Mirties bausmė – viena seniausių taikomų sankcijų už itin sunkius ir žiaurius nusikaltimus. Nūdienos Lietuvoje ši bausmė Konstitucinio Teismo nutarimu buvo panaikinta 1998 m., tačiau praėjusiais metais galėjome stebėti, kaip šis motyvas vėl sugrįžo į mūsų viešąją erdvę. Didelio atgarsio sulaukusios žiaurių žmogžudysčių bylos vėl paskatino svarstyti galimybę grąžinti gyvybės atėmimo bausmę.
Mirties bausmės istorija šiuolaikinėje Lietuvoje mažai tyrinėta. Nedaug žinoma ir apie nacių išgarsintą, tačiau Lietuvoje dar 1937 m. pradėtą naudoti dujų kamerą. Šiuo klausimu atlikus specialų istorinį tyrimą, regisi prasminga pasidalyti jo rezultatais.
Ištakos
Mirties bausmė Lietuvos Respublikoje iki 1937 m. buvo vykdoma pakariant arba sušaudant. Pirmasis būdas daugiausia taikytas Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, o antrasis – iki dujų kameros pastatymo.
Nuo 1919 m. mirties bausmę sušaudant paprastai buvo pavedama atlikti Kauno komendantūros kariškiams. Pastarieji šioms pareigoms ėmė prieštarauti tik 1935 m. pabaigoje. Karininkija iškėlė dvi esmines problemas. Pirma, pagal tuomet galiojusius įstatymus, nuteistieji mirties bausme turėjo būti pakariami, tačiau praktiškai jie buvo sušaudomi.
Antra, manyta, kad karių naudojimas budelio pareigoms nesuderinamas su jų pašaukimu, garbės principais ir moraliniu auklėjimu. Taikos metu bent jau civilių asmenų mirties bausmių vykdymą siekta perduoti teisingumo struktūroms ar specialiai pasamdytam asmeniui.
Šis spaudimas vaisių davė ne iš karto, galimas daiktas, todėl, kad malšinant 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiką, į pagalbą buvo pasitelkti karo lauko ir kariuomenės teismai. Jie buvo pavaldūs Krašto apsaugos ministerijai, tokiu atveju ir bausmių vykdymas turėjęs priklausyti kariškiams, todėl natūraliai išvengiama minėtos problemos.
Vis dėlto 1937 m. sausio 13 d. mirties bausmės klausimu buvo surengtas pirmasis oficialus teisėsaugos atstovų ir specialistų pasitarimas, kuriame konstatuota, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra suderinta, kokiu būdu vykdyti mirties bausmę. Pakartotas anksčiau minėtas argumentas, jog nuteistieji yra sušaudomi, tačiau Baudžiamojo statuto (toliau Bs) 15 str. numato pasmerktąjį neviešai pakarti. Buvo pastebėta, kad kitose valstybėse praktikuojami ir kitokie mirties bausmės vykdymo variantai. Diskusijos metu svarstytos galimybės mirties bausmę vykdyti panaudojant elektrą, dujas arba pakariant. Dujų metodas buvo atmestas dėl tariamo humaniškumo (dr. plk. K. Oželis teigė, kad „šita priemonė labai humaniška ir jokio įspūdžio nei nusmerktajam, nei visuomenei nesudarys“), o elektros metodas – dėl nereikalingo nuteistojo kankinimo nemaloniomis procedūromis (skusti galvą ir šlapinti kojas).
Čia puikiai atsiskleidė ir to meto mirties bausmės samprata: propaguota retribucinė teorija – mirties bausmė turi būti lygi padarytam nusikaltimui.
Ji turėjusi veikti nusikaltėlius prevenciškai: mirties bausmės vykdymas turėjęs palikti pakankamai stiprų įspūdį visuomenei, kad atgrasintų nuo nusikaltimų.
Galiausiai prieita prie išvados, kad geriausias mirties bausmės vykdymo būdas yra neviešas pakorimas be kraujo ir kančių – mirtis įvykstanti greitai ir daranti didelį poveikį visuomenei. Todėl buvo parengtas Bs 15 str. pakeitimas („Mirties bausmė vykdoma pakorimu“) ir išsiuntinėtas apsvarstymui.
1937 m. sausį Ministrų kabinete vyko net keli Bs pakeitimo projektų svarstymai ir mirties bausmės vykdymo pakariant galiausiai buvo atsisakyta, kiek galima spręsti iš spaudos – pirmiausia dėl brutalumo. Sausio 19 d. Ministrų kabineto pasitarime nuspręsta, jog „Baudžiamojo statuto 15 str. pakeičiamas taip: Mirties bausmė įvykdoma dujomis arba nusmerktajam priimant nuodus“. Manyta, kad pasmerktasis galės prašyti nuodų, kuriais jam bus leista pačiam nusižudyti.
Tačiau bausmės nuodais taip pat buvo atsisakyta ir jau sausio 28 d. paskelbtas bausmės vykdymas tik dujomis. Pakeistas ir baudžiamosios teisenos įstatymas. Lietuvoje buvo taikomas 1903 m. Rusijos Baudžiamasis kodeksas.
Baudžiamojo proceso įstatymo 963 str. numatė, kad mirties bausmė vykdoma kalėjimo kieme ar kitoje policijos vyresnybės nurodytoje vietoje, kur be teisėsaugos atstovų, gali dalyvauti pasmerktojo gynėjas ir ne daugiau kaip 10 miesto savivaldybės pakviestų vietos gyventojų.
