Lietingą spalio rytą atėjęs į lrytas.lt redakciją R.Dubickas visą laiką stovės – jei atsisėstų, sako, nepajėgtų atsikelti. Kaskart, kai išsiruošia iš savo vieno kambario buto Pilaitėje, 44 metų vilnietis vienu ypu apsuka visas jam reikalingas institucijas ir medicinos įstaigas.
Tądien jis buvo ką tik grįžęs iš Vilniaus savivaldybės, kurios Socialinių reikalų ir pagalbos skyriuje ieškojo jam paskirtos pašalpos. Vienkartinę pašalpą baldams pirkti rugsėjo mėnesį skyrė Socialinės paramos centras.
Skirti skyrė, bet pervesti pinigų nėra kam. Stipriais nuskausminamaisiais gyvas luošas vyras jau kelias savaites priverstas sukti ratus – nuo Socialinės paramos centro iki Vilniaus savivaldybės. Buvo nuėjęs ir iki Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kažkas iš šių institucijų, matyt, tik norėdamas prašytoju atsikratyti, patarė savo pinigų ieškoti Finansų ministerijoje ir netgi... Lietuvos banke.
„Bet aš dar sveiko proto – bet kurioje ministerijoje ar banke man net durys neatsidarytų, o greičiausiai būtų iškviesta mašinytė su raudonu kryželiu“, – nelinksmai šypteli Ričardas.
Laukia „Princo“ – gyvena kaip vargeta
Gal ir nevargtų, nesižemintų kovotojas už Lietuvos laisvę. Bet dabar jau nėra kur trauktis – reikia susimokėti už jam rezervuotą virtuvės baldų komplektą. Bendrovė „Gintaro baldai“ pritaikė šiam vyrui visas įmanomas nuolaidas ir virtuvės baldų komplektą „Princas“ pardavė už 349 litus.
O kol laukia „Princo“, Ričardas gyvena lyg vargeta. Jo mėnesinės pašalpos sudaro 626 litus. Kai apsilankėme jo vieno kambario bute, kuriame gyventi leido Socialinės paramos centras, įsitikinome - čia nėra beveik jokių baldų. Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanotam vyrui namie nėra ne tik ant ko atsisėsti ir prie ko pavalgyti, bet ir ant ko prigulti.
Kol prie šiukšlių konteinerių nerado iš kelių čiužinukų išlankstomos sofos, tvirto stoto aukštas vyras miegui ant žemės nusimesdavo nuo senų laikų turimus kailinius. Stalą jam atstoja taburetė.
Sveikajam gali būti sunku suprasti, koks tas Ričardo miegas – dėl nuolatinių nugaros skausmų jis bluostą sudeda tik pusiau gulom, pusiau sėdom.
Bet čia, vieno kambario bute pirmajame aukšte, bent jau yra atskiras jo poreikiams pritaikytas dušas ir tualetas. Iki šio rugpjūčio jis glaudėsi bendrabučio kambaryje. Senus baldus jam buvo atidavęs iš Linkuvos kilęs, dabar jau buvęs Seimo narys Jonas Juozapaitis. Deja, jie buvo pernelyg seni, kad būtų perkelti į naują būstą.
Maistu smarkiai padeda labdaros valgyklos „Ekklesia“ darbuotojos, kiti žmonės. „Atvežė, atsimenu, J.Juozapaitis maisto pripirkęs už 150 litų – visokių dešrų, vyniotinių. Aš jam be galo dėkingas. Bet už tokią sumą aš maisto būčiau prisipirkęs trims mėnesiams: nueinu į parduotuvę, apsuku nukainotų prekių skyrius, prisiperku kauliukų, išsiverdu septynis dubenis šaltienos ir man gerai“, – išgyvenimo receptais dalijasi vilnietis.
Dieną pradeda su 13 tablečių
Tik tas drakoniškas skausmas šypsotis neleidžia. Gal ir įsikurtų Ričardas pas seną mamą Linkuvoje, gal ir būtų lengviau buityje, bet medicinos pagalbą jis gali gauti tik Vilniuje.
