Lietuva nusivylęs litvakas kalbas apie susitaikymą su žydais vadina akių dūmimu

Specialiai lrytas.lt, Los Andželas

Daugiau nuotraukų (1)

Monika Bončkutė, Vladas Krivickas

Sep 18, 2013, 8:31 AM, atnaujinta Feb 22, 2018, 2:20 AM

Su Lietuvos valstybe dėl pilietybės atstatymo bylinėjęsis ir Lietuvai karčių žodžių ankstesniuose interviu negailėjęs litvakas Grantas Gochinas savo patirtis užfiksavo knygoje. Šią vasarą JAV pasirodė jo prisiminimai, pavadinti „Pikti kėslai, žudynės ir manipuliacijos: vieno žmogaus tiesos paieškos“.

JAV išleistoje knygoje, kurios viršelį puošia vinimi persmeigtos ir krauju apšlakstytos Rusijos imperijos, SSRS ir Lietuvos vėliavos bei nacių svastika, G.Gochinas teigia, kad žydų tautybės asmenys Lietuvos teritorijoje buvo persekiojami nuo carinės Rusijos laikų. Pasakodamas tragišką savo šeimos istoriją, autorius brėžia ryškias paraleles tarp carinės Rusijos, tarpukario nepriklausomos Lietuvos ir dabartinės Lietuvos valdžios elgesio metodų su žydų tautybės asmenimis.

Kalifornijoje gyvenantis G.Gochinas yra finansų patarėjas, Togo garbės konsulas ir Los Andželo konsulinio korpuso vykdomojo komiteto sekretorius. Jis žinomas ir dėl savo filantropinės veiklos, įskaitant ir su Lietuva susijusius projektus.

G.Gochino senelis Samuelis – Lietuvos pilietis. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau išvyko į Pietų Afriką. G.Gochinas penkerius metus bylinėjosi su Lietuvos Respublika nesėkmingai mėgindamas atgauti teisę į pilietybę. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos valdininkai sprendimą, kam atstatyti teisę į pilietybę, o kam – ne, priima atsižvelgdami į prašančio žmogaus tautybę. Negana to, G.Gochinas tvirtina kad Lietuvos įstatymai specialiai suformuluoti taip, kad pasaulio litvakai negalėtų pasinaudoti teise į savo protėvių pilietybę.

– Kodėl nusprendėte parašyti šią knygą?

– Savo šeimos istorija aš domiuosi pastaruosius 30 metų. Iš pradžių tiesiog norėjau sukurti gerai dokumentuotą geneologinį medį. Tačiau kai susidūriau su Lietuvos teismais ir suvokiau, kad su manimi elgiamasi taip pat, kaip kad buvo pasielgta su mano šeima tarpukario laikotarpiu, nusprendžiau, kad geriausias būdas, garantuosiantis, kad istorija nebus pamiršta, – parašyti apie tai knygą.

– Pripažinkite – knygos pavadinimas itin aštrus. Ar galėtumėte tiems, kas knygos neskaitė, pateikti piktavališkumo, žudynių ir manipuliacijų pavyzdžių, kuriais kaltinate Lietuvos valstybę?

– Pikta valia – tai žydų represijos Lietuvos teritorijoje caro laikais. Vien iš Kauno regiono 1915 m. į Rusijos gilumą buvo ištremta per 150 tūkst. žydų. Šiuose pogromuose aktyviai dalyvavo ir lietuviai, nekalbant jau apie tai, kad būtent lietuviai puolė plėšti kaimynų žydų turtą, pastariesiems vos uždarius namų duris. Vietinė valdžia visa tai pasyviai stebėjo ir nesikišo. Ištremti žydai, įskaitant ir mano protėvius, klajojo po Rusijos imperiją be teisės ūkininkauti ar ilgiau apsistoti vienoje vietoje.

Kai pagaliau jiems buvo leista sugrįžti (mano šeimos atveju – į Papilės kraštą), naujai susikūrusi Lietuvos valdžia ėmėsi manipuliacijų. Jie darė viską, kad sukliudytų žydams sugrįžti į jų gimtąsias vietas, puikiai žinodami, kad kiekviena diena, praleista už Lietuvos ribų, jiems grėsė ligomis, badu ir mirtimi. Per šitą pragarą perėjo ir mano prosenelė, kurios istoriją aprašiau savo knygoje.

Panašių manipuliacijų griebėsi ir dabartinė Lietuvos valdžia, mėgindama sutrukdyti man atgauti Lietuvos pilietybę. Priešingai negu beraštė, beturtė mano prosenelė, kuri neturėjo galimybių pasipriešinti Lietuvos biurokratams, aš nusprendžiau netylėti ir ieškodamas teisybės pasiekiau Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Žudynės – tai nacių ir lietuvių įvykdytas žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais. Maždaug 96,4 proc. visų Lietuvos teritorijoje buvusių žydų buvo nužudyti. Tai – aukščiausias žydų sunaikinimo procentas visoje Europoje. Antrojo pasaulinio karo metais saugiau buvo būti žydu nacių Vokietijoje negu Lietuvoje.

