Diplomatija ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio medžioklės
Aptariamu laikotarpiu medžioklė buvo neatsiejama diplomatijos, dvaro švenčių, ceremonijų dalis. Ji buvo ne tik vienas mėgstamiausių valdovų užsiėmimų, bet ir pramoga, į kurią buvo įtraukiami jų svečiai, kadangi taip buvo ir įtvirtinamas socialinis statusas. Teisės naudotis medžioklės plotais suteikimas to meto visuomenėje reiškė valdovo prielankumą ir buvo praktikuojamas net tarpvalstybiniuose santykiuose.
Antai Ldk Vytautas turėjo išskirtinę teisę medžioti už LDK ribų: Ordino didysis magistras po Žalgirio mūšio 1411 m. leido „didžiai galingam ponui hercogui Aleksandrui, kitaip Vytautui [...] išskirtiniam ponui [...] nekliudomai medžioti visus žvėris ir paukščius po visas [...] dykras [Ordino žemėse]“, tačiau pažymėjo, jog tokiomis pat sąlygomis medžioti LDK galįs ir jis pats. Leidimų medžioti svetimose teritorijose Vytautas prašydavo laiškuose arba per atvykusius Ordino pasiuntinius, o neretai juos pasiūlydavo ir pats Ordino vadovas.
Reikia pabrėžti, jog tai nereiškė, kad LDK teritorijoje nepakako medžioklei tinkamų plotų. Tiesiog toks bendravimas atitiko Viduramžių elito elgesio modelius.
Nuolat į LDK atvykstančių užsienio svečių ir pasiuntinių liudijimai apie jų atvykimo proga rengtas medžiokles leidžia tarti, jog medžioklė laikyta itin prabangia, kilmingiesiems pagerbti tinkama pramoga. Antai Ghilleberto de Lannoy savo prisiminimuose rašo, jog svečiuodamasis pas Jogailą kartu su valdovu vykęs medžioti meškų ir jam buvęs pastatytas gražus namelis.
Po medžioklių kunigaikščio dvaruose buvo rengiamos iškilmingos puotos, sumedžiota žvėriena apdovanojami svečiai. Viename XV a. šaltinyje išliko duomenų apie itin pompastišką dovanojimo ceremoniją, kai vyskupams į Konstancą Jogaila siuntė tris gyvus stumbrus. Kadangi jų gabenimas užtruko, pakeliui buvo nuspręsta du nuvargusius žvėris paskersti ir į Konstancą gabenti silkių statinėse pasūdytą žvėrieną. Trečią stumbrą buvo įsakyta pasūdyti jo paties odoje su gerais prieskoniais.
Būtent pastarąjį atgabenus į Konstancą bei imperatoriaus Zigmanto I įsakymu pridėjus naujų prieskonių (kad dar kurį laiką išsilaikytų), stumbras buvo pasiųstas toliau Reino upe Anglijos karaliui. Žinoma, šiuo atveju turėjo būti svarbus ne dovanojamos žvėrienos kiekis, bet pats jos dovanojimo aktas bei gabenimo būdas, kai „[stumbrą] bevežant iš Konstanco, heroldai pūtė trimitus, kad visi galėtų jį matyti“.
Tokios „dovanojimo akcijos“ nebuvo pavienės. Yra žinoma, kad Vytautas taip pat ne kartą siuntė sumedžioto tauro mėsą didžiajam Ordino magistrui dovanų. XVI a. tokia diplomatijos forma taip pat išliko aktuali. Pavyzdžiui, 1546 m. Belovežo girioje organizuotos medžioklės metu buvo prisūdytos net trisdešimt penkios statinės stumbrų mėsos ir išsiųstos dovanų.
Toks LDK valdovų medžiotų gyvūnų demonstravimas neturėtų stebinti, kadangi XV−XVI a. medžioklės buvo organizuojamos kaip didžiulės iškilmės – su daugybe muzikantų bei triukšminga palyda, privalėjusia išsiskirti vienoda prabangia apranga. Tokiu būdu viešai reprezentuojamas kunigaikštiškos galios išskirtinumas, puikiai derėjo prie to meto Europos kilmingųjų gyvenimo būdo sampratos, svečių priėmimo protokolo ir tradicijos.