„Kai nueinu pas naujus medikus, jiems akys ant kaktos išsprogsta išgirdus, kokias arkliškas dozes vaistų geriu. O ką daryti, kai skausmas – ne arkliškas, o drakoniškas?“ – klausia Ričardas, kiekvieną dieną pradedantis 13 tablečių. Išlaidos vaistams ir suryja didesnę jo mėnesinių pajamų dalį.
Vaistai nuo nuolatinio nugaros, kojų ir galvos skausmo kiek padeda prislopinti prieš 22 metus patirtus košmarus.
Pirmasis antausis – nuo M.Golovatovo
1991-ieji, sausio 14-oji. Karinė komendantūra Kosciuškos gatvėje. Aklinai tamsus 10 kvadratinių metrų kambarys, o jame – 15 sugrūstų vyrų ir gal 3 centimetrai „kraujo uogienės“. Stebiesi, kaip, kalbėdamas apie tokią patirtį, Ričardas sugeba ironizuoti.
Jam buvo vos 22-eji, kai buvo sučiuptas civiliniais rūbais vilkinčių sovietų kariškių. Grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, Afganistano karo veteranas tą kruvinąjį 1991-ųjų sausį prisidėjo prie Televizijos bokšto gynybos. Jis – vienas tų žmonių, kurie iš po tanko vikšrų traukė televizijos operatorių ir jo kamerą. Šiuos archyvinius kadrus kiekvieną Sausio 13-ąją rodo televizijos.
1991-ųjų sausio 13-ąją, po nakties prie televizijos bokšto, Ričardas ėjo kiek pailsėti į savo tetos namus. Galiojo komendanto valanda, o jis ją pažeidė.
Ričardas apsistumdė su jį sustabdžiusiais sovietų kariais, buvo stipriai sumuštas ir „visiškai atjungtas“ atvežtas į tuometę karinę komendantūrą Kosciuškos gatvėje.
Kai atsipeikėjo, buvo likęs be visų savo daiktų – paso, vairuotojo pažymėjimo, karinio bilieto. Pirmasis Ričardą tardė M.Golovatovas, kurį dabar jau gerai žinome kaip pagrindinį Sausio šturmo organizatorių, specialiojo būrio „Alfa“ vadą.
Tądien M.Golovatovas buvo apsirengęs civiliniais drabužiais, bet lietuvis jį iš karto pažino. Mat jie jau buvo susitikę Pskovo desantininkų mokykloje, kur M.Golovatovas buvo instruktorius, o Ričardas – mokinys.
Karinėje komendantūroje M.Golovatovo pamokslas tebuvo vienas: „Tai ką, tiek metų tave mokėme, o dabar į mus šaudai?!“ – „Alfa“ būrio vadas jau buvo pasidomėjęs Ričardo tarnyba sovietų armijoje.
Sovietų kariai domėjosi, kaip užminuota Aukščiausioji Taryba, kokią ginkluotę lietuviai turi. Iš kur Ričardas galėjo žinoti – tą sausį, kaip šimtai kitų žmonių, jis buvo savanoris Lietuvos laisvės gynėjas.
Skaudėjo tik pirmąją parą
Nesulaukę atsakymų sovietų kariškiai pradėjo kumščių ir spyrių kalbą. „Pirmą parą skauda, po to jau nebe. Lauki tik vieno – kad vėl būtum be sąmonės“, – prisimena vyras.
Jis nė nesuprato, kiek parų prabuvo toje komendantūroje: „Visi mes buvome tikri, kad mirsime. Toje mažutėje kameroje sagomis ant sienų jau raižėme savo vardus.“
Dabar Ričardas tik spėja, kad jis ir jo likimo draugai „atidaužyti tiek, kad mėsa jau tiko tik kepsniams“, buvo vežami sudeginti. Spėja, nes sovietų kariškiai juos išmetė už Kauno esančiame plente ir apipylė spiritu.