– Jūsų knygą palankiai įvertino nemažai iškilių žmonių. Tarp jų – Latvijos garbės konsulas Juris Bunkis, Estijos garbės konsulas Jaakas Treimanas, jų pagyrimai puikuojasi ant knygos viršelio. Ar rodėte rankraštį Lietuvos diplomatams? Ar manote, kad jie jūsų veikalą taip pat būtų įvertinę teigiamai?

– Ne, nerodžiau. Lietuvos valdžia su manimi elgėsi itin nesąžiningai, tad aš nejaučiu jokio pasitikėjimo jais ar jų nuomone. Puikiai žinau, kad Lietuvos vadžia niekuomet nesutiks prisiimti atsakomybės už padarytas klaidas. Turėtumėte klausti, kodėl jie švaisto mokesčių mokėtojų pinigus tam, kad atmestų mano pilietybės bylą, kuri buvo paremta aiškiais faktais.

Koks buvo jų tikslas paversti savo priešu žmogų, užimantį tarptautinės reikšmės postą, kuris, galiausiai, būtų buvęs ekonomiškai naudingas Lietuvai? Ar Lietuvos mokesčių mokėtojai mokesčius moka tam, kad jie būtų panaudoti šalies diplomatų pajuokai – juk tarptautinė bendruomenė stebi Lietuvos teismų darbą. Šios bendruomenės atstovai, sužinoję, kad Lietuvos teismais pasitikėti negalima, neabejotinai nuspręs investuoti kitur.

– Ar tas faktas, kad jūsų knygą teigiamai įvertino kaimyninių šalių diplomatai, byloja apie geresnius Latvijos ir Estijos santykius su pasaulio žydų bendruomene?

– Latvija ir Estija padarė didžiulę pažangą kelyje į susitaikymą su žydais. Jie nepabijojo pasakyti tiesos. Tuo tarpu Lietuva pasuko priešingu keliu. Mano knyga parodo aiškų ryšį tarp restitucijos ir pilietybės įstatymų. Lietuvoje ne kartą teko susidurti su terminu „telefoninė teisė“.

Man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad net jeigu aš bylinėsiuosi su Migracijos departamentu, teismuose teisybės įrodyti nepavyks, nes departamento žmonės paskambins teisėjams ir perspės, kad byla būtų atmesta. Iš pradžių tuo netikėjau, tačiau tolesnė patirtis parodė, kad Lietuva vis dar tebėra sovietinė respublika, kurioje įstatymo viršenybė negalioja.

– Paminėjote restituciją. Kodėl jums tokia svarbi Lietuvos pilietybė? Ar jūs taip pat mėginote atgauti anksčiau protėviams priklausiusį turtą?

– Tikrai ne. Mano šeima Lietuvoje gyveno labai vargingai ir jokio turto neužgyveno. Tie, kurie liko gyvi, pasitraukė dar prieš holokaustą. Lietuvos pilietybė man nebūtų suteikusi jokios materialinės naudos. Tiesiog norėjau sukurti istorine atmintimi pagrįstą ryšį, kuris su Lietuva sietų ne tik mane, bet ir mano sūnų bei sūnėną. Kadangi Lietuva padarė viską, kad pilietybė man nebūtų suteikta, vienintelis būdas sukurti šį ryšį buvo parašyti šią knygą.

– Ar manote, kad jūsų veikla – įskaitant „Youtube“ paskelbtą jūsų paskaitos įrašą, kuris susilaukė daugiau nei tūkstančio peržiūrų – pakenks Lietuvos įvaizdžiui?

– Tiesą sakant, man tai nerūpi. Aš tiesiog išdėsčiau faktus. Kai Lietuvos teismai nusprendžia, kam duoti pilietybę, o kam – ne, remdamiesi žmogaus tautybe (mano atveju – žydų), tai reiškia, kad Lietuva aiškiai parodo, kad šioje šalyje litvakams nėra vietos.

  Man gaila Lietuvos žmonių, tačiau kai tarptautinė bendruomenė pamatys, kad tokia paprasta byla buvo sprendžiama šitaip nesąžiningai, be abejo, užsieniečiai susimąstys, ar verta Lietuvoje pradėti verslą.

– Nemažai Lietuvos piliečių vis dar įsitikinę, kad tiesiogiai žydų žudyme dalyvavo tik maža dalelė etninių lietuvių. Ką manote apie tai?

