Agresoriai į karą paprastai joja ant provokacijos arkliuko

Istorija rodo, kad pradėjus bet kokį karą niekas negali atspėti, kiek jis truks ir kaip pasibaigs. Žinoma, galima planuoti, stengtis numatyti jo trukmę, eigą ir rezultatus, tačiau neretai atsitikdavo taip, kad visos išankstinės įvairių šalių generalinių štabų prognozės nueidavo perniek.

Daugiau nuotraukų (1)

Vitalijus Michalovskis

Apr 4, 2014, 8:22 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 9:06 PM

Dažnas bent kiek besidomintis karų istorija žino, kaip klostėsi svarbiausi mūšiai, kas juose dalyvavo ir kaip pasibaigė šie ginkluoti konfliktai. Tačiau toli gražu ne kiekvienas prisimena, kaip būtent buvo pradedamas karas, kokios provokacijos, incidentai ir įvykiai įskėlė kruvinos priešpriešos žiežirbas.

Didesni XX a. konfliktai dažnai prasidėdavo agresoriaus pastangomis pavaizduoti save tiesioginio užpuolimo auka. Skamba kiek neįtikėtinai, tačiau tas, kurį tikrojo agresoriaus propaganda kaltino karo kurstymu ir „kruvinomis provokacijomis“, dažnai kariškai nė iš tolo neprilygo tariamai aukai.

Seniai nugrimzdo į praeitį tie laikai, kuomet karas buvo skelbiamas neslepiant nukariavimų troškimo ir savo viešpatavimo įtvirtinimo. Naujausioje istorijoje karas buvo pradedamas kiek kitaip. Agresoriui ir okupantui būtina parodyti pasauliui, kad jis buvo „priverstas kariauti“, kad jis „tik gynėsi“ ar „vadavo liaudį (ar tautiečius) nuo priespaudos“. XX a. išsiskyrė trys, ko gero, klasikinės provokacijos, po kurių kilo kruvini, itin žiaurūs konfliktai.

Pirmasis pasaulinis karas

Daugelis žino, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo vadinamosios Sarajevo žmogžudystės 1914 m. birželio 28 d., kai jaunas serbų nacionalistas Gavrilas Principas nušovė austrų erchercogą Francą Ferdinandą ir jo žmoną. Pagrindinis radikalios serbų organizacijos, kuriai ir priklausė žudikas, tikslas buvo nusikratyti austrų viešpatavimo etninėse pietų slavų žemėse, sukurti Didžiąją Serbiją sujungiant visas vietos slavų žemes. Šiam tikslui pasiekti tiko visos, net teroristinės priemonės.

Kadangi austrai buvo tikri, kad kaimyninė Serbija slapčia remia slavų radikalus, serbų vyriausybei buvo pateiktas griežtas ultimatumas, kuris, kaip manoma, tyčia buvo surašytas taip, kad bet kuri save gerbianti vyriausybė jį atmestų.

Ultimatume įsakmiu tonu reikalauta, kad Serbijoje būtų nutraukta bet kokia Austrijos-Vengrijos kritika, būtų uždarytos visos austrams priešiškos organizacijos ir draugijos, kad iš kariuomenės bei valstybės valdymo aparato būtų atleisti visi prieš Austriją agituojantys karininkai ir valdininkai.

Iš serbų vyriausybės taip pat buvo pareikalauta informuoti Austrijos valdžią apie antiaustriškų nusikaltimų tyrimų eigą bei įsileisti imperijos atstovus Sarajevo žmogžudystei bei kitiems panašiems įvykiams tirti. Serbija sutiko patenkinti beveik visus austrų ultimatumo punktus, išskyrus vieną – reikalavimas įsileisti austrų policijos atstovus buvo laikomas tiesioginiu pasikėsinimu į valstybės nepriklausomybę.

Nepaisant to, kad Serbija pasižadėjo klusniai vykdyti daugelį Austrijos-Vengrijos reikalavimų, pastarieji nebuvo linkę derėtis ir liepos 28 d. Serbijai buvo paskelbtas karas. Bet juk tiesioginio karo nepaskelbsi tau be galo nuolaidžiaujančiam ir beveik visas užgaidas tenkinančiam kaimynui, tad reikėjo rasti svaresnį pretekstą pulti.