„Numestas ant žemės žinojau tik viena – privalau šliaužti“, – atsimena Ričardas. Ir šliaužė mišku, kol atsidūrė ant greitkelio. Prie jo sustojo kažkokie žmonės. Į žmogų jau sunkiai panašus vyras dar sugebėjo pasakyti savo tetos telefono numerį.
Slėpė ir morge, ir gimdymo skyriuje
Kas buvo toliau, Ričardui papasakojo. Jis buvo atvežtas į tuometę Vilniaus 1-ąją tarybinę (po to pavadintą Jokūbo) ligoninę, čia jį slaugė mama ir kiti giminės, lankė pareigūnai, Lietuvos bei užsienio žurnalistai.
Dabar Ričardas pasakoja, kad tomis dienomis antrąkart vos nežuvo po publikacijos spaudoje. Kai jo liudijimą straipsnyje „Saugokitės, vyrai“ aprašė žurnalistas Egidijus Knispelis, į ligoninę įsiveržė keturi sovietų kariškiai. Čiupo už pažastų ir ruošėsi nešti – kam leisti gyti žmogui, kuris žino per daug?
Ričardą išgelbėjo į palatą įėjusi motina. Pradėjusi klykti nesavu balsu, moteris nubaidė kariškius, o vėliau, padedama medikų, slėpė jį ir morge, ir gimdymo skyriuje.
Sveikatą pribaigė darbas
Visi šie išgyvenimai ir sužalojimai užfiksuoti oficialiuose dokumentuose. Paleidęs vieną ramentą Ričardas savo rankinėje ieško dar praėjusiame amžiuje išduotų pažymų. „Pažymime, kad Ričardas Dubickas yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje dėl sąmokslo tikslu užgrobti valdžią Lietuvoje 1991 metais. Atlikus teismo medicinos ekspertizę, p.Dubickui nustatytas sunkus kūno sužalojimas. Įvykio vieta – SSRS karinė komendantūra Vilniuje“. Pasirašo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus viršininkas Kęstutis Betingis.
Klinikinės ekspertizės išrašas apie Ričardo sužalojimus driekiasi per 7 puslapius.
Bet jis niekada nenorėjo būti amžinu ligoniu. Todėl kiek sutvirtėjęs ėjo dirbti – iki 2001 metų buvo kaskadininkas Lietuvos kino studijoje, filmavosi „Kare ir taikoje“.
Dabar jau Ričardas sutinka – nederėjo dirbti. Fizinis krūvis padarė savo, ir sovietų budelių suluošintas kūnas atsisakė paklusti.
O dar tie vis sugrįžtantys košmarai ir nesibaigiantys galvos skausmai – Ričardas neslepia, kad jam yra tekę gydytis ir psichiatrinėse ligoninėse.
Galiausiai prie senų bėdų prisidėjo naujos – į stuburą įsimetė neoperuojamas auglys. „Skausmas buvo toks, lyg mėsą maltų“, – persikreipia Ričardo veidas, o tamsios akys sudrėksta.
Tačiau nepaisant viso patirto pragaro, laisvės gynėjui dar tenka įrodinėti, kad jis vertas nemokamos medicinos pagalbos, valstybės paramos ir paprastos žmogiškos atjautos.
Trenkė žinia – esi žuvęs
Ričardui apskritai teko įrodyti, kad jis – dar gyvas. Sužinojęs, kad trūksta darbo stažo pensijai dėl prarasto nedarbingumo gauti, vilnietis tikėjosi įrodyti, jog kaip darbo stažą derėtų laikyti jo tarnybą sovietinėje armijoje.
O kai nuėjo į Ypatingąjį archyvą ieškoti duomenų apie savo tarnybą armijoje, išgirdo, kad dokumentuose užfiksuotas tik jo išvykimas iš Lietuvos. „Toliau apie jus – jokių duomenų. Pagal mūsų dokumentus išeina, kad jūs – žuvę“, – iš siaubo prakaito išpiltam Ričardui išbėrė archyvo darbuotoja.
Ričardas iki pat šiol bando įrodyti tai, kas akivaizdu. Dėl duomenų apie jo tarnybą sovietinėje armijoje kreipėsi ir į Rusijos ambasadą, ir į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.
