Iškeitusi Vieną į Vilnių 54 metų žurnalistė J.Lewonig tyrinėja Lietuvos istorinius ryšius su kitomis šalimis. Prieš porą metų ji išleido knygelę apie šveicarus Lietuvoje, o praėjusią savaitę Vilniuje pristatė 2500 metų apimančią Lietuvos ir Austrijos santykių istoriją.
Anot leidinį parengti padėjusio istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus, tai apžvalga, verta austrės plunksnos. Mat „lietuvis būtų skaičiavęs austrų kilmės kryžiuočių papjautus tautiečius, o J.Lewonig suskaičiavo Habsburgaites, ištekėjusias už Jogailaičių, kuriuos įprasta vadinti lenkais“.
– Ar imdamasi knygos apie Lietuvos ir Austrijos ryšius buvote tikra, kad rasite pakankamai informacijos? – pasiteiravo „Sostinė“ J.Lewonig.
– Jei nebūčiau radusi, knyga būtų mažesnė, o rašyti glaustai, tiksliai ir suprantamai buvo vienas mano tikslų. Iš tikrųjų net nenutuokiau, kiek man pavyks rasti. Tačiau kai ką įdomaus žinojau iš anksto.
Pavyzdžiui, kad šv.Kazimiero motina buvo austrė, o Žygimantas Augustas buvo vedęs dvi Habsburgaites. Kiekvienas austras žino, kad Habsburgų dinastijos atstovai tuokėsi daugybę kartų dėl politinių motyvų, bet tikrai ne kiekvienas, ir santuokos juos nuvedė į Rytų Europą.
Radau net aštuonias Habsburgaites, kurios buvo ištekėjusios už Jogailaičių. Šešios jų dažnai lankydavosi Vilniaus rezidencijoje.
Tačiau šie ryšiai dažniausiai siejami su Lenkija, ne su Lietuva. Austrijos valstybiniame archyve daugybė dokumentų iš Habsburgų ir Jogailaičių laikų sudėti į dėžes su pavadinimais „Lenkija“ ir „Rusija“.
Vienos meno istorijos muziejuje esantys Habsburgaičių, Lenkijos karalienių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikštienių bei jų sutuoktinių portretai yra aprašyti duomenų bazėje antrašte „Lenkija“. Niekur neminima Lietuva. Radvilos įvardijami tik kaip lenkai – Radziwilli.
Manau, kalbant apie Abiejų Tautų Respubliką akcentuoti Lenkiją neteisinga, nes Lietuva kartais buvo didesnė už ją. Tačiau vokiškai kalbančiuose kraštuose žmonės to nežino.
– Tapote vos ne Lietuvos istorijos eksperte?
– Knygos nebūčiau parengusi viena. Man padėjo daug puikių Lietuvos istorikų – jie džiaugėsi, kad ėmiausi šio darbo. Esu dėkinga Vydui Dolinskui, kuris daug žino apie Valdovų rūmų praeitį, yra studijavęs Austrijoje.
Valdovų rūmai buvo labai svarbūs Habsburgams. Pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta yra palaidota Katedroje. Vilniuje ji praleido vieną geriausių savo gyvenimo tarpsnių.
Kita Elžbieta, Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio žmona ir šv.Kazimiero motina, Vilniuje lankėsi apie 30 kartų. Čia palaidoti jos sūnūs Aleksandras ir Kazimieras.
Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata Austrijietė taip pat mirė Vilniuje, bet palaidota Krokuvoje. Vilniuje gyvendavo Zigmanto Vazos sutuoktinė Konstancija Austrijietė, kai jos vyras kovojo su rusais, taip pat trečioji Žygimanto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė.
– Kokie atradimai buvo netikėčiausi?
– Nežinojau, kad šiandien Zalcburgo muziejuje galima pamatyti pustrečio tūkstančio metų senumo gintaro iš Baltijos jūros.
Pasirodo, apie 550–15 m. prieš Kristų Diurnberge prie Zalcburgo klestėjo gintaro dirbinių mada. Jų atrasta daugybėje kapaviečių. Nustatyta, kad šis gintaras yra iš Baltijos jūros.
