Kaip L.Berija pertvarkė Gulagą

„Ar išmokome istorijos pamoką!? Deja, vienur ar kitur galime išgirsti svarstant apie „istorinę Stalino diktatūros naudą“. Stalinas pristatomas kaip „tėvynės gelbėtojas“, jo glamūrinį paveikslą pastoviai bando prakišti į plakatus ir išstatyti visuotinei apžvalgai. Pergalės dienos išvakarėse Atgimstančiam mitui apie „išmintingą, artimą ir mylimą“ gali sutrukdyti tik daugybe dokumentų pagrįsta, tiksli istorinė tiesa apie jį – tironą ir žudiką“, – rašo istorikas Nikita Petrovas.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Mar 5, 2014, 6:53 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 4:38 PM

N.Petrovo knygoje „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“ remiantis dokumentais pasakojama apie sovietų VČK-OGPU-NKVD-KGB nusikalstamą veiklą – nuodų bandymus su žmonėmis, sufabrikuotas automobilių avarijas, politines žmogžudystes, neįtinkančių žmonių kankinimą ir naikinimą.

Lrytas.lt pateikia leidyklos „Briedis“ išleistos knygos ištrauką:

Gulago vadybininkas

Dar prieš Berijai tampant vidaus reikalų liaudies komisaru, Gulagas sustiprėjo ir virto neatskiriama sovietų ekonomikos dalimi. Svarbiausios ir didžiausios liaudies ūkio statybos, savaime suprantama, nuteistųjų jėgomis, buvo pavedamos vykdyti NKVD. Atrodė, kad yra naudinga už kalinių darbą nemokėti tikrų pinigų, o juos pačius galima pasiųsti į bet kurį, net patį tolimiausią Sąjungos tašką, kur laisvai samdomas darbininkas nevažiuotų už jokius pinigus.

Deja, Gulago ekonominė nauda labai abejotina. Teisingai ekonomistai ir istorikai mano, kad svarbiausias ir brangiausias šalies turtas yra žmonės, o juos masiškai naikinti lageriuose buvo ne tik nusikalstama, bet ir kvaila.

Įsigalėjęs įprotis ekonomikos poreikius tenkinti išnaudojant kalinius atvedė prie betikslio jėgų ir priemonių išskaidymo, o atsiradę nauji objektai buvo niekam nereikalingi ir ekonominiu požiūriu nevykę.

Gulagą Berija puolė „valyti“ taip pat karštai, kaip ir kitas NKVD aparato grandis. Vyko kadrų kaita ir iš visur buvo vejami „ježovininkai“.

Apie šioje srityje atliktą darbą Berija raportavo Stalinui ir Molotovui:

„Nuo 1939 m. pradžios SSRS NKVD sistemingai dirba tvarkydama Gulago ir jo vadovybės bylas. Iki tol Gulagas buvo menkai organizuotas aparatas, kuris neatitiko jam iškeltų sudėtingesnių užduočių ir nepatenkinamai vykdė savo funkcijas laikant, saugant suimtuosius, netinkamai buvo parenkamas lagerio režimas bei gamybinė veikla ir kapitalinės statybos sritys. Gulago vadovybė ir jo aparatas buvo užkrėsti antisovietiniais ir nedarbingais darbuotojais“.

Berija Gulago reikalus sutvarkė visai tradiciniu būdu: 1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje jis parašė Stalinui: „už priešišką veiklą“ suimti 83 Gulago vadovai, vėliau „įdiegta nemaža priemonių stiprinant organizacinį ūkinį lagerių ir statybų darbą“.

Į darbą Gulage ir jo sistemoje buvo pasiųsta 3450 specialistų, turinčių aukštąjį ir vidurinį išsimokslinimą, bei 906 darbuotojai nukreipti darbui iš VKP(b) CK ir „čekistų tarpo“.

Tradiciškai „didžiausia problema“ buvo lagerių apsauga. Joje katastrofiškai trūko žmonių ir kaliniai buvo priversti patys organizuoti savisaugą. Suprantama, kad dėl to pabėgimų skaičius tik didėjo.

1939 m. pradžioje Berija Gulage suorganizavo VOCHR valdybą, kuriai vadovavo tik ką baigęs Frunzės karinę akademiją armijos vadas Georgijus Dobryninas.