Nežinia iš kur austrų-vengrų spaudoje vienas po kito atsiranda tvirtinimai, kad klastingieji serbai užpuolė kažkurį austrų pasienio punktą. Tiesa tai ar gryniausias propagandos pramanas, niekas aiškintis Austrijoje-Vengrijoje nepanoro (o ir kam to reikėjo?), tad prasidėjo puolimas.

Tiesa, Serbijos sieną austrų pajėgos kirto ne iškart po karo paskelbimo, o po dviejų savaičių – rugpjūčio 12 d. Tuo metu tiek Austrijos-Vengrijos, tiek Serbijos sąjungininkai ir „gynėjai“ skelbė karus vieni kitiems. Įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas.

Tenka pasakyti, kad austrų – serbų fronte pastarieji kariavo visai neblogai ir vienu greitu smūgiu jų parklupdyti nepavyko. Sunku pasakyti, kiek Serbijos valdžia buvo atsakinga už Sarajevo žmogžudystę. Tiesioginiai ryšiai tarp jos ir organizacijos, kuriai atstovavo Gavrilas Principas, nėra įrodyti. Tuo metu antiaustriškos ir panslavistinės nuotaikos Serbijoje buvo populiarios, tačiau vargu ar serbų vyriausybė troško eiti į atvirą konfliktą su kur kas galingesne imperija, ką įrodo apgailestavimų ir nusižeminimo kupinas serbų atsakas į austrų ultimatumą.

Kad ir kaip būtų keista, bet Franco Ferdinando nužudymas labiau pasitarnavo kaip tik austrams, kurie nepraleido puikios progos imtis doroti „išsišokusį“ kaimyną.

Antrasis pasaulinis karas

Antrojo pasaulinio karo pradžia istorikai laiko 1939 m. rugsėjo 1 d., kai hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Vargu ar verta kalbėti apie politines, ekonomines, ideologines vokiečių – lenkų karo priežastis, tačiau manoma, kad galutinis sprendimas pulti Lenkiją „susidarius pirmai palankiai progai“ buvo priimtas 1939 m. gegužės 23 d. kariuomenės vadovybės ir fiurerio Adolfo Hitlerio pasitarime. Beje, dar 1934 m. vokiečiai ir lenkai buvo pasirašę tarpusavio nepuolimo sutartį ir 1938 m. draugiškai pasidalino Čekijos teritoriją (tiesa, Lenkijai atiteko palyginti nedidelė Tešino sritis).

Nusprendę pulti Lenkiją vokiečiai prisiminė 1938 m. planuotą operaciją kodiniu pavadinimu „Konservai“, kuri tuomet buvo atidėta į šalį ir laukė savo įgyvendinimo. Pagal operacijos scenarijų Vokietijos ir Lenkijos pasienyje turėjo būti užpulti keli vokiečių objektai, o atsakomybė už tai suversta nieko neįtariantiems lenkams.

1939 m. rugpjūčio 31 d. pavakary Vokiečių saugumo tarnybos ir SS rengta diversija „Konservai“ prasidėjo. Jos metu buvo „užpulta“ vokiečių pasienio miestelio Gleivico (dab. Glivicė) radijo stotis, o operacijai vadovavo SS šturmbanfiureris Alfredas Naujokas (Naujocks).

Lenkų karių uniforma persirengę esesininkai įsiveržė į radijo stoties patalpas, surišo jos darbuotojus ir aidint šūviams į eterį perskaitė antivokišką pranešimą lenkų kalba. Užpuolimo įspūdžiui sustiprinti iš netoliese esančios koncentracijos stovyklos buvo atgabenti ir patys „konservai“, kaip juos vadino, – lenkų uniformomis perrengtų prieš tai numarintų kalinių kūnai. Jie buvo netvarkingai išmėtyti netoli radijo stoties ir tai turėjo liudyti nedidelį mūšį. Atsakydamas į šią „Lenkijos piktadarystę“ rugsėjo 1 d. paryčiais Vokietijos karo laivas „Šlezvigas – Holšteinas“ patrankų salvėmis apšaudė lenkų garnizoną netoli Gdansko, o vėliau jį atakavo ir pėstininkai. Tą pačią dieną į vokiečių tautą per radiją prabilo Adolfas Hitleris, kuris lenkus apkaltino įsiveržimu į vokiečių teritoriją ir paskelbė, kad keršydama Vokietijos kariuomenė jau ryžtingai atakuoja priešų pozicijas. Netrukus Vokietijai karą paskelbia Didžioji Britanija ir Prancūzija, vėliau įsiliepsnojo ginkluotas vokiečių-sovietų konfliktas, o karas tapo pasauliniu.