Antai 1575 m. kelionės į Italiją metu, lapkričio 18 d. Jurgis Radvila buvo priimtas Austrijos imperatoriaus Maksimilijono II rūmuose ir po pusryčių taip pat pakviestas kartu su imperatoriumi ir keturiais jo sūnumis vykti į šernų medžioklę, suteikusią „didelį malonumą ir sielos atgaivą“.
XV–XVI a. puoselėjant įvairius diplomatinius ryšius, stumbrų ar taurų dovanojimas turėjo gana didelę reikšmę. Greta minėto Ldk prestižo demonstravimo buvo tikimasi padaryti įspūdį to meto Europos galingiesiems, kadangi šių žvėrių medžioklės prasmės buvo „platesnės nei grobis ar pramoga“.
Išlikusiame Husoviano laiške Bonai Sforcai kalbama apie didelės stumbro iškamšos, kuri turėjo būti nusiųsta popiežiui Leonui X (dideliam medžioklės gerbėjui), parengimą. Dėl staigios popiežiaus mirties šio sumanymo buvo atsisakyta, tačiau šaltiniuose yra minimi ir kiti stumbrų dovanojimo atvejai užsienio valdovams.
Pavyzdžiui, LM knygose yra išlikęs Žygimanto Augusto įsakas Belovežo ir Kameneco girininkui (rusėn. лесничий) Ivanui Liadskiui neimti iš girininkų – varovų (rusėn. осочник) duoklės, kadangi pastarieji turėję daug vargo gabendami stumbrų jauniklius į Varšuvą, o iš ten į Vieną ir dėl šios priežasties nespėję įdirbti savo valakų.
Išreiškiant prielankumą, šalia stumbrų ypatingą vietą vėlyvųjų Viduramžių visuomenėje užėmė ir medžioklinių paukščių dovanojimas. Vytauto valdymo laikais tai peraugo į tam tikrą diplomatijos formą su nerašytomis taisyklėmis, pagal kurias „dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius“. Antai 1409 m. Vytautas laiške Ordino didžiajam magistrui rašo: „siunčiame Jums, baltą vanagą ir su juo keturis sakalus, du nuo mūsų ir du nuo mūsų ponios“.
Vytauto sakalų priežiūra dvare rūpinosi daugiausia rusėnai, kuriems vadovavo dvaro sakalininkas (rusėn. cокольничий), šiuos rusėnus Ldk kartais skolindavo ir kitiems valdovams. Yra žinoma, jog Jogaila, taip pat mėgęs medžioklę su sakalais, savo sakalininkui Teodorui Vesnai patikėjo Vitebsko valdymą.
Petrauskas pažymi, jog vos kelis valstybingumo šimtmečius išgyvenusioje Lietuvoje tebeegzistavo ankstyvosioms monarchijoms būdinga asmeninio pavaldumo ir lojalumo santykiais grįsta valdžios organizacija, kai valdovo ir didikų santykiai rėmėsi ne rašytinėmis privilegijomis ar valdymo institucijomis, o asmeniniais ryšiais, todėl galima tarti, kad ilgai trunkančių medžioklių metu neretai buvo įgyjamas valdovo prielankumas, išreiškiamas (kaip matome iš pavyzdžio) suteikiamomis pareigybėmis.
Jogailos pomėgį medžioklei su plėšriaisiais paukščiais patvirtina ir gausūs kronikininkų įrašai, ir Krokuvos katedroje medžioklės scenomis bei sakalų skulptūromis išpuoštas jo antkapis. Svarbu atkreipti dėmesį, jog to meto visuomenėje šie paukščiai be tiesioginės utilitarinės funkcijos (medžiojant) turėjo ir simbolinę prasmę, kaip gebantys pernešti mirusiojo sielą į kitą pasaulį.
