Užsispyrėlei Suomijai padėjo ne baisus šaltis, o Stalino klaidos

Suomija apskritai neužėmė daug vietos nei Stalino mintyse, nei Raudonosios armijos generalinio štabo operatyviniuose planuose. (Šapošnikovas: „Suomijos karo veiksmų teatras apskritai mūsų operatyviniame plane, esant tokiai politinei padėčiai, liko antraeilėje vietoje, visiškai ne tokioje, kokioje atsidūrė per vykusius kovos veiksmus“. SSRS KJL vyriausiojo štabo komisijos ataskaita: „Svarbiausia laivyno rengimo kovai linija buvo skirta karui su didelį laivyną turinčiu priešu, o konkrečiai karui su Suomija nebuvo rengiamasi“. Vorošilovas: „Lenkija, Rumunija, ir visokie ten Pabaltijai, jie jau senų seniausiai nekėlė rūpesčio, šiuos ponus mes bet kada, bet kokiomis aplinkybėmis sutrinsime į dulkes“).

Suomiai žengia į karą. Vyksta karių mobilizacija. 1939 m. spalis.
Suomiai žengia į karą. Vyksta karių mobilizacija. 1939 m. spalis.
Daugiau nuotraukų (1)

Markas Soloninas

Apr 21, 2014, 11:21 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 12:48 PM

Didysis žaidimas, kurį Stalinas pradėjo 1939 m. vasarą, turėjo įtvirtinti sovietinį viešpatavimą ne menkai apgyventoje Suomijoje, o didžiojoje Europos žemyno dalyje.

Žaidimo pradžioje Stalinas padarė puikų ėjimą. Sunku bus rasti jo ilgame politiniame gyvenime tokią didelę, greitą ir stulbinančią sėkmę, kokia buvo sąjunga su Hitleriu, pasiekta 1939 m. rugpjūtį–rugsėjį. Vienu trumpu smūgiu Stalinas sujaukė visas figūras Europos ir viso pasaulio lauke ir paliko Anglijos–Prancūzijos bloką, kurio vadovai jau spėjo oficialiai garantuoti Lenkijai karinę pagalbą!), akis į akį su Berlyno paranoiku. Pastarąjį, pasirašius Ribentropo Molotovo paktą, apėmė būsena, kurią taikliai apibūdina rusų patarlė: „Girtam ir jūra iki kelių“. Karas Europoje tapo neišvengiamas ir prasidėjo lygiai po savaitės, kai buvo pasirašytas paktas.

Vien už Stalino pažadą nesikišti į karą ir labai ribotą, greičiau simbolinę, negu tikrą karinę pagalbą Hitleris atidavė jam 50,4 proc. Lenkijos, kurią sutriuškindamas vokiečių vermachtas neteko 16 tūkst. kareivių, teritorijos, paliko visišką veiksmų laisvę Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Besarabijoje ir Suomijoje; Stalino „inžinieriams“ leido laisvai lankytis svarbiausiose Vokietijos karinės pramonės gamyklose, mainais į nesodrintą rūdą ir linų sruogas pardavė naujausius kovos lėktuvų, tankų, pabūklų, laivų, radijo stočių pavyzdžius...

Apimtas euforijos dėl savo pirmųjų laimėjimų, Hitleris nespėjo pastebėti, kad Stalinas, visiškai sekdamas savo didžiojo mokytojo priesakais, palaikė jį kaip „virvė palaiko pakaruoklį“ (V. Leninas, pilnut. raštų rink., t. 41, p. 73). Tik 1940 m. vasarop Hitleris ėmė suvokti paprastą dalyką, kad jis Stalinui atidavė ne vieną, o net tris „jungiklius“, leidžiančius „išjungti“ Vokietijos ekonomiką.