Gleivico incidentas – klasikinis surežisuotos diversijos pavyzdys su tikslu save pateikti kaip užpultą auką. Žinoma, niekam nėra paslaptis, kad tuometinė Lenkija pati vykdė agresyvoką politiką mažesnių kaimynų atžvilgiu, kol galiausiai ją sukramtė stambesni rykliai – Vokietija ir Sovietų Sąjunga.

Kad ir kaip ten bebūtų, vokiečių – lenkų karo iniciatoriais buvo būtent vokiečiai, nors mūsų laikais dar yra naiviai tikinčių, kad Gleivico radijo stotį iš tiesų užpuolė lenkų kariai. Tokia nuomonė yra klaidinga vien jau todėl, kad savo kariniu pajėgumu Lenkija beviltiškai nusileido Vokietijai ir pačiai provokuoti tiesioginę kruviną priešpriešą būtų buvusi visiška beprotybė.

Žiemos karas

Norėdama surasti pagrindą intervencijai į palyginti mažos Suomijos teritoriją Sovietų Sąjungos vadovybė išprovokavo vadinamąjį Mainilos incidentą. Originalumu sovietų planas nepasižymėjo ir vadovavosi ta pačia gana paprasta schema – apkaltinti priešą savo paties surengta diversija. Komunistams reikėjo Suomijos ir pretekstą įsiveržimui jie rado.

1939 metų lapkričio 26 d. sovietų laikraštis „Pravda“ pranešė, kad netoli pasienyje esančio Mainilos kaimo rusų kariai buvo apšaudyti iš Suomijos pusės artilerijos pabūklais. Žuvo trys eiliniai ir vienas jaunesnysis Raudonosios armijos karininkas.

Kaimyninės šalies vyriausybei sovietai įteikė griežtą notą, tačiau suomiai įtikinamai įrodė, kad šaudoma buvo iš sovietų pusės, be to, pasienio ruože su SSSR suomiai neturėjo jokios artilerijos. Jų pabūklai buvo dislokuoti kiek tolėliau nuo sienos ir nebuvo tokia galingi, kad sviediniai kristų į rusų teritoriją.

Sovietai, žinoma, nieko nenorėjo girdėti ir pareikalavo, kad suomiai patrauktų visas savo karines pajėgas 20 – 25 km į krašto gilumą. Suomiai puikiai suvokė, kad bet koks kariuomenės atitraukimas reikštų savanorišką kelio išvalymą visiškai realiam Raudonosios armijos puolimui, tad atsakydami į komunistų reikalavimus jie pasiūlė suburti bendrą komisiją Mainilos incidentui tirti ir sutiko atitraukti pajėgas nuo sienos lygiai tiek, kiek jas į savo pusę atitrauks rusai.

Nereikia nė sakyti, kad šiauriečių „nepaklusnumas“ galutinai supykdė Staliną, todėl prabėgus šešioms dienoms nuo Mainilos įvykių Sovietų Sąjunga pradėjo karą. Kupina arogancijos ir aklo pasitikėjimo savo pranašumu Raudonoji armija puolė žymiai kuklesnes suomių pajėgas, tačiau susirėmimų eiga parodė, kad suomiškas riešutėlis pasirodė per kietas komunistinei karo mašinai. Žiemos karas paveikė sovietus tarytum šaltas blaivinantis dušas, ir paveikė taip, kad apie šį karą dar ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjungoje buvo kalbama labai nenoriai. Provokacijos Lietuvoje

Provokacijų arkliuką sovietai mielai naudojo ir Baltijos šalyse. Įvedus karinį SSSR kontingentą į Lietuvą tučtuojau pasklido kaltinimai Lietuvos vyriausybei esą klastingi nacionalistai užpuldinėja ir netgi grobia sovietų karius. Apie „netikrų partizanų“ – lietuviškomis uniformomis persirengusių ir Laisvės kovotojais prisistatančių provokatorių darbus irgi nemažai prirašyta.

Bet kokiam agresoriui provokacija ir režisūra yra būtina kaip oras. Kodėl? Galbūt tiesiog dėl to, kad aplinkinių akyse pateisintum tai, kas pačiam atrodo ne visai teisėta?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.