Dviejų okupacijų retorika: Lietuva – 1940 m., Ukraina – 2014 m.

„Dabartinė Rusijos retorika Ukrainos atžvilgiu yra modifikuota XX amžiaus vidurio retorikos forma. Vienas tekstas yra skirtas Rusijai, kitokie dalykai bus suvalgyti Jungtinėse Tautose, o kitaip kalbama Europos Sąjungos lyderiams. Vakaruose naudojama frazeologija paslėpta po budinčiomis frazėmis „tęskime dialogą“, „plėskime kontaktus“, „negilinkime konflikto“. Jie įvaldė mūsų pačių retoriką ir po ja slepiasi. Bet kai ją naudoja nedemokratinė valstybė, tai rezultatai yra kiti“, – teigė istorikas Arvydas Anušauskas.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Mar 4, 2014, 6:32 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 5:36 PM

Tokią retoriką puikiausiai iliustruoja, pavyzdžiui, TASS pranešimas apie SSRS ultimatumą Lietuvos respublikai 1940 metų birželio 14 d. iš laikraščio „Izvestija“ (1940 m. birželio 16 d.):

„Birželio 14-ąją SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas V.Molotovas vyriausybės vardu Maskvoje esančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui p.Urbšiui įteikė oficialų pranešimą, kad šis perduotų Lietuvos vyriausybei:

„Dėl pastaruoju metu Maskvoje vykusio nuomonių pasikeitimo tarp SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininko V.Molotovo ir Lietuvos ministrų tarybos pirmininko p.Merkio, o taip pat Lietuvos užsienio reikalų ministro p.Urbšio, Sovietų vyriausybė konstatuoja šiuos faktus:

1. Lietuvoje per pastaruosius mėnesius lietuvių valdžia įvykdė nemažai sovietinių kariškių pagrobimų iš sovietinių karinių dalinių, išdėstytų Lietuvos teritorijoje sutinkamai su sovietų-lietuvių Savitarpio pagalbos sutartimi, ir žiaurių kankinimų, siekdama išgauti Sovietų valstybės paslaptis. Šiuo atveju nustatyta, kad kariškis Bugajevas ne tik buvo pagrobtas, bet ir nužudytas lietuvių policijos po to, kai SSRS vyriausybė pareikalavo išduoti kariškį Bugajevą. Dviem pagrobtiems sovietų kariškiams, Pisarevui ir Šmavgoncui pavyko pabėgti iš juos pagrobusios lietuvių policijos rankų, kuri jiems taikė žiaurius kankinimus. Pagrobtas Lietuvoje kariškis Šutovas iki šiol nerastas. Tokiais veiksmais prieš Lietuvoje išdėstytų sovietinių karinių dalinių kariškius lietuvių valdžia siekia sovietinių karinių dalinių buvimą Lietuvoje padaryti neįmanomą.

Apie tai byloja ir tokie faktai, ypač padažnėję pastaruoju metu, kaip antai daugybė areštų ir išsiuntimas į konclagerius lietuvių piliečių, dirbančių kaip sovietinių karinių dalinių aptarnaujantis personalas – valgyklų darbuotojų, skalbėjų ir t.t., taip pat masiniai areštai lietuvių piliečių, – darbininkų ir technikų, statančių kareivines sovietų kariniams daliniams. Šios niekuo nepagrįstos ir nežabotos represijos prieš lietuvių piliečius, dirbančius kaip sovietinių karinių dalinių aptarnaujantis personalas, nukreiptos į tai, kad būtų sudarytos ne tik neįmanomos sąlygos sovietinių karinių dalinių buvimui Lietuvoje, bet ir priešiškai nuteikti Lietuvoje esančių sovietinių kariškių atžvilgiu ir parengti šių karinių dalinių užpuolimą.

Visi šie faktai byloja apie tai, jog Lietuvos vyriausybė grubiai pažeidžia jos su Sovietų Sąjunga pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį ir rengiasi užpulti sovietinį garnizoną, išdėstytą Lietuvoje šios sutarties pagrindu.