Vienas iš jų buvo naftinguose Rumunijos laukuose, kurie, Raudonajai armijai pasiekus Pruto upės liniją, tapo pasiekiami net patiems lengviausiesiems vienmotoriams bombonešiams. Kitas – Švedijos geležies rūda ir Suomijos nikelis, kurio tiekimas, Sovietų Sąjungai okupavus Suomiją, visiškai priklausytų nuo Stalino valios. Trečias „jungiklis “ buvo nepaprastai ilgas Transsibiro geležinkelis, kuriuo į Vokietiją tranzitu plūdo kaučiuko, volframo, sojų pupelių srautas iš Pietryčių Azijos šalių. Be šių svarbiausių žaliavų šaltinių Vokietijos karo mašina galėjo išsilaikyti pusmetį, ilgiausiai – metus. Deja, milžiniška ir labai „pigi“, bekraujė sėkmė apsuko galvą draugui Stalinui. (Chruščiovas: „Jis tiesiog vaikščiojo puikuodamasis, užrietęs nosį, taip ir sakydamas: „Apmoviau Hitlerį, apmoviau Hitlerį!“). Planuodamas Pabaltijo aneksiją, Stalinas tiesiog nepagalvojo, kad viena iš jo nuožiūrai atiduotų šalių ims elgtis ne kaip objektas, o kaip visateisis gyvas pasaulio politikos subjektas. Suomijos atkaklus nenoras nusilenkti jį ir stebino, ir nervino. Stalino nuomone, visi reikalai buvo sutvarkyti. Didieji bosai jau dėl visko susitarė. Kam įdomu klausytis Suomijos vyriausybės nuomonės? Kas jai leido turėti kokią nors „nuomonę“ dėl to, ką jau drauge nusprendė Hitleris ir Stalinas? Be to, ir apskritai – kokia tai vyriausybė? Politiniai kortuotojai. Juokdariai. Suomiškas vabalėlis. Niekinga blusa...

Apimtas neigiamų emocijų Stalinas darė klaidas vieną po kitos. Kam reikėjo rengti tą kvailų kvailiausią „Kuusineno vyriausybės“ spektaklį? Kam reikėjo ginkluotą priešą viešai vadinti „blusa“ ir „vabalėliu“? Kam reikėjo rėkti apie „raudonąją vėliavą virš prezidento rūmų Helsinkyje“, KOL Raudonoji armija neįžengė į Helsinkį? Kam reikėjo lįsti į situaciją, iš kurios nėra išeities išsaugoti prestižą? Kodėl 230 tūkst. sviedinių per dieną pabiro ant suomių įtvirtinimų paskutinėmis, o ne pirmosiomis karo dienomis? Kodėl Raudonoji armija pradėjo kovos veiksmus tik su trečdaliu tokių pajėgų, kokios buvo sutelktos Suomijos KVT karo pabaigoje?

Deja, į visus šiuos klausimus yra konkretus atsakymas. Deja, todėl, kad tą pačią klaidą Stalinas pakartojo tik su nepalyginti sunkesniais, katastrofiškais padariniais – 1941 m. vasarą. Stalinas nekreipė dėmesio į tai, kas jo epochoje buvo vadinama „sąmoningumu“, o dabar – „žmogiškuoju veiksniu“. Įvertindamas kovojančių šalių pajėgų santykį Stalinas skaičiavo divizijas, patrankas, tankus, lėktuvus. Viso to jis turėjo daug, dešimtis kartų daugiau nei užsispyrėlė Suomija.

Ar galėjo kilti abejonių neišvengiama ir greita pergale? Ir niekas iš minios jo bukagalvių ir padlaižių aplinkos neišdrįso pasakyti Šeimininkui, jog vienas pulkas suomių rezervistų, pasirengusių mirti, kad netektų gyventi Stalino valdžioje, mūšyje bus vertingesnis, negu surinktos iš beteisių kolūkinių vergų dvi Raudonosios armijos divizijos.

Negana to, Staliną choru tikino, kad jo piliečiai „kaip vienas žmogus džiaugsmingai pasirengę atiduoti gyvybę už didį Lenino–Stalino siekį ir dėl šios ideologijos kariai, vadai ir politiniai darbuotojai visada pasirengę paaukoti gyvybę“ (Vorošilovas, kalba VKP(b) 18-ajame suvažiavime). Beje, ko norėti iš Vorošilovo, jei ir dabar, beveik po septyniasdešimt metų, aptardami nesėkmingą Raudonosios armijos debiutą Suomijos kare, daugelis rusų istorikų toliau vapalioja apie „žiaurų šaltį“, „ištįsusias komunikacijas“, „Mannerheimo linijos nesugriaunamus IUT“…