Šio tikėjimo ištakos gali būti įžvelgiamos Vygando Marburgiečio tekstuose aprašomuose įvykiuose. Jis mini, jog 1382 m., Kęstučio laidotuvių metu, kartu su jo kūnu buvę sudeginti medžiokliniai paukščiai bei šunys.
Prielankumo reiškimo būdas, dovanojant medžioklinius paukščius, išliko aktualus ir vėliau. Yra žinoma, kad XV a. pabaigoje Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III Ldk Aleksandrui atsiuntė prabangių dovanų, tarp kurių buvo ir penki medžiokliniai sakalai. LM knygose gausiai minimi pareigūnai ir valstiečiai, privalėję rūpintis LDK valdovo medžiokliniais šunimis bei paukščiais, o tai rodo medžioklę su sakalais išlikus tokia pat mėgiama valdovo pramoga.
Nors žymiai iškilmingesnius pasiuntinių ir kitų svečių priėmimus buvo galima rengti rezidencinėse pilyse, puotos neabejotinai rengtos ir medžioklės dvaruose. Anot Williamo Urbano, puotos buvo rengiamos naktimis, tačiau konkrečių žinių apie mėgiamiausią puotavimo laiką neturime. Tiesa, imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigismundas von Herbersteinas, XVI a. pradžioje priimtas Žygimanto Senojo dvare, mini ilgai užtrunkančius pasilinksminimus.
Nors nėra žinoma, kiek ir kaip skirdavosi kasdienis valdovo maistas nuo pateikiamo puotose, tačiau itin dažnai valdovo racioną ir puotų „valgiaraštį“ papildydavo medžioklių metu sugauta žvėriena bei paukštiena (laukinės antys, kurapkos, tetervinai), prie kurių buvo gaminami įvairūs padažai ir užpilai.
Apie medžioklės produktų kiekį, sunaudojamą priimant svarbius Ldk svečius bei pasiuntinius, šiek tiek informacijos randame Lietuvos Metraštyje. Šaltinyje teigiama, jog Lucko suvažiavimo puotoms skiriamą kasdienį davinį sudarė iki septynių šimtų statinių midaus, neskaitant muskatelio, vyno ir malvazijos bei įvairių kitų gėrimų, o prie jų buvo patiekiama po septynis šimtus telyčių, avinų, paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų bei naminių patiekalų.
Žinoma, tokie skaičiai vargu ar gali atspindėti tikrovę, ypač dėl akivaizdžios metraštininko tendencijos hiperbolizuoti skaičius, tačiau tai liudija, jog to meto visuomenėje valgio gausa ir patiekalų įvairovė buvo siejama su valdovo galia bei prestižu.
Medžioklės trofėjų dovanojimas ar jų priėmimas to meto visuomenėje turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę. Pagal egzistavusį paprotį buvo nustatomas ir sutvirtinamas tarpusavio ryšys, turėjęs perteikti senjoro galimybę viešai demonstruoti savo turtus bei visapusiškai jais disponuoti (t. y. eikvoti).
Pažymėtina, jog per pramogines medžiokles gauti medžioklės produktai nuo XV a. buvo naudojami prabangos daiktams ar dovanoms gaminti. Pavyzdžiui, Zigmanto I arbitras Benediktas Marka puotos metu buvo apdovanotas prabangiais kailiniais. Taip pat iš stambiųjų raguočių ragų buvo gaminami indai gėrimams (ką liudija Kernavės žemutinio miesto bei Trakų pusiasalio pilies archeologiniai kasinėjimai), peilių rankenos, šachmatai.
