Tarp jų yra amerikietis karo lauko chirurgas, australė serbų armijos vairuotoja, anglė slaugė rusų armijoje, už osmanus kovojęs nuotykių ieškotojas iš Pietų Amerikos, dvylikametė vokietaitė ir keletas kitų civilių. Jie paeiliui pasakoja, ką matė ar jautė tą dieną, nė nenutuokdami, kaip baigsis karas ir koks bus jų likimas.
Tarp karių palydėtuvių 1914 metų rugpjūčio ketvirtąją, kai Elfrydė traukia namo ištiesusi kario paspaustą ranką, ir 1918 metų lapkričio tryliktosios, kai Budapeštą pasiekė sutriuškintos austrų-vengrų armijos kavaleristas Palas Kelemenas ir tyliai susiraitė priemenėje, kad nepažadintų tėvų, – ketveri siaubo, bado, pažeminimo, išsekimo ir liūdesio metai įvairiose karo scenose nuo Vakarų fronto, Alpių ir Balkanų iki Rytų fronto, Mesopotamijos ir Rytų Afrikos, kurie vienodai lamdė valstybių ir pavienių žmonių likimus.
Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams trečiąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Peterio Englundo knygos „Karo liūdesys ir grožis“.
* * *
1916 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis MIŠELIS KORDĖ PARYŽIUJE VĖLAI VAKARE DIRBA MINISTERIJOJE
Ankstyvas ruduo. Aukštas, giedras dangus. Kaip įprasta, laikraščiai tik erzina. Pirmuosiuose puslapiuose daugiausia tik storos antraštės apie naujas sąjungininkų pergales. Blogą naujieną jis aptinka tik trečiame puslapyje – ten trimis eilutėmis pranešama, kad Rumunijos armija vis dar traukiasi.
Apie ką nors kita – nė žodžio. Kordė ką tik perskaitė laišką, parašytą pulkininko, kuris pasakoja apie siaubingą neseną nutikimą Verdene, kur vis dar vyksta mūšis, nors ir nebe taip įnirtingai. (Praėjusią savaitę prancūzai atakavo prie Duomono ir užėmė kelis apkasus. Prieš dvi dienas vokiečiai surengė kontrataką. Be to, po tam tikro ramaus laikotarpio vėl prasidėjo mūšiai prie Somos. Kaip tik šiame fronte vakar pirmą kartą buvo panaudota visiškai nauja karo mašina – tam tikra motorinė transporto priemonė, apginkluota patrankomis ir kulkosvaidžiais, apsaugota plieniniais skydais ir riedanti ant vikšrų.) Nenaudojamas geležinkelio tunelis prie Tavano jau seniai naudojamas kaip bunkeris, kareivinės ir amunicijos sandėlis. Užstatytas tunelis visada būdavo pilnas žmonių – nuo savo dalinių atsilikusių kareivių arba tų, kurie tiesiog slėpdavosi nuo nesiliaujančios sviedinių krušos. Rugsėjo penktosios naktį sprogo amunicijos sandėlis ir per kilusį gaisrą žuvo apie 500–700 kareivių. Spaudoje apie tai neužsiminta nė žodžiu.(Beje, apie tai net nebuvo pranešta politinei vadovybei.)
Cenzūra labai griežta, taisyklės riboja beveik viską, jos painios ir sunkiai suprantamos.* Laikraščiuose neretai būna baltų vietų, kurios liko neužpildytos, pašalinus straipsnius paskutinę minutę. Taip pat pasitaiko grynai semantinių manipuliacijų – kai kurios atrodo beveik apgailėtinos. Vietoje „sudarius taiką“, rašytojai raginami rašyti „po karo“. Vienas pažįstamas kolega, dirbantis gretimame departamente, neseniai sugebėjo įkalbėti žurnalistus nebevartoti frazės „žirgų lenktynės“, o vietoj jos rašyti „žirgų atrankos bandymai“. „Mes išgelbėti!“ – suprunkščia Kordė.
Tačiau jį labiausiai piktina ne cenzūra ar kalbos taisyklės, o faktas, kad žurnalistai taip lengvai leidosi paverčiami nacionalistinių politikų ir ribotų pažiūrų kariškių ruporais. Dienoraštyje jis rašo:
Prancūzijos spauda niekada neatskleidė tiesos, net ir tos, kurią galima parodyti net cenzūros sąlygomis. Mus tik apipylė gražiomis kalbomis ir beribiu optimizmu; jie nuosekliai juodina priešą ir užsispyrę slepia karo baisumus ir skausmus, visa tai pridengdami moralizuojančiu idealizmu!
Žodžiai yra viena iš populiariausių strateginių karo žaliavų.
