Markės, kronos, frankai, rubliai – pinigus tokiais pavadinimais praėjusio amžiaus pabaigoje bei šio amžiaus pradžioje naudojo ir naudoja ne viena valstybė, o štai litai, latai, zlotai yra tik tam tikrų šalių valiuta. Visi šie pinigų vardai turi savo istoriją.
Lietuviškos valiutos lito pavadinimas buvo pasiūlytas praėjus keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo – 1922 metų vasaros pabaigoje. Pavadinimo kilmė siejosi su šalies pavadinimu lietuvių bei užsienio kalbomis, o pats žodis buvo trumpas ir lengvai įsimenamas.
Šimtąją lito dalimi pasirinktas centas – ne tik Lietuvoje žinomas smulkesnis pinigas, kuris lotynų kalba reiškia „šimtas“ (lot. Centum). Latviško santimo pavadinimo kilmė tapati žodžio „centas“ kilmei, o stambesnio pinigo – lato – įvardijimas irgi siejamas su pirmąją žodžio „Latvija“ šaknimi.
2011 m. į eurozoną įsiliejusi Estija iki tol naudojosi sava valiuta – estiškomis kronomis. 1928 m. krona pakeitė tuometinę estišką markę, o pats pavadinimas tikriausiai buvo pasirinktas norint pabrėžti Estijos ryšį su Skandinavijos regiono šalimis. Tiesa, krona yra ne tik Šiaurės šalių valiuta, bet ir Čekijos pinigas. Neseniai savo kroną turėjo ir Slovakija.
Teigiama, kad kronos gavo savo pavadinimą dėl ant monetos pavaizduotos karūnos (lot. corona). Pirmoji aukso krona nukaldinta XIV a. Prancūzijoje ir čia ji vadinosi kurondoru (pranc. couronne d’or – aukso karūna). Vėliau savas kronas pradėjo leisti britai, danai, olandai. XVI a. Anglijoje krona (angl. crown) buvo vadinama auksinė penkių šilingų vertės moneta.
Pats kronos, tai yra, karūnos pavadinimas primena apie senąsias Europos karalystes. Švedija, Norvegija ir Danija iki mūsų dienų yra konstitucinės monarchijos, tačiau kronos leistos ir respublikose. Smulkesnio Skandinavijos šalių (įskaitant Islandiją) pinigo – erės arba eirės pavadinimas kilo nuo lotyniško auksą reiškiančio žodžio arba romėniško pinigo – aurėjo, kurio pavadinimo etimologija tokia pati.
Ukainiečių valiutos grivinos pavadinimas ypač senas. Iš pradžių senasis slaviškas žodis „grivina“ reiškė ant kaklo nešiojamą papuošalą, kuris dažnai buvo gaminamas iš įvairių, tame tarpe ir brangiųjų, metalų.
Vėliau grivina pradėjo reikšti tam tikrą metalo (pavyzdžiui, sidabro) kiekį grivinai pagaminti, o galiausiai – sidabro lydinio lazdeles, kurias galima laikyti viena ankstyviausių slavų valiutų.
Rusiškas žodis „rublis“ kilo nuo veiksmažodžio rubitj (rus. kirsti) ir reiškė „nukirstą (sidabro grivinos) dalį“. Taip buvo palengvinamas atsiskaitymas už prekes, jeigu visos lazdelės – grivinos buvo per daug. Mūsų dienomis rublis yra Rusijos ir Baltarusijos valiuta.
Šimtosios rublio dalies – kapeikos – pavadinimas tikriausiai kilo nuo rusiško ietį reiškiančio žodžio (rus. kopjo), kadangi ant senųjų Maskvos kunigaikštystės monetų dažnai vaizduotas ietimi ginkluotas Šv.Jurgis ar karys su ietimi rankoje (galbūt, pats kunigaikštis).
Markė kildinama iš lotyniško žodžio marca ir iš pat pradžių šiuo žodžiu buvo įvardijamas aukso ar sidabro svorio matas, kuris įvairiose kraštuose skyrėsi. X a. Anglijoje marke buvo vadinama tam tikra pinigu suma, o ne atskira moneta. Markės sąvoką anglai tikriausiai perėmė iš danų ar prekiaudami su šiaurės vokiečiais.