Į lagerių apsaugą buvo pasiųsta 17 žmonių iš vyriausiosios vadovybės ir daugiau nei 400 žmonių iš vidutinės vadovybės grandies. Buvo labai padidinti atlyginimai apsaugai ir „įtvirtinant jų autoritetą“ lagerių apsaugos viršininkai kartu tapo ITL (darbo bei pataisos lageriai – vert.) skyrių ir atitinkamų apsaugos valdybų viršininkų pavaduotojais.

Be to, 1939 m. kovo 21 d. Berija išleido NKVD įsakymą Nr. 00268 dėl VOCHR4 šaulių ir ITL bei kolonijų savisaugos iš kalinių pakeitimo laisvai samdomais darbuotojais, t. y. atšaukė beveik visur buvusį pačių kalinių naudojimą saugant lagerius.

1940 m. rugsėjo 1 d. lagerių apsaugoje liko 2650 kalinių, o tai buvo tik 0,2 procento bendro Gulago VOCHR skaičiaus), o dar 1939 m. sausio 1 d. apsaugoje tarnavo 25 tūkstančiai kalinių.

Kaip rašė Berija, dėl šių pakeitimų lyginant su 1936 m. pabėgimų iš lagerių sumažėjo dvigubai.

Berijai ėmus vadovauti NKVD, pradėta Didžiojo teroro meto bylų peržiūra ir dalis nuteistųjų paleisti. Dėl to sumažėjo lagerių gyventojų skaičius. Tad atsirado būtinybė sutvarkyti „darbo resursų“ panaudojimą.

Nuo 1939 m. sausio 1 d. iki 1940 m. sausio 1 d. bendras kalinių skaičius kalėjimuose, lageriuose ir kolonijose sumažėjo nuo 2024 946 iki 1846 270 žmonių.

Tokiomis sąlygomis Berijai buvo labai svarbu išsaugoti „lagerių kontingentą“, nes būtent lagerių kaliniai statė svarbiausius ūkio objektus. Berija pasiekė tai ne vien naujais suėmimais, bet ir dėl „vidaus rezervo“. Jis perkėlė beveik pusę milijono suimtųjų iš kalėjimų, taigi neužsiėmusių rimtais darbais, į lagerius.

Dėl to vien 1939 m. kalėjimų gyventojų sumažėjo nuo 352508 iki 186278 žmonių, o lagerių gyventojų skaičius beveik nepasikeitė – nuo 1672438 kalinių 1939 m. sausio 1 d. iki 1659992 1940 m. sausio 1 d.

Ieškodamas „darbo rezervų“ Berija nesibodėjo ir „trupinių“. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Gulage prie Temnikovo, Karagandos ir Sibiro ITL veikia specialieji skyriai, kuriuose laikomos beveik vien moterys – nuteistųjų už „tėvynės išdavimą“ šeimų narės, nedalyvaujančios rimtame darbo procese.

Juk jas taip pat reikėjo priversti dirbti.

Tačiau, kaip Berija 1939 m. gegužės 13 d. rašė Politiniam biurui, 1937 m. organizuotuose specialiuosiuose skyriuose buvo draudžiama kalinius vesti į darbus už šių skyrių ribų, taip pat numatyta kitų apribojimų: neleidžiama pasimatyti, susirašinėti, gauti siuntinius ir, savaime suprantama, jie negalėjo būti paleidžiami į laisvę anksčiau termino.

Berija rašė, kad specialiuosiuose skyriuose laikomi 13088 žmonės, o apie pusę jų nedirba, tad pasiūlė: „ypač pavojingą“ specialiųjų skyrių kontingentą – žmonas, „žinojusias apie savo vyrų kontrrevoliucinę veiklą“, arba „pastebėtus antisovietinėje ir kontrrevoliucinėje veikloje“ pergabenti toliau kalėti į Šiaurės Rytų, Vorkutos, Norilsko ir Komijos ASSR lagerius, o kitus perkelti į bendrojo režimo lagerius ir panaudoti darbui pagal specialybę.

1939 m. gegužės 21 d. Politinis biuras šiuos siūlymus patvirtino.

Tačiau pati radikaliausia kalinių išsaugojimo Gulage priemonė buvo nutrauktas sąlyginis paleidimas anksčiau termino.

1939 m. balandžio 9 d. Berija kreipėsi laišku į Staliną ir Molotovą siūlydamas liautis taikius tokią praktiką, o kalinius už gerą darbą skatinti „pagerintu maitinimu“, buities pagerinimais, piniginėmis premijomis ir lagerio režimo palengvinimu.