Savo klaidų Stalinas niekada viešai nepripažino, bet beveik visada greitai suvokdavo ir nepaprastai atkakliai taisydavo. Gruodžio puolimo nesėkmę jis įvertino visiškai adekvačiai, kaip buvo iš tikrųjų. Be saviapgaulės, bet ir be panikos. Ko jam panikuoti? 18 tūkstančių žuvusiųjų ir dingusių be žinios? Nedidelė bėda – 1938 m. vasarą, Didžiojo teroro įkarštyje, per vieną dieną buvo sušaudoma po 5 tūkstančius. Ir nieko. Bobos naujų prigimdė. Dviejų divizijų prieš vieną suomių pulką per maža? Ir tai pataisoma – pasiųsime dvylika divizijų. Ir mums dar liks. Sviedinių, patrankų, dvizijų netrūko, vadinasi, ir galutinis suomių kariuomenės sutriuškinimas buvo tik laiko klausimas.

Bet štai laiko Stalinui kaip tik ir neužteko.

Į galimo Anglijos–Prancūzijos bloko karinio įsikišimo pavojų Stalinas žvelgė labai rimtai, ir tai visai suprantama. Ne, aišku, jokio „150 tūkstančių karių ekspedicinio korpuso“, kuriuo sovietiniai istorikai propagandistai dešimtmečius gąsdino patiklius žmones, nebuvo nė sapne. Po visų begalinių pasitarimų, posėdžių, aptarimų ir pareiškimų sąjungininkai (Anglija ir Prancūzija) tvirtai ir konkrečiai pažadėjo Mannerheimui, kad į kovo pabaigą (!!!) Suomijon atvyks siunčiamų trijų brigadų ir keleto atskirų batalionų, kurių bendras skaičius 15,5 tūkst. žmonių, „pirmasis ešelonas“.

Kad paguostų, pridūrė, jog „tai bus rinktinė kariuomenė“, o paskui pirmąjį ešeloną į Suomiją, jei iki to meto ji dar gyvuos, atvyks ir antrasis, sudarytas, baisu net sakyti, iš trijų britų divizijų. Aišku, tai ne tokios pajėgos, kurios galėtų radikaliai pakeisti padėtį Suomijos KVT ar bent sutrikdyti Staliną. Jo būgštavimai siejosi su tuo, kad sąjungininkai pasinaudos padėtimi išsisukti nuo karo su Vokietija. („Jie ten sau kariauja, bet karas kažkoks menkas, lyg kariauja, lyg kortomis lošia. Staiga ims ir susitaikys, o tai neatmestina“).

Tokia įvykių raida buvo visai tikėtina ir kėlė grėsmę, kad žlugs visas Stalino strateginis planas pasinaudoti karu Europoje saviems tikslams. Iki tol Stalinas, panašiai kaip beždžionė kinų palyginime, „tupėjo ant kalno, stebėdama, kaip pjaunasi du tigrai“. Šioje komfortiškoje pozicijoje sovietiniai vadovai norėjo tupėti ir toliau. („Jei jau tie ponai negali susilaikyti nuo troškimo kariauti, tegul kariauja patys, be Sovietų Sąjungos pagalbos. (Juokas. Aplodismentai) Mes pažiūrėtume, kokie tai kariauninkai“. Molotovas, kalba SSRS aukščiausiosios tarybos sesijoje 1939 m. rugpjūčio 31 d.).

Dabar, užtrukusio karo su Suomija sąlygomis, negana to, kad visi pamatė, kokie „kariauninkai“ sėdi Kremliuje, bet ir Daladjė bei Čemberlenas, kurie, kaip žinoma, niekada neturėjo „nesulaikomo troškimo“ kariauti prieš Hitlerį, gavo puikią priežastį atsukti patrankas į kitą pusę.

Iki 1940 m. pradžios susiklosčiusiomis aplinkybėmis tai padaryti jiems būtų buvę ir lengva, ir naudinga. Lengva todėl, kad Tautų Lyga jau priėmė atitinkamas rezoliucijas, kuriose Sovietų Sąjungos veiksmai vadinami „agresija“, o visos Tautų Lygos narės raginamos suteikti pagalbą agresijos aukai.

Marko Solonino knygą „Birželio 25-oji. Kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ išleido leidykla „Briedis“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.