvaro ir stebėjo pasirengimą. Vairinėje vairininkas sumaniai valdė svirtis ir tikrino dviejų dyzelinių turbinų variklių sukamų propelerių, lengvinančių laivagalio atsitraukimą nuo molo, aukštį. Eustisas pasilenkė per apytvarą ir stebėjo, kaip molas tolsta nuo laivo korpuso. Kai laivo priekis praplaukė molą, kateris lėtai pasisuko į uostą ir pajudėjo prieplauka pietų kryptimi.

Patenkintas Eustisas grįžo vidun pas penkis laive buvusius civilius ir Vašingtono pakrančių apsaugos štabo leitenantą. Susitikime jie visi atstovavo Amerikai.

Baltas kaip kreida kateris lengvai siūbavo, nes buvo aukštas, plonas ir turėjo tik 3,1 m grimzlę, bet plaukė taip lengvai ir be jokių pastangų, kaip spiegiantys kirai skrodė dangų virš prieplaukos.

Vidutinio galingumo, 64 m ilgio kateris buvo naudojamas gelbėjimo operacijoms jūrose ir įstatymo priežiūrai užtikrinti teritoriniuose vandenyse. Jo gyvenimo paskirtį simbolizavo oranžinio stiebo pagrinde, šviesiai nudažyto deimanto fone, pavaizduotas erelis, naguose laikantis žiūronus ir išgelbėtą laivą.

Vis dėlto šios kelionės tikslas buvo visiškai kitoks. Vigilant plaukė susitikti su Sovietų Sąjungos faktorijos traleriu Atlanto vandenyne.

Jie nuplauks 14,5 km į pietus nuo piečiausio Martos Vynuogyno taško Gei Hedo, ten, tarptautiniuose vandenyse, žvejybos problemoms aptarti jų jau lauks sovietų laivas.

Trečiojo rango kapitonas laivo vadas Eustisas ir jo atsakingasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Polas Pakosas (Paul Pakos) kalbėjosi su žvejybos įmonių atstovais. Eustisas daugumą jų pažinojo iš bendrų reikalų jūroje ir Naujosios Anglijos žvejybos įmonėse. Kai delegatai trumpai pasikalbėjo ir ėmė spėlioti, kokių rezultatų galima tikėtis po susitikimo, jis mintimis nukeliavo į sutartą vietą ir suabejojo, ar susitikimas apskritai įmanomas. Kelias praėjusias dienas buvo audringa, Eustisas jautė, kad neramioje jūroje bus nelengva susitikti. Jis svarstė, jog galėtų nuvesti sovietų laivą į Martos Vynuogyno priedangą ir susitikti saugiuose vandenyse. Tai, žinoma, reikštų, jog reikėtų gauti leidimą į teritorinius vandenis atvesti užsienio laivą.

Jis nutraukė pokalbį ir kreipėsi į operacijų karininką jaunesnįjį leitenantą Daglasą Lundbergą (Douglas Lundberg), kad šis susisiektų su pakrančių apsaugos stotimi Vuds Hole ir sužinotų tikslią sovietų laivo vietą.

Trečiasis komandoje Lundbergas tarp visų pareigūnų ir svečių vairinėje jautė nemenką įtampą, nuo visų sklindantį šiokio tokio jaudulio dvelksmą laukiant retai pasitaikančio susitikimo su rusais. Lundbergas stovėjo šalia nedidelio P-58 siųstuvo laivagalyje, kairėje rankoje laikė mikrofoną, o alkūne rėmėsi į siųstuvą laikančią platformą. Apskritaveidis, jaunai atrodantis, nors šiek tiek apsunkęs savo trisdešimt vienerių metų amžiui. Lundbergas dėvėjo rusvai žalsvos spalvos kelnes, pilkai žalią striukę prastam orui ir buvo be įprasto juodo kaklaryšio.

Vuds Holas ką tik pranešė, kad sovietų laivas jau jų laukia nuleidęs inkarą Martos Vynuogyno apylinkėse. Užsirašydamas didžiąsias šaukinio raides UBMD stabtelėjo ir tuščiai nužvelgė vairinėje esančius žmones, tada ištarė į mikrofoną:

– UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau.

Trys su Eustisu kalbėjęsi civiliai vilkėjo dalykiniais kostiumais, kiti du buvo apsirengę kasdieniškai – nuo žiemos oro saugančiais puspalčiais. Leitenantas iš Vašingtono stovėjo šalia kapitono. Jis kaip ir Eustisas vilkėjo mėlyna uniforma ir buvo užsidėjęs baltą karininko kepurę.

– UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau, – pakartojo Lundbergas ir pastebėjo, kad keli vyrai vairinėje liovėsi kalbėję ir klausėsi jo.

– UBMD. Čia kateris Vigilant. Baigiau.

Po kelių ilgų akimirkų pasigirdo:

– Eta UBMD Zapryba Kaliningrad, – Lundbergas nesuprato iš imtuvo tarškančio balso. Jis paprašė vertėjo.

Leitenantas Lundbergas padavė jam mikrofoną, o laivo vadas Eustisas pakartojo klausimą.

– Kakaja pagoda? (Koks oras?) – paklausė, kai Lundbergas parodė, kaip naudotis mikrofonu.

– Pagoda charošaja. (Oras geras.)

Dar vienas civilis atidžiai klausėsi radijo pokalbio – Niu Bedfordo jūrų gėrybių gamintojų asociacijos prezidentas Robertas Briezė (Robert Brieze). Jis mokėjo rusų kalbą ir vertė žodžius savo draugui, Niu Bedfordo žvejų sąjungos uosto agentui Džonui Bertui ( John Burt). Abu vilkėjo puspalčius,mūvėjo plačias darbines kelnes, buvo su kepurėmis – apsirengę darbininkiškai, bet šiltai. Laivo vadas Eustisas paprašė Obolenskio sužinoti sovietų laivo koordinates.

Balsas pranešė, kad jie išmetė inkarą 41º 22' šiaurės platumos ir 70º 46,9' vakarų ilgumos.

Kapitonas nuėjo prie stalo su jūrlapiu, palinko prie jo ir automatiškai surado koordinates piečiau Martos Vynuogyno, netoli Niekieno Žemės plūduro. Jis nustebo, kad dabartinė sovietų pozicija gerokai toliau į šiaurę. Tiesą sakant, buvo Menemšos įlankoje, maždaug už 0,8 km nuo Tisburio paplūdimio, pietvakariniame Martos Vynuogyno pakraštyje.

Sovietai be leidimo ar palydos išmetė inkarą JAV teritoriniuose vandenyse.

Eustisas nuo vaikystės plaukiojo šiuose vandenyse ir žinojo, kad įlanka idealiai tinka pasislėpti nuo blogo oro, bet niekas nesuteikė sovietams teisės įplaukti į teritorinius vandenis, juo labiau į įlanką.

Eustisas jūrlapyje pieštuku pažymėjo tašką ir apvedė apskritimu. Jis nelabai jaudinosi, kad rusai išmetė inkarą JAV vandenyse, bet diplomatą būtų ištikęs priepuolis.

Pastarosiomis dienomis oras buvo bjaurus, jis privertė net Niu Bedfordo laivyną likti namuose. Bet šį rytą jūra nurimo, bangos nesiekė metro, o temperatūra jau pakilo iki 10 ºC ir buvo tikimasi, kad dar kils. Sovietams tikrai nereikėjo tokios užuovėjos išmesti inkarą. Jų traleriai buvo labai modernūs ir turėjo puikių navigacinių įrenginių, todėl dauguma galėjo lengvai išsilaikyti esant 8 balų bangavimui (pagal Boforto skalę 8 balai – audra, bangų aukštis 5,5 m, vidutiniškai didelės bangos su lūžtančiomis keteromis, putų ruožai. – Vert. past.) ir vėjui iki 68 km per valandą. Taip arti kranto jie priplaukė dėl kitos priežasties, Amerikos delegatams ta priežastis greitai paaiškės.

Vigilant pasirinko kursą Menemšos įlankos link, truputėlį toliau nei už dvylikos mylių, ir sugaišo ilgiau nei valandą.

Visą tą laiką Eustisas savo dėmesį dalijo tarp katerio navigacijos per Vanagų įlanką ir svečių linksminimo. Jam tai būdinga, nes iš prigimties buvo draugiškas žmogus. Laivo vadas Eustisas buvo „puikus, smarkus karininkas“, turėjęs stiprų pareigos jausmą. Jis baigė Pakrančių apsaugos akademiją ir jau septyniolika metų dirbo pakrančių apsaugoje. Trisdešimt septynerių vyras buvo patyręs jūrininkas ir administratorius. Jis tarnavo įvairiuose laivuose, vadovavo Ilgų nuotolių navigacijos stočiai (INNS) Tolimuosiuose Rytuose, studijavo JAV jūrų laivyno magistrantūroje ir turėjo ekonomikos magistro laipsnį. Eustisas specializavosi mokesčių klausimuose ir kurį laiką dirbo Pakrančių apsaugos valdybos aprūpinimo skyriuje.