Po pietų Kordė eina į savo biurą ministerijoje. Eidamas bulvaru jis mato daugybę sužeistų, medaliais apdovanotų karininkų, paleistų atostogauti: „Atrodo, kad jie atvyksta čia visų pirma pasimėgauti susižavėjusių praeivių žvilgsniais – tai lyg tam tikras atlygis.“ Jis praeina eiles prie maisto prekių parduotuvių. Iki šiol propaganda naudojo svarbų faktą, – kad Vokietijoje visko trūksta, o Prancūzijoje visko esama. Tačiau trūkumą pajuto jau ir prancūzai. Sunku gauti cukraus, sviestas parduodamas tik šimtais gramų, o apelsinų visai nebėra. Bet tuo pat metu mieste pastebima kai kas naujo – naujieji turčiai arba NT, kaip juos kartais vadina. Tai juodosios rinkos rykliai, karo spekuliantai ir kiti, praturtėję iš sandorių su armija arba iš prekių trūkumo ar iš panašių dalykų. NT nuolat pastebimi restoranuose, kur valgo brangiausius patiekalus ir geria puikiausius gėrimus. Juvelyrai jau seniai negyveno taip gerai. Ponių mada pasižymi ypatinga prabanga ir prašmatnumu. Tuo pat metu apie karą kalbama mažiau nei bet kada anksčiau, bent jau žemuosiuose visuomenės sluoksniuose.
Šį vakarą Mišelis Kordė dirba iki išnaktų. Jis su kolega iš Švietimo ministerijos vargsta prie ataskaitos Išradimų komitetui. Jie baigia tik apie antrą nakties.
1917 m. sausio 16 d., antradienis MIŠELIS KORDĖ SVARSTO, KOKS BUS PASAULIS PO KARO
Kažkas vyksta. Gali justi, kad kažkas keičiasi. Mažėja domėjimasis karo įvykiais, o gal stiprėja eskapizmas. Pirmaisiais metais laikraščiai buvo pilni romantiškų pasakojimų apie karius ir didvyrius, o dabar tą vietą užima detektyvai, kriminalinės istorijos ir kiti panašūs dalykai, atitraukiantys nuotikrovės. Dažniau ima skambėti atviri protestai prieš karą. Bet spaudoje ir kalbose vadinamųjų viešų diskusijų toną vis dar diktuoja šovinistai, nacionalistai, oportunistai ir retorikai. Vis dar įprasta, kad jų kalbas ir mintis tarsi aidas atkartoja paprasti žmonės. Ilgą laiką propaguoti taiką, net kalbėti apie taiką buvo tabu. „Taika“ buvo toks nepageidaujamas žodis, kuris šiek tiek atsidavė defetizmu, simpatija vokiečiams, silpnavališkumu ir noru siekti kompromiso. Vien dėl paties žodžio žmonės imdavo protestuoti, keiktis arba nutaisydavo pasipiktinusią miną; šis žodis netgi pritraukė cenzūros dėmesį. Priimtina sąvoka buvo „pergalė“ – visiška, neribota, visaapimanti. Kaip ir kitose kariaujančiose šalyse, kančios ir nuostoliai sustiprino ne norą siekti kompromiso, o kietakaktiškumą ir užsispyrimą priimti tik „pergalę“. Nes kitaip visos kančios ir nuostoliai juk būtų beprasmiški, ar ne? O kam ieškoti kompromiso, jei tavo šalies vis tiek niekas nenugalės?
Bet dabar kažkas vyksta. Kalbos taisyklės kažkuo pasikeitė. Kol kas tik gatvėje, tarp žmonių. Dabar jau neretai gali išgirsti kalbant apie būtent taikos ilgesį. Prieš kelias dienas Kordė stovėjo šaltyje prie tramvajaus stotelės ir klausėsi pokalbio tarp moters ir karo lauko kapeliono, neseniai grįžusio iš Somos prie Verdeno. Kapelionas jai pasakė: „Daugybė motinų nešioja gedulą. Tikėkimės, kad visa tai greitai baigsis.“ O visai neseniai tame pačiame tramvajuje jis išgirdo, ką viena aukštuomenės ponia, susisupusi į kailius, garsiai pareiškė vienam kareiviui: „Praėjus trisdešimčiai mėnesių tu nebūtum ten, kur esi dabar, jei tūkstančiai niekšų ir idiotų nebūtų balsavę už karingai nusiteikusias partijas.“ Daugelis bendrakeleivių pasijuto nejaukiai, bandė šypsotis, o viena darbininkė, sėdėjusi netoli Kordė, sumurmėjo: „Ji visiškai teisi.“
Garsiai ima reikštis ne tik kančia ir išsekimas. Iš dalies nuotaikų pasikeitimas gali būti reakcija į praėjusį mėnesį paskelbtus pasiūlymus derėtis dėl taikos: pirma iš Vokietijos pusės per jos kanclerį Betmaną Holvegą, o paskui (vos po kelių dienų) iš JAV per prezidentą Vilsoną. Sąjungininkų šalių valdantieji pirmojo pasiūlymą atmetė iškart ir su triukšmu, o antrojo pasiūlymą pasitiko prieštaravimais, reikalavimais ir tokiais miglotais pasisakymais, kad dabar visiems aišku, jog greitos taikos nėra ko tikėtis. Bet Žodis visgi atgijo gyvenimui – „Taika“.