Dovanojimo aktas, kuriuo deklaruojama draugystė bei lygiavertiškumas, turėjo būti abipusis ir nebūtinai turėti didelę ekonominę reikšmę. Žinoma, valdovui ir jo artimiausiai aplinkai siunčiamos dovanos savaime turėjo derėti prie jų statuso, o geriausiu atveju – sudominti bei pradžiuginti. Tokiu raritetu gali būti laikomas Lietuvos metraštyje minimas Gedimino sumedžioto itin stambaus tauro ragas, Ldk Vytauto padovanotas imperatoriui Zigmantui, ar Sigismundui von Herbersteinui karalienės Bonos įteikti diržai iš tauro odos, vietinių gyventojų įsitikinimu turėję palengvinti gimdymą.
Taip pat gana dažnos dovanos, pritaikomos medžioklėje: žirgai, medžioklės reikmenys (brangūs ginklai, šarvai, šalmai, drabužiai ar net maisto produktai). Antai Vytautas didžiajam magistrui siuntė sakalus, medžioklinius šunis, totorius, o atsidėkodamas šis Vytautui nusiuntė sidabro vėrinį, aukso šalmą, papuošalų Julijonai, vyno ir kovos žirgą.
Dovanos buvo įteikiamos po medžioklių vykstančiose puotose, siekiant pagerbti drąsiausius medžiotojus. Pavyzdžiui, Husovianas perteikia epizodą, kai kilmingi jaunuoliai varžosi, kurio ietis įsmigs giliau į medžiojamo stumbro kūną ir tuo labiau įsiteiks valdovui, pelnys jo palankumą, demonstruodami fizinį pajėgumą. Tarp įteikiamų dovanų minimos ietys, balno diržai etc. Taip pat pažymima, jog dovanų vertė priklausė nuo apdovanojamo asmens nuopelnų medžioklės metu ir jo padėties kilmingųjų tarpe.
Už ypatingus nuopelnus šios pramogos metu buvo negailima atlygio. 1546 m. surengtoje medžioklėje Trakų kaštelionas Jeronimas Chodkevičius, pridengęs valdovą pavojingą akimirką, atlygio gavo 12 florenų. Galima manyti tokias išmokas pasitaikydavus gana dažnai, kadangi medžioklė buvo gal ir pavojingiausia to meto pramoga.
Antai tos pačios medžioklės metu iš urvo išguita meška sužeidė vieną iš varovų, kuris išsigelbėjo tik įlipęs į ąžuolą. Ekstremalių situacijų dažnumą medžioklių metu patvirtina dar vieno šaltinio duomenys, kuriame teigiama, jog LDK valdovo Žygimanto Augusto gyvybę išgelbėjo tik Petro Stanislovo Viesiolovskio greita reakcija, kuomet ant įsiutusio stumbro nugaros užšokęs dvariškis sugebėjo numaldyti įsišėlusį žvėrį, apsaugodamas valdovą.
Reikia manyti, jog dėl panašių vaizdų medžioklės metu Husovianas ją savo kūrinyje prilygino koridai, stebėtai per vieną apsilankymą Romoje.
Apibendrinant galima teigti, jog LDK valdovo organizuotos medžioklės visų pirma buvo valdančiojo elito pramoga bei privilegija, deranti pavyzdiniam to meto valdovui, praturtinanti didžiojo kunigaikščio ir jo aplinkos laisvalaikį bei vaišių stalą.
Ši pramoga LDK valdovams iš tiesų padėjo užmegzti, palaikyti bei vystyti diplomatinius ryšius su kitais valdovais, linksminti bei deramai (pagal to meto vyravusias tradicijas) priimti ir pagerbti atvykstančius įvairių šalių pasiuntinius, taip pat puoselėti lojalumo ryšius LDK valdovo dvare ir už jo ribų. Bendras pramogavimas ir teisė būti šalia valdovo artikuliavo pasilinksminimuose dalyvaujančiųjų socialinę padėtį.
Minėtų reikšmingų mentalinių, sociopolitinių ir socioekonominių medžioklės fenomeno dėmenų gyvybingumas LDK suformavo savitą medžioklės tradiciją, kuri atliepė į Vakarų Europos valdančiojo elito praktikuojamą modelį bei ženklino Ldk dvaro įsijungimą į to meto bendraeuropinę komunikacinę erdvę.