Kartu jis pasiūlė labai sustiprinti bausmes „trikdantiesiems lagerio gyvenimą“ ir atsisakantiems dirbti. Laiško preambulėje Berija teigė, kad NKVD ITL „darbo jėga“ 3-iajame penkmetyje turės vykdyti „svarbiausius statybos darbus“ už 12 milijardų rublių, o tai „vidaus reikalų liaudies komisariatui tampa svarbiausia užduotimi maksimaliai užtikrinant lagerių darbo jėgos panaudojimą“.

Berija pažymėjo tris pagrindinius veiksnius.

Pirma, būtinos „ryžtingos ir rimtos priemonės“ gerinant nuteistųjų maitinimo normas, o egzistuojančios (2000 kkal) kalinių maitinimo normos apskaičiuotos sėdintiesiems kalėjime. Bet net šia, pagerinta, norma buvo maitinami vos 65–70 procentų kalinių, todėl nuo 1939 m. kovo 1 d. lageriuose buvo laikoma 200 tūkstančių „nusilpusių“ žmonių.

Antra, reikia mechanizavimo ir techninio aprūpinimo. „Išlepinta ankstesnė liaudies komisariato ir lagerių vadovybė nesiėmė darbų mechanizavimo bei racionalizavimo“.

Trečia, – rašė Berija, – vykdoma paleidimo anksčiau termino politika veda prie to, kad kaliniai paleidžiami atsėdėję pusę ar tik trečdalį skirto laiko ir „nespėjama jų perauklėti darbu“.

Berija pailiustravo kadrų kaitą Bamo lagerio pavyzdžiu, kuriame 1938 m. į laisvę iš 260 tūkstančių buvo paleisti 90 tūkstančių kalinių, be to, labai didelį procentą sudarė lygtinai paleistieji anksčiau laiko.

Apibendrindamas savo samprotavimus Berija rašė, kad visi šie dalykai veda prie to, kad „nusikaltėliai nepasitaiso, o darbo jėga panaudojama beviltiškai prastai“.

Nepaisant labai svarbių ir įtikinamų išvadų, Stalinas neskubėjo dėl sprendimo ir liepė liaudies komisarų sovieto pirmininkui Molotovui pateikti savo išvadą.

Tik 1939 m. birželį Molotovas parengė raštą Politiniam biurui, kuriame sutiko su Berijos siūlymu. Molotovas pranešė, kad NKVD perduota „svarbiausių gynybinių objektų statyba“ – geležinkelių ir plentų, aerodromų, karinio jūrų laivyno liaudies komisariato ypatingos statybos, Kuibyševo ir Rybinsko elektrinės, bendrai kainuojančios daugiau nei 5 milijardus rublių.

Šiems darbams atlikti pagal NKVD skaičiavimus, kaip rašė Molotovas, būtina turėti 1 mln. 550 tūkst. kalinių, o iš tikrųjų 1939 m. balandžio 1 d. jų buvo tik 1 mln. 264 tūkstančiai (iš jų 150 tūkstančių „nusilpusių“).

Labai greitai, 1939 m. birželio 10 d. VKP(b) CK politinis biuras patvirtino Berijos siūlymus liautis įskaičiuoti darbo dienas ir uždrausti pirmalaikį lygtinį kalinių paleidimą:

„1. Uždrausti pirmalaikį lygtinį kalinių kontingento paleidimą. Nuteistasis lageryje turi išbūti teismo numatytą bausmės laiką.

SSRS prokuratūrai ir teismams nurodyti sustabdyti kalinių bylų sprendimą dėl pirmalaikio lygtinio paleidimo iš lagerių, o vidaus reikalų liaudies komisariatui nutraukti praktiką, kai už vieną darbo dieną įskaitomos atliktos dvi bausmės dienos.

2. Norint pagerinti darbo našumą, lageriuose nustatyti pagerintą gerų gamybininkų, pasiekusių aukštus darbo našumo rodiklius, aprūpinimą ir maitinimą, šių kategorijų kalinių piniginį premijavimą, palengvinti lagerio režimą ir apskritai pagerinti jų buities sąlygas.

Atskiriems kaliniams gamybos pirmūnams, pasiekusiems lageriuose aukštus darbo rodiklius, numatyti jų atleidimą NKVD kolegijos arba NKVD ypatingojo susirinkimo sprendimu, ypač tarpininkaujant lagerio viršininkui ir jo politinio skyriaus viršininkui.