Publikuotas Vokietijos imperatoriaus laiškas šalies kancleriui – taip pat propaganda už vokiečių taikos pasiūlymą. Laiške Vilhelmas be visa kita rašo: „Taikos pasiūlymas – tai moralės aktas, būtinas pasauliui išlaisvinti – įskaitant ir neutralias šalis – nuo jį baigiančios sugniuždyti naštos.“ Šiandien visi Prancūzijos laikraščiai polemizuoja dėl šio laiško ir pirmiausia abejoja dėl jo autentiškumo. Amerikiečių pasiūlymas buvo sutiktas taip pat šaltai, beveik pašaipiai: „Fantazija! Iliuzija! Didybės manija!“ Kordė girdėjokažką pašaipiai replikuojantį, kad Amerikos prezidentas yra „vokiškesnisuž pačius vokiečius“.
Argi kas nors galėtų pateikti teisingą taikos galimybių ir karo problemų vaizdą pasaulyje, kai vienintelė tikra visuomenės informavimo forma – spauda – yra griežtai cenzūruojama ir valdoma propagandistų, karo trokštančių peštukų ir ideologų? Kordė nesiguodžia mintimi, kad ateinanti karta galbūt išpainios šią prieštaringų jausmų painiavą, išaiškins idėjas, išpūstas mintis, pusiau tiesas, iliuzijas, žodžių žaismą, melą ir apgaules, gimusias per šį karą. Žinoma, mintyse jis dažnai prisimena, kas atsitiko iš tikrųjų, kai prieš pustrečių metų vasaros pabaigoje viskas pradėjo griūti. Kordė užsidegęs bando iš visur surankioti faktų nuotrupas apie to meto įvykius, išsibarsčiusius kaip pamiršti pėdsakai seniai apleistoje nusikaltimo vietoje. Tik kažin ar ką dar įmanoma išsiaiškinti, kai viskas seniai praėję. Jis gerai žino, kad spaudos sukurtas karo vaizdas ir tautos nuomonė yra taip iškreipti, kad nedaug skiriasi nuo melo. 1915-ųjų balandį dienoraštyje jis rašė: „Cenzūros baimė ir būtinybė girti žemiausius [visuomenės] instinktus priverčia [spaudą] skleisti tik neapykantą ir įžeidinėjimus.“ Politikai ir generolai, kurie 1914-aisiais privertė visuomenę patikėti, kad karas būtinas, patys tapo šios neapykanta pulsuojančios viešosios nuomonės įkaitais: ji nebeleido net pagalvoti apie kompromisinę taiką; neįmanomos tapo net kai kurios taktiškai būtinos atsitraukimo operacijos, nes spauda jas iš karto būtų pavertusi simboliniais pralaimėjimais ir taip pateikusi tautai – kaip Verdeno atveju. Bet gal pagaliau kažkas visgi pradeda keistis?
Ne, akivaizdu, kad laikraščiai tikrai nebus patikimas šaltinis ateities istorikams. O kaip žmonių laiškai? Kordė abejoja net ir dėl jų. „Laiškai iš fronto sukuria apgaulingą karo vaizdą. Rašantieji žino, kad jų laiškus gali patikrinti cenzūra. Be to, pagrindinis rašančiojo tikslas yra padaryti įspūdį ateities skaitytojams.“ O kaip nuotraukos? Galbūt jos gali padėti išsiaiškinti, kaip buvo iš tikrųjų, pavyzdžiui, savame fronte? Kordė netiki ir tuo. Dienoraštyje jis rašo:
Mūsų iliustruoti žurnalai neatskleidžia tam tikrų gyvenimo aspektų iš tuštybės arba gėdos. Tad ateinančios kartos gaus labai didelių spragų turinčią nuotraukose įamžintą karo istoriją. Pavyzdžiui: nuotraukose neišvysi, kad namuose dėl apšvietimo apribojimų būdavo beveik tamsu; nepamatysi niūrių, tamsių gatvių su vaisių parduotuvėmis, kurias apšviečia stearino žvakės; nepamatysi šiukšlių konteinerių, kurie guli ant šaligatvių iki trečios valandos popiet, nes trūksta darbo jėgos; o kur dar eilės, kuriose stovi apie tris tūkstančius žmonių, laukiančių prie maisto parduotuvių, kad galėtų pasiimti savo cukraus normą. Kita vertus, nuotraukose nepamatysi ir restoranų, arbatinių, teatrų, varjetė ir kino salių, kurios sausakimšos žmonių.