Jis buvo malonus aplinkiniams, jį mėgo kiekvienas sutiktas žmogus. Mėlyna uniforma rodė jo rangą ir prestižą, bet Eustisas vis tiek išliko tas pats kaimynų berniukas. Tiesą sakant, didelės apvalios akys, apvali nosis ir rausvi plaukai suteikė jam šelmiško patarnaujančio Mišioms berniuko išvaizdą. Amžių išdavė tik šiek tiek padribę skruostai, kuriuos paryškino dosni burna nuleistais lūpų kampučiais.

Per pusantrų metų, nuo 1969 m. birželio, kai tapo Vigilant kapitonu, Eustisas pirmojoje pakrančių apsaugos apygardoje užsitarnavo labiausiai vertinamo laivo vado reputaciją. Niekokeisto, kad prestižines užduotis paprastai skirdavo trečiojo rango kapitonui laivo vadui Eustisui. Vigilant visai neseniai kontroliavo Bermudų lenktynes ir išgirtąsias Amerikos taurės lenktynes, be to, jį labai vertino ir įvairūs garbingus postus žimantys žmonės bei spaudos atstovai.

Šis susitikimas su sovietais taip pat buvo gardus kąsnelis. Retas pokytis nuobodžioje patrulio kasdienybėje, galimybė nors ir nedideliu mastu dalyvauti „tarptautiniuose reikaluose“.

Kai kateris priartėjo prie Kvikshoulo ir atsivėrė visas stovėti nuleidus inkarą tinkamas plotas, Eustisas radijo telefonu pasitikslino vedimo detales. Vigilant praplaukė kanalu tarp Pasko ir Našavenos salų.

Tada jie pamatė sovietų laivą.

Dauguma vyrų išėjo iš vairinės ir žvelgė į priekį. Tolumoje, apsuptas pilkšvai žalių įlankos vandenų ir gaubiamas pilkų sluoksninių debesų, dunksojo laivas. Net iš toli jis atrodė didžiulis.

„Jis tikrai arti priplaukė“, – pamatęs taip arti žemės stovinčią pabaisą pagalvojo leitenantas Lundbergas.

Imtuve vėl sutraškėjo balsas ir Obolenskis angliškai pakartojo, kad sovietai nori prisišvartuoti išilgai borto.

Laivo vadas Eustisas dvejojo. Jis prisiminė skaitytą ataskaitą apie penktojoje apygardoje vykusį sovietų ir amerikiečių susitikimą. Delegatus pirmyn ir atgal gabeno kateriu. Jis trumpai pasitarė su atsakinguoju karininku, pasvarstė, ar leisti prisišvartuoti išilgai borto. Negaišdamas laiko nusprendė, kad delegatams įlipti į laivą bus saugiau ir patogiau, jei laivai stovės šalia. Įsakė ruoštis švartavimuisi.

Leitenantą Lundbergą nustebino šis įsakymas, nes švartuotis nesiruošta. Jis mąstė, jog surišus abu laivus į laivą gali įšokti daug žmonių. Lundbergas prisiminė kaimynystėje gyvenusią moterį iš Latvijos ir jos tėvą, kai buvo paskirtas į Naująjį Londoną. Jie pasakojo apie prieš jų perbėgimą po Antrojo pasaulinio karo Latvijoje sovietų vykdytus pažeminimus, brutalumą ir žudymus. Kai Lundbergas pamatė laivą, jam viskas pasirodė realu.

Vigilant artėjant prie sovietų laivo, atsakingasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Pakosas, klausė savęs, ar kas nors nebandys bėgti. Kai žiūrėjo į laivą, galvoje šmėstelėjo migloti pasakojimų apie 1956 metų Vengrijos sukilimą ir perbėgimus per Berlyno sieną prisiminimai.

Lauke, atsirėmęs į tiltelio šoną, šalia Džono Berto ir Roberto Briezės stovėjo žemas, lieknas, karingai atrodantis vyras dalykiniu kostiumu ir ilgu apsiaustu. Tas vyras buvo Niu Bedfordo prekiautojų jūrų gėrybėmis asociacijos atsakingasis direktorius Hovardas Nikersonas.

– Labai tikiuosi, kad nesulauksime perbėgėlio, – ištarė. – Dėl to kiltų daug problemų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.