Iš Sovietų Sąjungos pabėgęs lietuvis privertė susigėsti amerikiečius (II)

Garsiai deklaruojanti, jog suteikia prieglobstį visiems fiziškai ir politiškai engiamiems pabėgėliams, JAV savo istorijoje turi vieną datą, kurią norėtų ištrinti – 1970 m. lapkričio 23-iąją. Tą dieną per oficialų Jungtinių Valstijų ir SSRS derybininkų susitikimą žuvininkystės klausimais jaunas radijo operatorius Simas Kudirka peršoko laivus skiriantį tarpą ir pasiprašė politinio prieglobsčio Pakrančių apsaugos kateryje Vigilant. Kas vyko toliau, nenori prisiminti nei pats bėglys, nei kiti incidento dalyviai.

Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį S. Kudirką.<br>„Obuolys“
Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį S. Kudirką.<br>„Obuolys“
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 15, 2013, 12:21 PM, atnaujinta Mar 3, 2018, 1:15 AM

Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį. Tik dėl kilusio didžiulio skandalo, nepaliaujamo įvairių organizacijų rūpesčio, žmogaus teisių aktyvistų protestų ir palankiai susiklosčiusios politinės situacijos JAV vyriausybėje narsus, laisvės idealams ištikimas lietuvis nebuvo supūdytas baisiausiuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose, o išskirtinis jo poelgis palengvino galybės kitų politinių perbėgėlių ir disidentų likimą.

Apie tai po penkerių metų buvo sukurtas filmas Simo Kudirkos pabėgimas su Alanu Arkinu, Shirley Knight ir Donaldu Pleasance pagrindiniuose vaidmenyse. Jis pelnė du Emmy apdovanojimus iš penkių, kuriems buvo nominuotas.

Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams antrąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Algio Rukšėno knygos „Gėdos diena, arba Pabėgimas iš Sovietų Sąjungos“, kurioje aprašoma lietuvio Simo Kudirkos istorija.

* * *

Laivo vadas Eustisas išlindo iš liuko ant Sovetskaja Litva denio ir pasuko kopėčių link. Eidamas sąmoningai mojavo rankomis, o jo eisena buvo apgalvota, priminė žygiavimą. Jis nusileido kopėčiomis ir lydimas pirmojo kapitono padėjėjo pasuko prie giko. Laukdamas, kol įrenginys pakibs virš Vigilant, klausiamai žiūrėjo į trečiojo rango kapitoną Pakosą. – Bręsta potencialus pagalbos veiksmų reikalaujantis įvykis (SAR – Search and Rescue), – iškeldamas senus pranešimus garsiai pranešė Pakosas. Sovietų karininkas abejingai žiūrėjo, kaip Eustisas priėmė žinią. Atrodė, jog Pakoso gudrybė veikė.

Eustisas nušoko nuo padangos dar jai nepalietus Vigilant pakilimo denio ir paėmė vieną pranešimą.

– Kas čia, vėl Nancy Jane skęsta? – Kai kurie labai seni Niu Bedfordo traleriai dažnai pakliūdavo į bėdą, bet jis prisiminė neseniai vilkęs Nancy Jane.

Pakosas skubiai nusivedė jį prie tiltelio ir ėmė aiškinti tikrąją jo iškvietimo priežastį. Jie įėjo į liuką šalia motorinės valties ir pasuko siauru, kilimu išklotu koridoriumi, vedančiu į kapitono kajutę. Eustisas įdėmiai klausėsi. Jo atsakingasis karininkas papasakojo apie jūreivio ketinimus ir apygardai išsiųsto pranešimo turinį.

Jam baigus, Eustisas paklausė:

– Ar manai, kad vyras kalba rimtai?

– Manau, taip.

– Na, kiekvienas tokį sprendimą priėmęs žmogus turi būti tam pasirengęs. Verčiau pasiruoškime galimiems veiksmams, jeigu jis bėgtų.

– Prie dešiniojo borto mes jau pakabinome virvines kopėčias, keli karininkai eina sargybą. Jei jis nušoks nepastebėtas, gali būti palydėtas prie kopėčių. Ponas Lundbergas dabar jų laive bando pasižvalgyti, ar jie turi paruoštų dėžių.

Pakosas pasirengė labai tinkamai, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Eustisas neslėpė pasitikėjimo atsakinguoju karininku. Jie buvo seni draugai ir jau kelis kartus tarnavo kartu. Eustisas ir Pakosas susipažino prieš dvidešimt metų, kai abu buvo paskirti į Japoniją. Pakosui iš karto patiko Eustisas.