Pastarųjų žemėse markė buvo laikoma ir svorio matu, ir tam tikrą pinigų sumą apibrėžiančia sąvoka, ir galiausiai kaldinama kaip atskiram moneta. Beje, skirtingose vokiečių žemėse markės skyrėsi.
Niurnbergo markės svoris buvo 255 g. sidabro, Kelno markės – beveik 234 g. 1870 m. markė tapo vieninteliu Vokietijos pinigu kartu su smulkesniu, šimtąją jos dalį sudarančiu pfenigu, dėl kurio pavadinimo kilmės ginčijamasi iki šiol. Vieni teigia, kad pfenigas kilo nuo lotyniško žodžio pondus (lot. „svoris“), kiti, kad nuo žodžio pfanne (vok. keptuvė), treti mano, kad nuo bendros germaniškos šaknies, reiškiančios užstatą arba ženklą. Lietuviškas žodis „pinigas“ yra pfenigui artimas germanizmas. Prieš pereinant prie euro, Vokietijoje ir Suomijoje naudotos savos markės, tačiau istoriškai jos kadaise leistos ir kitose šalyse: Lenkijoje, Škotijoje, Estijoje.
Savo metu Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge bei kt. šalyse buvo naudojami frankai, o Šveicarija šiuo metu – vienintelė Europos valstybė, kurioje šiuo vardu pavadinta valiuta leidžiama ir mūsų dienomis.
Franko pavadinimo kilmė tiksliai nenustatyta, tačiau yra dvi pagrindinės versijos. Pagal vieną jų, „frankas“ kilo nuo užrašo francorum rex (lot. frankų karalius) ant senųjų monetų. Pagal kitą, senasis prancūziškas žodis franc reiškia „laisvas“, „tikras“. Pastarąją versiją tarytum patvirtintų tai, kad pirmasis aukso frankas buvo nukaldintas iškart po to kai Prancūzijos karalius Jonas II Gerasis buvo paleistas iš anglų nelaisvės 1360 m. Ant pirmosios franko monetos buvo vaizduojamas raitas monarchas, todėl ji praminta „raituoju franku“. Ilgus amžius frankai nebuvo pagrindiniai Prancūzijos pinigai. Jie buvo tai išimami iš apyvartos, tai kaldinami vėl, tačiau pačioje XVIII a. pabaigoje frankas paskelbiamas vienintele Prancūzijos valiuta.
Lenkiškas zlotas reiškia „auksinis“. Maždaug nuo XV a. šiuo žodžiu buvo vadinamos visos Lenkijoje sutinkamos, dažniausiai užsienyje kaldintos aukso monetos, tačiau vėliau zlotas oficialiai įteisintas kaip lenkiškas pinigas. Dabartinį zlotą sudaro 100 grašių, kurių tolimas „protėvis“ – XII a. Genujoje nukaldintas „storasis dinaras“ (lot. denarius grossus). Vėliau savi grašiai buvo kalami Prancūzijoje (pr. gros), Čekijoje (lot. grossi), Vokietijoje (vok. groschen), Lenkijoje (lenk. grosz) bei Lietuvoje. Mūsų laikais įprasta grašį laikyti nedidelės vertės moneta (pavyzdžiui, posakis „Nė grašio neturiu“), tačiau savo metu kai kuriuose kraštuose tai buvo palyginti solidus pinigas.
Nuo 1925 iki 1938 ir nuo 1945 iki 2001 metų Austrijoje naudoti šilingai. Istorinis pinigas šiuo pavadinimu kadaise leistas ir kitose Europos šalyse. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad žodis „šilingas“ galėjęs kilti nuo senųjų romėnų pinigo solido (lot. solidus – tvirtas, kietas), tačiau kiti ieško germaniškos jo etimologijos. Pasak jų, šilingas gali sietis su senuoju scellan (sen. germ. skambėti) arba su skydą reiškiančiu žodžiu. Viduramžių Vokietijoje žodžiu skilling buvo vadinama auksinė moneta, kuri Anglijoje virto šilingu. Didžiojoje Britanijoje šilingai sukosi apyvartoje iki pat 1971 m.
Neįprastas Didžiosios Britanijos valiutos pavadinimas, svaras sterlingų, turi kelias kilmės versijas.