„Bet argi man, paprastam žmogeliui, kas atsakinės, aš juk niekas“, – abejoja laisvės gynėjas.Juoba kad gali papasakoti ne vieną pavyzdį, kaip ėjo, prašė, bet iš jo buvo tik pasijuokta. Štai vienas jų: Ričardui buvo būtina menisko operacija, tačiau ligoninė informavo, kad Ligonių kasos padengs tikrai ne visas išlaidas.
Vyras nepasidavė – ėjo į įstaigas, partijų biurus, Seimo sveikatos reikalų komitetą. Kai tuomečio jo vadovo Antano Matulo paprašė padėti, kad operacija būtų nemokama, išgirdo: „O tu ligoninėje gydytojui pasakyk, kad Matulas liepė iš tavęs neimti pinigų“, – Seimo nario naivumu negali patikėti Ričardas.
Gauti daugiau pinigų, taip reikalingų vaistams ir gydymui, neleidžia ir kitas dokumentuose užfiksuotas absurdas. Tą pačią dieną išduotose dviejose pažymose įrašytas skirtingas jo darbingumo lygis. Vienoje jų pažymima, kad dėl 1991 metais patirtų sunkių sužalojimų jam likęs 65 proc. darbingumas. Kitoje, tą pačią dieną išduotoje pažymoje, rašoma, kad vėliau jo darbingumas sumažėjo iki 20 procentų.
Pagal kuriuos duomenis skaičiuojama Ričardo pašalpa? Deja, pagal tuos, kad jis labiau darbingas, nei iš tikrųjų yra...
Dienomis, kai labiausiai trūksta pinigų, laisvės kovotojas galvoja ir apie kraštutinę priemonę – parduoti Sausio 13-osios atminimo medalius.
Trūksta pagarbos ir supratimo
Taip ir gyvena laisvės kovotojas Ričardas Dubickas – tarp absurdiškų įrodinėjimų ir nusižeminti verčiančių prašinėjimų.
Bet nesupraskite klaidingai. Jis dėkingas valstybei už suteiktą socialinį būstą, o taupumo savo kuklioje buityje pamokytų ne vieną vargstantįjį.
„Tik pagarbos ir supratimo mūsų valstybėje galėtų būti daugiau. Mūsų, neįgaliųjų, reikia, kai prieš kokius nors svečius norisi valdininkams pasirodyti, kokie jie geri. O kai ateina Neįgaliųjų diena, jie vėl šaukia, kiek daug pinigų skiriam. Tik ar paklausia, ar gavom?“ – išlydėdamas iš savo pustuščių namų ištaria laisvės gynėjas.
Solveiga Reisgienė, Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorė:
„R.Dubicko prašymas buvo svarstytas 2013 m. rugsėjo 18 d. Vienkartinių pašalpų skyrimo komisijos posėdyje, priimtas sprendimas skirti vienkartinę pašalpą iš savivaldybės biudžeto iš dalies padengti būtiniausių baldų įsigijimo išlaidas, kadangi R.Dubickui buvo skirtas naujas socialinis būstas.
Vienkartinę pašalpą R.Dubickui perves Vilniaus miesto socialinės paramos centras, kai gaus finansavimą.
Piliečiui Socialinės paramos centras padeda nuolat – ne kartą skirtos vienkartinės pašalpos iš savivaldybės biudžeto, organizuota maitinimo paslauga, persikraustymas į naują būstą, parama daiktais.“
Jūs galite padėti
Jei norėtumėte padėti R.Dubickui, paaukoti jam galite per neįgaliųjų fondą „Algojimas“. Gavėjas Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, specialios sąskaitos numeris „Swedbank“ – LT05 7300 0101 2121 7083, kodas: 301768582. Banko kodas 73000, SWIFT kodas HABALT22. Mokėjimo paskirtyje būtinai nurodykite „Ričardui Dubickui“.
Jei R.Dubicką paremti norėtumėte daiktais, rašykite gabriele.burbiene@lrytas.lt.