Mane taip pat nustebino vienos Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos surasta poeto Peterio Suchenwirto poema apie Austrijos hercogo Albrechto III žygį į Lietuvą. Jo metu Albrechtas su bendražygiais buvo įšventinti į riterius ir puotaudami Lietuvoje gėrė austrišką vyną.
Tai įvyko 1377 metais. Žygį apdainavusios jo liudininko P.Suchenwirto eilės „Apie hercogo Albrechto riterius“ 1939 metais buvo išleistos lietuviškai Kaune.
P.Suchenwirtas yra populiarus Austrijoje – viena aikštė Vienoje pavadinta jo vardu.
– Kaip jūs atsidūrėte Vilniuje?
– Norėjau pabėgti nuo kalėdinio šurmulio Vienoje ir kaip tik į rankas pateko skelbimas austrų spaudoje apie ketinamą leisti Vilniuje vokišką laikraštį „Baltische Rundschau“.
Tuo metu dirbau Vienoje kaip laisvai samdoma žurnalistė, mėgau keliauti po Rytų Europą, tad nedelsdama pasiūliau savo paslaugas.
1996-ųjų žiemą atvykau į Vilnių. Buvo vidurnaktis. Snigo, švietė pilnatis. Įsimylėjau šį miestą iš pirmo žvilgsnio.
Čia nebuvo prekybos centrų, trankios muzikos. Aišku, šiandien Vilnius kitoks, bet vis tiek čia nėra tokio skubėjimo kaip Vakaruose.
Simboliška, kad Katedros varpinės laikrodis neturi minučių rodyklės.
Toks miestas kaip Vilnius gali būti tik čia – jo neįmanoma palyginti su jokiu kitu. Niekur nepamatysi ant šventyklų bokštų katalikybės ir pagonybės simbolių drauge.
Gal tai ir kuria išskirtinę lietuvišką Vilniaus aurą? Čia daug mielų dalykų: užrašai ant Neries krantų, „Čiulbantis kryžius“ Žvėryne. Kai kur nors išvykstu, man trūksta Vilniaus. Tai ilgiausiai trunkanti mano meilė.
Gal tai ir kuria išskirtinę lietuvišką Vilniaus aurą? Čia daug mielų dalykų: užrašai ant Neries krantų, „Čiulbantis kryžius“ Žvėryne. Kai kur nors išvykstu, man trūksta Vilniaus. Tai ilgiausiai trunkanti mano meilė.
Tačiau austrus praeityje šis miestas traukė beveik labiau negu dabar. Šiandien aš suskaičiuoju gal tuziną savo tautiečių, nuolat gyvenančių Vilniuje. XVII–XVIII amžiais Vilniaus miesto piliečių teises turėjo 89 asmenys iš Habsburgų imperijos, nors kelionė iš Vienos į Vilnių trukdavo iki 53 dienų.
Išskirtinė lūpa
Habsburgų dinastija, kurios vardas siejamas su šeimos pilimi Šveicarijoje, apie 650 metų plėtė savo įtaką ir viešpatavo Europoje.
Skiriamasis šios giminės bruožas – atsikišusi apatinė lūpa. Manoma, jog tai buvo Jogailos dukterėčios Cimburkos Mazovietės (1394–1429), ištekintos už hercogo Ernesto Geležinio, palikimas.
Habsburgų ir Jogailaičių santuokų, grįstų politiniais sumetimais, virtinę pradėjo Jogailos sūnaus Kazimiero Jogailaičio (1427–1492) ir karaliaus Albrechto II dukters Elžbietos Habsburgaitės (1436–1505) vedybos.
Elžbieta susilaukė 13 vaikų, iš jų keturi tapo karaliais, vienas kardinolu ir vienas šventuoju.
Tarp Vilniaus miesto piliečių, atvykusių iš Habsburgų imperijos, ryškų pėdsaką sostinėje paliko architektas Johannas Christophas Glaubitzas (1700–1767) ir su juo dirbęs skulptorius Johannas Hedelis (1710–1764). Įspūdingiausi šio dueto kūriniai sostinėje – Šv.Kotrynos ir Šv.Jonų bažnyčios.