Kai kas teigia, kad šis pavadinimas gimė XII a. ir faktiškai reiškė svarą gryno sidabro, o sterlingu vadinta senovinė angliška sidabro moneta. Kadangi 240 monetų sudarė vadinamąjį Tauerio svarą (apie 350 gramų), tai brangių pirkinių kaina buvo nurodoma ne sterlingų skaičiumi, o svarais sterlingų. Juk lengviau pasakyti: „šis daiktas kainuoja 2 svarus“, nei: „šis daiktas kainuoja 480 sterlingų“. Be to, sveriant sterlingus galima buvo nustatyti ir jų tikrumą. Jeigu 240 sterlingų monetos kartu nesverdavo 350 gramų, vadinasi jos yra padirbtos arba labai susidėvėjusios.
Pagal kitą versiją, žodis „sterlingas“ atsirado maždaug 1300 metais ir juo liaudyje buvo vadinamas normanų pensas ant kurio puikavosi mažytės žvaigždutės. Senovės anglų kalba jos buvo vadinamos stoerling.
Populiariausia trečioji versija esą žodis „sterlingas“ kilo nuo easterling silver (angl. rytinių žemių sidabras), kuriuo buvo apibrėžiama 925 sidabro lydinio praba. Iš šio lydinio buvo kaldinamos monetos Šiaurės Vokietijoje, o patį regioną anglai vadino Ysterlingu. Kadangi su Anglija prekiaujančių Šiaurės Vokietijos miestų monetos pasižymėjo puikia kokybe ir lydinio tvirtumu, 1158 metais Anglijos karalius Henris II vokiškus monetų kaldinimo standartus pritaikė ir savo šalyje, o žodis easterling sutrumpėjo iki sterling.
Italijos lyros pavadinimas kilo nuo senovinio sidabro svorio mato – libros (lot. libra), kuri reiškė svarą, ispanų peseta – nuo katalonų žodžio peceta (kat. mažas gabaliukas). Portugalų eskūdas verčiamas kaip „herbas“ arba „skydas“, kuris buvo iškalamas ant visų šalies monetų. Olandų guldenas reiškia „auksinį“, kadangi visi pirmieji guldenai buvo gaminami tik iš aukso.
Graikiškos drachmos pavadinimą tyrinėtojai sieja su senuoju žodžiu drassomai kuris reiškė „pagriebti“, „laikyti saujoje“. Senajame antikiniame mene kartais vaizduojami brangaus lydinio lazdeles delne suspaudę žmonės, tačiau oficialiu Graikijos pinigu sidabrinė drachma tapo tik 1833 metais. Vengrų forintas kilo nuo Italijos miesto Florencijos pavadinimo, kuriame XIII a. pradėti kaldinti auksiniai florinai.
Florinai buvo kaldinami iki pat XVI a., o jų kokybė bei vertė buvo tokia aukšta, kad Florencijos pinigas buvo pripažįstamas ir priimamas beveik visoje tuometinėje Europoje bei tapo viena pirmųjų tarptautinių valiutų. Vėliau monetas tuo pačiu, puikiai užsirekomendavusiu pavadinimu pradėjo leisti ir kiti kraštai. Bendros Austrijos – Vengrijos imperijos metais austriški florinai cirkuliavo ir Vengrijoje. Tiesa, čia jie buvo žinomu kiek pakitusiu forintų pavadinimu. Nacionaline savo valiuta forintą Vengrija paskelbė ne iškart, o 1946 m. Tarpukariu pagrindinis vengrų pinigas buvo pengė.
Bulgarijos levas (bulg. liūtas) nacionaline valiuta tapo 1881 m. ir tokį pavadinimą gavo todėl, kad ant pinigų buvo vaizduojamas liūtas – heraldinis Bulgarijos gyvūnas. Šimtoji levo dalis vadinama stotinka, kas reiškia „šimtinę“.
Kroatijos pinigas kuna reiškia kiaunę, o jo pavadinimas turi priminti apie tuos senus laikus, kuomet kiaunių kailiai tame krašte buvo viena pagrindinių atsiskaitymo priemonių.
Dabartinio Makedonijos ir Serbijos pinigo – dinaro pavadinimas kilo nuo senovinės romėniškos monetos denarijaus (lot. denarius – „sudaryta iš dešimties“). Kadaise Romos denarijų sudarė 10 smulkesnių varinių monetų – asų. Įdomu tai, kad dinaras yra ne tik Balkanų šalių, bet ir kai kurių arabų kraštų valiuta.