– Faktai byloja ką kita. Knygoje cituoju vokiečių slaptosios saugumo policijos raportą, kuriame teigiama, kad iki 1942 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo nužudyti 114 tūkst. 856 žydai. Tą neva atliko 139 dalinio nariai, iš kurių 44 buvo raštininkai ir vairuotojai. Fiziškai neįmanoma, kad 99 nacių žudikai daugiau nei šimtą tūkstančių žydų per mažiau nei du mėnesius sušaudė be vietinių lietuvių pagalbos. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių.

– Lietuvos Respublika daugiau nei dviem tūkstančiams holokaustą patyrusių žydų giminaičių pažadėjo padalyti 870 tūkst. eurų kompensaciją. Ar ši kompensacija pakankama? O gal Lietuva turėtų pasekti Vokietijos ir Austrijos pavyzdžiu ir dar kažkokiu kitu būdu „denacifikuotis“? Lietuvos valdžia tvirtina daranti viską, kad susitaikytų su pasaulio žydais. Kodėl žydai negali tiesiog pamiršti praeities ir kurti ateitį kartu?

– Jokia suma nekompensuos brutalių skerdynių. Lietuva turėtų pasekti Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos pavyzdžiu ir pradėti sakyti tiesą. Įsivaizduokite, jeigu Noreikos (Jonas Noreika, partizanas, žinomas kaip Generolas Vėtra. – Red.) vardu pavadintos mokyklos moksleiviai žinotų, kad jis davė įsakymus šaudyti žydus?

Šis žmogus, beje, buvo susijęs ir su mano šeimos narių sunaikinimu. Abejoju, ar Noreikos vardo mokykloje besimokantys vaikai tą žino. Įsivaizduokite, koks skandalas kiltų, jeigu Berlyne atsirastų Adolfo Hitlerio, o Manhatane – Osamos bin Ladeno gatvė? Tuo tarpu Lietuvoje yra Kazio Škirpos gatvė, o Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, kurio ryšiai su naciais gerai dokumentuoti, palaikai pernai perlaidoti Kaune su fanfaromis ir valdžios palaiminimu. Kai valdžia viešai pagerbia žudikus, o teismai sprendimus priima tautiniu pagrindu, bet kokios Lietuvos kalbos apie susitaikymą yra tik akių dūmimas.

– Sugrįžkime prie pilietybės klausimo. Knygoje teigiate, kad šiuolaikiniame pasaulyje pilietybės – tarsi draudimo polisai. Jūs pats turite Pietų Afrikos ir JAV pilietybes. Kodėl manote, kad kelių pilietybių turėjimas yra privalumas?

– Įsivaizduokite, jeigu dauguma lietuvių būtų turėję daugiau nei vieną pilietybę prieš sovietų okupaciją. Įsibrovus sovietams, jie būtų be trukdžių išvykę į kitą Europos šalį ir išvengę represijų. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje žmonės turi teisę keliauti ir pritaikyti savo talentus ten, kur jiems atrodo geriausia ir patogiausia.

Lietuva, atsisakydama suteikti pilietybę protingiems, kvalifikuotiems žmonės, užsiima talentų eksportu. JAV jau ilgus metus išnaudoja imigrantų talentus. Izraelis pasaulio technologijų stebuklu tapo būtent dėl sugrįžtančių piliečių. Lietuva daro viską, kad išstumtų išsilavinusį jaunimą ir neleistų atvykti ir įsitvirtinti kvalifikuotiems piliečiams.

– Nepaisant pažertos kritikos Lietuvai, reguliariai lankotės mūsų šalyje. Per pastarąją kelionę buvote atsivežęs ir savo sūnų. Dalyvaujate žydų kapinių tvarkymo projekte. Kodėl jus Lietuva taip traukia? 

– Istorinė atmintis yra gyvybiškai svarbi ateinančioms kartoms. Tai – žmogiškojo tęstinumo pagrindas. Norint susikurti ateitį, svarbu žinoti praeitį. Iš mano protėvių buvo atimtas paprastas žmogiškas orumas. Giminės – išžudyti; nebeliko, kas prižiūrėtų jų kapus. Mano pareiga – išlaikyti atmintį.

Aš taip pat norėjau, kad mano sūnus turėtų teigiamą ryšį su Lietuva, bet Lietuva parodė, kad tai – neįmanoma. Siūlau nepamiršti vieno dalyko. Šiandienos jaunimas į praeitį žvelgia su pasišlykštėjimu, žinodami, kad ankstesnės kartos žudė žydus ir vogė jų turtą.

Jie taip pat turėtų nepamiršti, kad jų veiksmai žydų turto restitucijos ar pilietybės atstatymo bylose, tokiose kaip mano, taip pat bus vertinami ateities kartų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.