2. Netrukus po to, kai buvo pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, lietuvių vyriausybė sudarė karinę sąjungą su Latvija ir Estija, tokiu būdu pavertusi vadinamąją Baltijos Antantę, su kuria anksčiau karinėmis sąjungomis buvo susietos tik Latvija ir Estija, į karinę trijų valstybių sąjungą. Sovietų vyriausybė nustatė, kad ši karinė sąjunga nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Lietuvai įstojus į šią karinę sąjungą, sustiprėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių štabų ryšys, palaikomas slapta nuo SSRS. Žinoma taip pat, kad nuo 1940 metų vasario sukurtas šios karinės Antantės spaudos organas – „Revju Baltik“, leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Visi šie faktai byloja apie tai, jog lietuvių vyriausybė grubiai pažeidė sovietų-lietuvių savitarpio pagalbos sutartį, kuri draudžia abiems šalims „sudaryti kokias nors sutartis ir dalyvauti koalicijose, nukreiptose prieš vieną iš Sutarties šalių“ (Sutarties VI straipnis).

Visi šie sovietų-lietuvių sutarties pažeidimai ir priešiški lietuvių vyriausybės veiksmai SSRS atžvilgiu buvo įvykdyti , nežiūrint išskirtinai palankios ir aiškiai prolietuviškos SSRS politikos Lietuvos atžvilgiu, kuriai Sovietų Sąjunga, kaip žinoma, savo iniciatyva atidavė Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą.

Sovietų vyriausybė mano, kad panaši padėtis toliau tęstis negali.

Sovietų vyriausybės nuomone būtina ir neatidėliotina:

1. Nedelsiant perduoti teismui vidaus reikalų ministrą p.Skučą ir politinės policijos departamento viršininką p.Povilaitį, kaip tiesioginius provokacinių veiksmų, nukreiptų prieš sovietų garnizoną Lietuvoje kaltininkus.

2. Nedelsiant sudaryti tokią vyriausybę, kuri sugebėtų ir būtų pasirengusi užtikrinti sąžiningą savitarpio pagalbos sutarties įgyvendinimą ir ryžtingą sutarties priešų pažabojimą.

3. Nedelsiant įsileisti į Lietuvos teritoriją sovietinius karinius dalinius jų dislokavimui svarbiausiuose Lietuvos centruose tokio kontingento, kurio pakaktų, kad būtų užtikrinta galimybė įgyvendinti sovietų-lietuvių savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš sovietų garnizoną Lietuvoje.

Sovietų vyriausybė mano, kad šių reikalavimų įvykdymas yra ta elementari sąlyga be kurios neįmanoma pasiekti, kad savitarpio pagalbos sutarties būtų laikomasi dorai ir sąžiningai.

Sovietų vyriausybė laukia lietuvių vyriausybės atsakymo iki birželio 15 dienos 10 val. ryto. Iki to laiko negavus lietuvių vyriausybės atsakymo, tai bus vertinama kaip atsisakymas vykdyti aukščiau išdėstytus Sovietų Sąjungos reikalavimus“.

Birželio 15-ąją, 9 val. ryto, p.Urbšys perdavė V.Molotovui atsakymą, jog Lietuvos vyriausybė sutinka su sąlygomis, kurias pateikė sovietų vyriausybė.“

* * *

Arvydas Anušauskas

Seimo narys, istorikas

„Rusijos politinio elito požiūris į sovietinę istoriją yra teigiamas. Todėl ir sovietinių diktatorių retorika yra vertinama teigiamai. Nenuostabu, kad jie patys naudoja tokius metodus.

Vakarų pasaulis jau seniai įvertino ir pasmerkė tokį elgesį. Užteko pasaulinių karų pamokų, kad mes suprastume, kad tokie metodai yra nepriimtini.

Rusijoje į Sovietų Sąjungos istoriją ir Antrojo pasaulinio karo įvykius yra žiūrima kitaip. Jeigu tau atrodo, kad tokia agresyvi retorika yra normali, tai praėjus 70 metų įvyksta pasikartojimas, ką dabar ir matome.

Dabartinė Rusijos retorika Ukrainos atžvilgiu yra modifikuota XX amžiaus vidurio retorikos forma. Vienas tekstas yra skirtas Rusijai, kitokie dalykai bus suvalgyti Jungtinėse Tautose, o kitaip kalbama Europos Sąjungos lyderiams.

Vakaruose naudojama frazeologija paslėpta po budinčiomis frazėmis „tęskime dialogą“, „plėskime kontaktus“, „negilinkime konflikto“. Jie įvaldė mūsų pačių retoriką ir po ja slepiasi. Bet kai ją naudoja nedemokratinė valstybė, tai rezultatai yra kiti.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.