3. Prieš pravaikštininkus, atsisakiusius dirbti ir trikdančius gamybą, panaudoti griežtas prievartos priemones – sustiprintą lagerio režimą, karcerį, pabloginti materialines buities sąlygas ir kitas drausmės priemones.

Prieš piktybiškus lagerio gyvenimo pažeidėjus ir trikdančius darbą panaudoti dar griežtesnes, baudžiamąsias, priemones, o atskirais atvejais − net aukščiausiąją bausmę.

Visais atvejais apie šias vykdomas prievartos priemones plačiai informuoti lagerių kalinius. 4. Lagerio darbo jėgą aprūpinti maistu ir drabužiais taip, kad lagerio darbo jėgos fizines galimybes būtų galima maksimaliai panaudoti bet kokioje gamyboje.

SSR Sąjungos liaudies komisariatui peržiūrėti ir patvirtinti vidaus reikalų liaudies komisariato darbo jėgos aprūpinimo maistu ir drabužiais normas.

Šio sprendimo įgyvendinimas sukėlė nesusipratimą tarp NKVD ir SSRS prokuratūros. Apie tai Berija pranešė 1939 m. birželio 26 d. laiške (Nr. 2370/b) Stalinui. Jis rašė, kad NKVD įsakymu pakeisti anksčiau vykdyti darbadienių skaičiavimai, ir, Berijos nuomone, „jie neprieštarauja, o būtent vykdomi remiantis Politinio biuro sprendimu“.

Jeigu ir toliau bus taip skaičiuojami darbadieniai, motyvavo Berija, tai jau per artimiausius 2–3 metus reikės paleisti 125–150 tūkstančių kalinių, ir iš esmės tai bus ta pati išankstinio lygtinio paleidimo praktika.

Toliau Berija rašė: „SSRS prokuroras draugas Pankratjevas iš esmės neprieštaravo dėl įvykdytų užskaitų ir mano, kad VKP(b) CK liepos 10 d. sprendime nieko nesakoma apie užskaitas, ir tam reikia gauti VKP(b) CK sankcijas“.

Stalinas palaikė Beriją ir bylą išsprendė be jokių formalumų užrašęs trumpą ir ryžtingą rezoliuciją: „Atšaukti. J. St.“23

1940 m. rugsėjį aptardamas lagerių ūkinės veiklos rezultatus Berija Stalinui pranešė, kad 1939 m. Gulagas išleido produkcijos ir atliko rangovų darbų už 3,5 milijardo rublių, o kapitalinių darbų atlikta už 1,5 milijardo rublių (apie 8,5 procento visos šalies apimties).

Drauge su NKVD buhalterijos ataskaita, kuri buvo pateikta SSRS pramonės bankui ir finansų liaudies komisariatui, nuostoliai dėl Gulago veiklos sudarė 229 milijonus rublių, iš jų 119 milijonų vien miškų pramonėje.

Dabar tapo madinga Beriją vaizduoti „vykusiu vadybininku“, puikiai vykdžiusiu ekonomines užduotis. Bet šiuo atveju labai aiškus vienų sąvokų pakeitimas kitomis ir noras parodyti satrapą daug kultūringesnį, nei iš tikro jis buvo.

Vadybininkas laisvos ekonomikos sąlygomis vadovauja pasamdytiems ir puikiai apmokamiems darbuotojams, rūpinasi jų veiklos efektyvumu. O ką veikė Berija? Jis tiesiog belaisvių armijos, kalinių, kurių gyvenimas nieko vertas, vadas.

Laikantis tokio paties principo, labai vykusiu „vadybininku“ galima laikyti ir Himlerį, nes jo vadovaujami daugybė kalinių sėkmingai dirbo požeminėse Reicho gynybos gamyklose.

Jei atmesime bet kokias moralines nuostatas, galima pripažinti viską. Bet iš esmės Berija ir Himleris – vergvaldžiai, beje, visiškai nesirūpinę ilgalaikiu „lagerių kontingento“ darbingumu. Juk visada galima vėl atsiųsti pastiprinimą iš laisvės. Mėgstamiausias Berijos grasinimas skambėjo taip: „Sutrinsim į lagerių dulkes!“ Ir milijonai be pėdsakų dingusiųjų Gulage – Stalino ir Berijos kruvinos „vadybos“ rezultatas.

Nikita Petrovas. Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus. Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis [2014]. – 336 p.: iliustr.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.