R.Kazėnas abejoja ne viena paplitusia 1993-iųjų įvykių ir jų pasekmių versija.
Lygiai prieš 20 metų, 1993-iųjų rugsėjo 16-ąją Lietuvoje smarkiai padvelkė perversmo paraku. SKAT Kauno rinktinės kuopos vadas Alvydas Pangonis su ginkluotais savanoriais, paėmę transporto priemones, patraukė į Altoniškių mišką, esantį Zapyškio (Kauno r.) apylinkėse.
Jau nuo liepos ten su būriu šalininkų glaudėsi SKAT Kauno rinktinės ginklininkas Jonas Maskvytis, atsisakęs nusiginkluoti po konflikto su Kauno nusikaltėlių pasaulio atstovais.
Buvo sudaryta Seimo komisija iš kairiųjų ir dešiniųjų atstovų, su savanoriais, kėlusiais jau ne vien socialinius, bet ir politinius reikalavimus, buvo tariamasi beveik savaitę.
Netikėtas J.Maskvyčio sprendimas
Atrodo, kad jau buvo rastas kompromisas, rugsėjo 22 d. apie 100 ginkluotų vyrų, sušokę į sunkvežimius, nuo Zapyškio patraukė Kauno link.
Ir staiga, artėjant atomazgai, atsitiko keisti dalykai, iki šiol neduodantys ramybės Rimgaudui Kazėnui, buvusiam „miškiniui“.
Jis pasakojo, kad kylant į kalną ties Kačergine staiga sustojo visa kolona, atseit sugedo sunkvežimis. Buvo matyti, kaip iš savo mašibos išlipo maištininkų vadas Jonas Maskvytis. su juo kartu buvo seimo narys Algirdas Patackas ir signataras Liudvikas Simutis.
Su kuo ir apie ką jis kalbėjo, liko neaišku. Bet pasiekę Kauną, savanoriai ėmėsi iki šiol logiškai nepaaiškinamo veiksmo: užėmė SKAT Kauno rinktinės štabą Gedimino gatvėje ir norėjo nuginkluoti jo viršininką Jurą Abromavičių. į jį ginklą nukreipė savanoris Mykolas Dudonis. Bet J.Abromavičius ginklo neatidavė, su ištikimais šalininkais pasitraukė į Kauno VII fortą.
Ginklą jis atidavė nesipriešindamas. Pakaunės maišto istorija, kurios metu nebuvo iššauta nė vieno šūvio, pasruvo krauju jau po to. Maištininkai ar su jais susiję kariškiai paskęsdavo, nusižudydavo, buvo nužudyti. Taip pat ir J.Abromavičius – susprogdintas prie savo namų 1997-ųjų sausio 31-ąją.
Jo žūtis yra viena mįslingiausių žmogžudysčių per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją nuo 1990-ųjų.
VII forto mįslė
R.Kazėnui iki šiol neišeina iš galvos tai, ką likus beveik metams iki savo žūties J.Abromavičius viešai pasakojo apie tuos dramatiškus įvykius.
J.Abromavičius po štabo užgrobimo Gedimino gatvėje su lojaliais savanoriais pasitraukė į Kauno VII fortą. Iš ten per radiją M-1, pranešimas buvo pakartotas per TV laidą "Panoramą" jis pasiuntė pavojaus signalą ir tokiu būdu esą supykdė SKAT viršininką Arvydą Pocių (dabartinį kariuomenės vadą. – Red.).
„Kai aš nuvažiavau į VII fortą ir pagaliau susisiekiau su SKAT vadu A.Pociumi, pasakiau, jog aš paskelbiau karinę parengtį, nes juk atliktas karo veiksmas, užimtas štabas. Jis man pasakė – nieko nedaryk, kam tu paniką keli. Sako, pas mane visų rinktinių vadai, viskas gerai. Ar nebuvo susirinkta, kad būtų galima tiesiogiai, ne telefonu, perduoti įsakymą kažkokiam veiksmui? Kokiam? Man vienas žmogus pasakė: tau niekada neatleis VII forto epizodo. Vadinasi, buvo kažkoks planas, o aš su paskelbta karine parengtimi kažkam kažką sutrukdžiau“, – anuomet kalbėjo J.Abromavičius.
R.Kazėnas pats ilgą laiką dalyvavo dramatiškuose miško įvykiuose ir tik vėliau suprato, kad savanoriais manipuliuojama.
„Kažkam labai reikėjo sukelti suirutę, sukiršinti savanorius su policija, apskritai sujaukti padėtį šalyje. O juk laikas buvo kupinas įtampos. Į Seimą išrinkti kairieji (Lietuvos demokratinė darbo partija, LDDP. – Red.), šalies vadovu tapo Algirdas Brazauskas, buvo išvedinėjama okupacinė kariuomenė. Gyvenome kaip ant parako statinės“, - prisiminė R.Kazėnas.
Ar buvo politinė maišto programa?
Savanoriai maištininkai kėlė daugiausiai socialinius reikalavimus, bet buvo ir punktai, reikalaujantys neprileisti prie valdžios vairo asmenų, įtariamų „antilietuviška veikla“. Apskritai, savanoriai buvo ir tebėra siejami su radikaliais dešiniaisiais, kurie buvo nepatenkinti praradę valdžią.