Gerokai po incidento jis pasakos:

– Ralfas visiškai nesipuikuoja – jam labai rūpi kitų žmonių gerovė, jis prieinamas, priešingai nei kiti viršininkai, kurie tik įsakinėja ir tikisi paklusnumo be jokių klausimų. Tuo metu mūsų santykius stiprino jo draugiškas požiūris ir bendradarbiavimas. Vėliau jie kartu tarnavo Vašingtone ir labai nudžiugo sužinoję, kad kartu tarnaus Vigilant. Eustisas niekada nebijojo perduoti valdžios ir, išaiškinęs bendrąją politiką, nesikišdamas leisti pavaldiniams rūpintis visomis detalėmis. Jis turėjo retą savybę pavaldiniams įdiegti pasitikėjimą savimi. Pakosas ypač džiaugėsi tokiais santykiais, nes Eustisas atsakingajam karininkui perleido vadovavimą laivui.

– Taip galėjau savarankiškai priimti daugiau sprendimų, nereikėdavo, kad jis prieš tai patikrintų, žinojau, jog mano sprendimai sutampa su jo sprendimais, – prisiminė Pakosas.

Eustisas ir Pakosas buvo kaimynai nedideliame Naujosios Anglijos mieste Matapoisete, netoli Niu Bedfordo, turėjo bendrą jachtą ir kas antrą savaitgalį plaukiodavo ja Matapoiseto jachtklube.

Jie draugavo kaip paprasti civiliai, tačiau būdami Vigilant palaikydavo tik darbinius santykius. Niekada nekildavo klausimų, kad Eustisas yra kapitonas, o Pakosas atsakingasis karininkas. Dviese jie buvo „Ralfas“ ir „Polas“, bet įgulos akivaizdoje „kapitonas“ ir „ponas Pakosas“.

Dabar vyrai svarstė galimybę užkirsti kelią perbėgimui, bet abu buvo jautrūs ir užjaučiantys žmonės, nė vienas nejautė turįs moralinę teisę vienaip ar kitaip įsikišti.

– Na, vienaip ar kitaip, jeigu jis šoks, perbėgimo galimybė labai menka, nes mūsų delegacija vis dar ten, sovietai gali paimti juos įkaitais, – spėliojo Eustisas, – bet jeigu jis šoks konferencijai pasibaigus, jo galimybė pabėgti gana tikėtina. Sumaniai manevruodami mes lengvai galime įgyti pranašumą prieš jų laivą ir jį paimti. Manau, kad jis pakankamai protingas ir supranta, jog negali šokti, kol mes nepasiruošę išplaukti.

Pakosas pritarė.

– Bendrauk su tuo vyru, bet nebandyk jam daryti įtakos. Aš grįžtu atgal į susitikimą, kad jiems nekiltų įtarimų.

– Gerai, Ralfai, bet kodėl tau nepakilus ant tiltelio, galbūt pavyktų pamatyti tą vyrą, – pasiūlė Pakosas.

– Gerai, bet jokių kitokių veiksmų imtis negalime, kad nesukeltume įtarimų, jog norime jį prisivilioti.

Eidami prie tiltelio abu karininkai buvo įsitikinę, kad situaciją kontroliuos.

Pakosas apžvelgė Sovetskaja Litva tiltelį ir diskretiškai perdavė savo kapitonui, kad šalia turėklų stovintis ir į Vigilant pirmagalį žiūrintis vyras yra galimas perbėgėlis. Vyras pastebėjo du karininkus ir ėjo šalia turėklų, kol atsidūrė priešais juos. Jis tyliai žvelgė į Eustisą, žinojo, kad jo mėlyna uniforma išduoda jį esant kapitoną. Eustisas minutėlę žvelgė į vyrą, bet prisiminęs savo įspėjimą Pakosui greitai pasisuko ir nuėjo į vairinę.

Jis nenorėjo suteikti vyrui jokių minčių apie bendravimą. Bet nepaisant įdėmių žvilgsnių ar jų nebuvimo, jau pats karininkų pasirodymas ir jų susidomėjimas skatino neramią figūrą kitame denyje.

– Polai, geriau tegul įgula apie šią situaciją nežino. Reikia informuoti tik karininkus, kad jeigu kas nors įvyktų, jie būtų pasiruošę veikti.

Eustisui nekilo jokių dvejonių, ar gali palikti laivą, nes vadovauti liko Pakosas, tad jis pasuko atgal į konferenciją. Atsistojo ant padangos. Mefistofeliško veido operatorius patraukė sraigto svirtis ir perkėlė Eustisą atgal į Sovetskaja Litva denį.