Pašalinių asmenų dalyvavimas kraupiame gyvybės atėmimo akte laikytas netikslingu ir amoraliu, todėl nuspręsta, jog vykdant mirties bausmę turėtų dalyvauti tik prižiūrintieji teismo sprendimo įgyvendinimą. Galima tarti, kad šitaip siekta mirties bausmę nuasmeninti.
Nauja 963 str. redakcija skelbė: „Mirties bausmė vykdoma neviešai tam tikrai įrengtame būste“. Prievaizdas turėjo jį prižiūrėti ir pasirūpinti bausmei vykdyti reikalingomis priemonėmis. Būstą ir jo prievaizdą kontroliavo Teisingumo ministerija. Numatytas ir kiek kitoks nei buvo iki tol mirties bausmės vykdymo procesas: dvasininkas turėjo būti kviečiamas tik pasmerktajam pareiškus norą, vykdant bausmę turėjo dalyvauti apygardos teismo prokuroras, būsto prievaizdas, gydytojas ir apygardos teismo sekretorius. Prieš įvykdant bausmę, apygardos teismo sekretorius turėjo perskaityti vykdomąjį teismo sprendimą, o teismo prokuroras privalėjo prižiūrėti bausmės įgyvendinimo procedūrą.
Vienareikšmiško atsakymo, kodėl pasirinkta mirties bausmę vykdyti dujomis, neradome. Peršasi prielaida, kad galiausiai šis metodas buvo pasirinktas dėl „perdėto humaniškumo“, nors diskusijų pradžioje buvo atmestas. Šiuo būdu gyvybė buvo atimama sąlygiškai greitai bei išvengiant pakorimo brutalumo ir elektros kėdei būdingo žmogaus kankinimo.
1937 m. sausio 13 d. pasitarime pulk. leit. Vytautas Steponaitis teigė, kad nors smalkių dujos ir nenužudo žmogaus staigiai, bet neturi kvapo ir veikia maloniai. Nuo jų žmogus nejausdamas skausmų greitai netenka sąmonės ir praėjus maždaug pusvalandžiui miršta. Galima išskirti ir praktiškumo aspektą: egzekucijai vykdyti reikalinga tik kamera ir dujų balionas, iš kurio leidžiamos suspaustos dujos. Dujų metodas ir „mechanizavo“, ir kartu nuasmenino mirties bausmės vykdymo procesą.
Lietuva šiuo sprendimu išsiskyrė iš europinio konteksto. Kaimyninėse Baltijos šalyse bent jau civiliams asmenims gyvybę atimdavo pakardami, nukirsdami galvą ar pasodindami į elektros kėdę.
Tiesa, Estijoje jau 1935 m. vasario 1 d. įsigaliojęs Baudžiamasis statutas numatė galimybę pasirinkti mirties bausmės būdą: pakarti arba nunuodyti, primaišant nuodų į valgį ar gėrimą. O Latvijoje mirties bausmė apskritai buvo panaikinta.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant, Prancūzijoje – giljotinuojant, Vokietijoje – nukertant galvą. Pastarojoje improvizuotos dujų kameros žmonėms buvo pradėtos naudoti 1939 m. pabaigoje kaip nacių eutanazijos programos „Aktion T4“ dalis eliminuoti fiziškai ir protiškai neįgalius asmenis.
Pirminis dujų kameros modelis buvo sukurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo išradimą paskatino visuomenės reakcija į brutalias egzekucijas pakariant ar įvykdant bausmę elektros kėdėje. Pirmasis žmogus, kuriam mirties bausmė įvykdyta nuodingomis dujomis, buvo kinų amerikiečių kilmės žudikas Gee Jon.
Jam gyvybė atimta 1924 m. vasario 8 d. Nevados valstijoje. Iš pradžių įvykdyti egzekuciją mėginta įleidžiant dujas į miegančio Gee Jon kamerą, tačiau dėl pralaidumo tikslo pasiekti nepavyko. Tada nuspręsta sukonstruoti dujų kamerą. Jos autoriumi tapo majoras Delosas A. Turneris, kariuomenės medicinos korpuso pareigūnas.
Amerikoje dujų kamera, kaip ir elektros kėdė, kurį laiką buvo vertinama teigiamai, o mirtis joje laikyta humaniška. Tačiau kai XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje dujų kamera buvo įrengta San Kvetino kalėjime ir čia 1938 m. du žmogžudžiai kameroje kankinosi net penkiolika minučių, ji pradėjo susilaukti aršios kritikos.
Žinios apie dujų kamerą JAV pasiekdavo Lietuvą. Informacijos pagausėjo pastačius kamerą ir mūsų šalyje. Spaudoje pasirodydavo straipsnių apie JAV naudojamą elektros kėdę, kurios tinkamumas ir humaniškumas imtas kvestionuoti, todėl mirtis dujomis atrodė priimtinesnė; vienalaikė pastarojo bausmės vykdymo būdo kritika, matyt, Lietuvos pakankamu mastu nepasiekė.
Pakeisti Lietuvos įstatymai dėl nusikaltėlių žudymo dujomis susilaukė užsienio spaudos dėmesio. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos spaudoje jie buvo įvertinti neigiamai: „Nebent pilnos sąmonės nustojimas įvyksta tuojau, laiko ilgumas (8 min.), per kurį nuodingos dujos pasiekia savo efekto, parodo, kad šis būdas nėra labai žmoniškas būdas mirties bausmei vykdyti“. Pačioje Britanijoje mirties bausmei tradiciškai taikytas korimas, kuris Lietuvoje laikytas žiauriu ir nehumanišku.