Iki šiol gaji nuomonė, jog maištu buvo suinteresuoti to meto Sąjūdžio dešinieji ir kai kurie konservatorių veikėjai. Lygiai taip pat logiška atrodo ir nuomonė, jog suirute Lietuvoje buvo suinteresuotos priešiškos Lietuvai jėgos, sovietų slaptosios tarnybos. Apskritai, kalbant apie pakaunės įvykius ir tuomet, ir iki dabar Rusijos specialiųjų tarnybų vardas minimas dažnai – gal net pernelyg dažnai.
Paskutinis 1993-iųjų įvykių pakaunės miške kruvinas atgarsis buvo J.Abromavičiaus žūtis 1997-aisiais. Pasitraukęs iš SKAT jis veikė kaip Valstybės saugumo departamento (VSD) agentas ir rinko medžiagą apie savanorių maišto užkulisius, geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimą.
Jo surinkta informacija buvo perduota saugumiečiams, po žūties paviešinta žiniasklaidoje. Pareigūnas rinko duomenis labai kryptingai, vesdamas siūlų gijas į įtakingus to meto politikus, todėl jo žūties tyrimas ilgai užtruko ir paliko daugybę mįslių iki šiol.
Tyrimą užpainiojo politikai
Du kartus, 1997-aisiais ir 2007-aisiais buvo sudarytos Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti. Pirmąkart komisijai vadovavo konservatorius Sigitas Kaktys. Ši komisija dirbo tik formaliai, jokių aiškių išvadų nepateikė.
Po dešimties metų suburta komisija padarė išvadą, jog J.Abromavičių nužudė kruopščiai žmogžudystę suplanavusi grupė asmenų, turinčių teroristinės grupuotės požymių. Naujoji komisija lenkė į priešingą pusę – jos išvados buvo politizuotos, siekiant mesti šešėlį konservatoriams ir ypač Vytautui Landsbergiui.
Remiantis operatyvinių tarnybų duomenimis žiniasklaidoje buvo skelbiama versija, kad sprogmenį pagamino ir po J.Abromavičiaus automobiliu pritvirtino kaunietis Vytautas Grybauskas, po to žuvęs neatsargiai elgdamasis su sprogmeniu, o žmogžudystę užsakyti galėjo buvęs politinis kalinys, Seimo narys Algirdas Petrusevičius, įtartas savavališka ginklų gamyba ir laikymu.
Virvutė ir kardanas
R.Kazėnas iki šiol netiki, jog į J.Abromavičiaus nužudymą galėjo užsakyti būtent A.Petrusevičius.
„Nematau jokio motyvo, nors A.Petrusevičius ir buvo radikalus patriotas, galbūt, kaip ir jie manė, jog J.Abromavičius susijęs su rusų kontržvalgyba GRU, tokios legendos sklandė. Bet tai ne A.Petrusevičiaus braižas“, - tikino buvęs savanoris maištininkas.
Jam, ginkluotės specialistui, labiausiai užkliuvo provokatoriui neva pasakyti V. Petrusevičiaus žodžiai. Esą VSD agentui V.Petrusevičius pasakęs: „Padarysime kaip su J.Abromavičiumi - pakišim granatą po mašina, o raištelį pririšim prie kardano“.
R.Kazėnas teigė, jog J.Abromavičiaus „VW Passat“ modelis, po kuriuo buvo pakištas sprogmuo, kardano neturi.
„V.Petrusevičius ne toks kvailas, kad to nežinotų, todėl taip pasakyti negalėjo. Pagaliau, vargu ar jis būtų patikėjęs tokią atsakingą užduotį V.Grybauskui, kuris nemokėjo elgtis su sprogmenimis, tai liudijo ir jo gyvybę nusinešęs nelaimingas atsitikimas. Jeigu tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“, - kalbėjo R.Kazėnas.
V.Petrusevičius 2010-aisiais buvo nuteistas už neteisėtą ginklų laikymą. J.Abromavičiaus nužudymas jam nebuvo inkriminuotas.
Maišto pradininkas tyli
Įvairiai susiklostė aktyviausių pakaunės maištininkų likimai. Vieni tyliai pasitraukė iš karinių struktūrų, kai kurie pardavinėjo ginklus Kauno nusikaltėlių gaujoms. Kitus priglaudė karo medicinos tarnyba, vėliau tyliai buvo išlydėti į pensiją.
Maištininkų vadu laikomas J.Maskvytis buvo suimtas ir nuteistas už neteisėtą ginklų laikymą 2000-aisiais. Sodyboje, kur girtavo vyrų kompanija, aidėjo šūviai ir sprogimai. Policija aptiko ginklų, granatų ir naminės varymo aparatą.
Nuteistas 4 metams laisvės atėmimo, J.Maskvytis buvo paleistas anksčiau laiko.
Prisiminti 20 metų senumo įvykių jis nepanoro. Portalo lrytas.lt žurnalistui jis pasakė, kad turi rūpesčių dėl pasiligojusios motinos ir apskritai šia tema kalbėti nenorintis.