Po kelių minučių į Vigilant grįžo leitenantas Lundbergas, nešinas pora pirštinių ir beveik tuščiu degtinės buteliu, kurį jam atidavė kapitono padėjėjai. Papasakojo Pakosui apie savo nedidelę nesėkmę ir pridūrė, kad nepastebėjo nieko įtartina.

– Pone Pakosai, nemačiau paruoštų dėžių ar ginklų, bet neabejoju, kad jie turi.

Pakosas tik nusišypsojo dėl nemalonumo ir pasakė, kad perbėgimui šansai geri. Papasakojo informavęs kapitoną ir kad abu karininkai tiki, jog vyras šoks tik konferencijai pasibaigus. – Taip, toks laikas būtų tinkamas, – pritarė Lundbergas. Pasidėjęs dovanas nuėjo tiltelio link, vairinėje paliko Pakosą su komunikacijų karininku leitenantu Burke. Burkė atėjo su Instamatic fotoaparatu, norėjo nufotografuoti vyrą. Vyras atsargiai fotografavo, kai tik potencialus perbėgėlis buvo matomas nuo Vigilant tiltelio. Po savaitės tos nuotraukos taps sensacija, jų ieškos viršininkai. Pats leitenantas Burkė tik pokelių mėnesių pamatys tai, ką nufotografavo.

Lauke Lundbergas prisidegė cigaretę, tarp užsitraukimų laikė iškėlęs riešą, o kairiąją ranką (taip buvo įpratęs) įsikišo į kišenę. Žiūrėjo į Sovetskaja Litva denį, ten trys vyrai ir dvi merginos atsirėmę į turėklus pozavo Vigilant įgulos nariui su fotoaparatu. Ant turėklų tupėjo senas dryžuotas kaip tigras katinas. Viena mergina, daili blondinė, laikė mišrios veislės šuniuką, o du karininkai ir šį rytą padėjęs persikelti tankių plaukų denio jūreivis žiūrėjo ir šypsojosi. Lundbergas atpažino vieną jūreivį. Tai buvo garbanotasis inžinierius, kurį buvo sutikęs jūrlapių kambaryje. Inžinierius glostė šuniuką, švelniai kažką jam murmėjo, nusišypsojo fotoaparatui, jo skruostuose atsirado duobutės.

Įgulos nariai mėtė vieni kitiems cigaretes. Lundbergas dar kelis kartus užsitraukė savo cigaretę, įmetė nuorūką į jūrą ir nusileidęs į savo kajutę paėmė dar kelis pakelius. Užkopė į pakilimo denį ir numetė juos prie turėklų stovintiems vyrams.

Įvykius stebėjo vieniša figūra viršutiniame sovietų laivo denyje. Netrukus Lundbergas grįžo prie tiltelio. Vyras, kurį jis norėjo pamatyti, vis dar stovėjo atsirėmęs į turėklus šiek tiek tolėliau nuo denio. Jis atidžiai stebėjo Vigilant laivo pirmagalį, bet pastebėjęs Lundbergą palei turėklus atėjo į tą vietą, kurioje pirmą kartą susitiko su karininku. Stovėjo vienas priešais kitą ir ieškojo vienas kito akių.

– Sprechen Sie Deutsch? (Kalbate vokiškai?) – pagautas impulso staiga paklausė Lundbergas.

– Ja! Ja! (Taip! Taip!) – plačiau atvėręs akis atsakė vyras ir pradėjo kalbėti vokiškai.

– Palaukite! Palaukite! Aš nekalbu! – iškėlęs rankas sušuko Lundbergas. – Habla español? (Kalbate ispaniškai?) – pabandė pasinaudoti savo pradinėmis ispanų kalbos žiniomis, kurias įgijo Panamoje tarnaudamas kariuomenėje. Prieš pradėdamas karjerą pakrančių apsaugoje jis dvi tarnybos pamainas buvo sausumos kariuomenėje.

– Poquito (Mažai), – atsakė vyras ir priešais veidą pakėlęs nykštį ir smilių parodė „truputį“. Lundbergas prisiminė vieną Žaliajame Kyšulyje vertėju buvusį įgulos narį, bet greitai atmetė tą mintį kaip per daug akivaizdų žingsnį.

Keli sovietai atėjo į denį už vyro. Jis greitai pasuko galvą, paėjo į priekį ir vėl sustojęs stebėjo Vigilant pirmagalį. Lundbergas sekė jį akimis. Jis vėl pagalvojo apie savo buvusius kaimynus latvius, jų kančias valdant sovietams ir svarstė, kokios negandos paskatino šią vienišą figūrą imtis tokių desperatiškų žingsnių. Lundbergas mąstė, kas iš tikrųjų galėtų būti šis vyras.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.