Kaip XVII a. Vilniuje sugyveno skirtingos kultūros (I dalis)

Pasakius, jog ankstyvųjų naujųjų amžių Vilnius buvo daugiakonfesinis miestas, gresia nesuprasti, kiek įvairių priešingų ir panašių reikalavimų religijos, kultūros, kalbos bei etniniai ryšiai kėlė vilniečiams. Be to, toks pasakymas apsunkina supratimą veiksenų, kurių dėka buvo įmanoma sugyventi Vilniuje.

Daugiau nuotraukų (1)

Davidas Frickas

Jun 10, 2014, 2:09 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 12:14 AM

Šiomis pastabomis pabandysiu nustatyti Vilniaus vietą Europos religiniame žemėlapyje: įvertinti jo daugiakultūriškumo mastą, atskleisti kai kuriuos elgsenos būdus bei mechanizmus, miestiečių išvystytus tam, kad padrąsintų, palengvintų ir kartais paskatintų toleranciją tarp jo gyventojų; bei nustatyti miesto vietą tarp tuometinių Europos bendruomenių, susiduriančių su problemomis, kai viename mieste gyvena kelių tikybų išpažinėjai: nuo atskyrimo vieno kraštutinumo atveju iki integracijos kito kraštutinumo atveju.

Pirmiausia, dramos, kurios veiksmas čia rutuliojasi, aplinkybės: Vilnius buvo mišrus miestas dar prieš oficialų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikštą 1386 m., vadovaujant Lenkijos Romos Katalikų Bažnyčiai. Tuo metu jis buvo apgyventas pagonių lietuvių, stačiatikių rusėnų bei Romos katalikų vokiečių. Kai kurie mokslininkai kildina Vilniaus praktinės tolerancijos tradicijų ištakas iš šių iki krikšto egzistavusių elgesio modelių.

Liuteronai ir kalvinistai

XVI a. pabaigoje į Vilnių taip pat atvyko totoriai. Jie teisiškai negalėjo gyventi Vilniaus miesto viduje; su medine mečete bei mokykla įsikūrė gretimame Lukiškių priemiestyje, ir todėl buvo kasdienio Vilniaus miesto dalis.

Žydai teisėtą padėtį Vilniuje užėmė daug vėliau nei kituose Lietuvos miestuose. Pirmoji pagrindinė sinagoga buvo pastatyta miesto centre 1573 m., o 1593 m. dėl antižydiškų riaušių karalius Zigmantas III Vaza suteikė Vilniaus žydams steigiamąją privilegiją gyventi tam tikrose gatvėse bei užsiimti tam tikrais verslais „ypač kadangi (Vilniuje gyvenantys žydai) jau rasti mano atvykimo į šias valdas, Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, metu“.

Po kelių nesėkmingų bandymų Reformacija nuo XVI a. vidurio ilgam įsitvirtino kasdieniame miesto gyvenime. Nuolatiniai religinio kraštovaizdžio atributai buvo liuteronai ir kalvinistai. Liuteronų bažnyčia, įkurta 1555 m. Vokiečių gatvėje, kur ir pasiliko, buvo sudaryta daugiausia ne iš bajorų, o iš miesto valdančiojo elito narių (iki uždraudimo 1666 m.) bei profesionalių pirklių ir amatininkų, nuo labiau prestižinių (gydytojų, teisininkų bei auksakalių) iki purvinesnių verslų (odininkai).

Dvi jos tikinčiųjų bendruomenės – vokiškai kalbanti dauguma bei lenkiškai kalbanti mažuma – dalijosi tuo pačiu pastatu ir kartais buvo aptarnaujamos tų pačių dvikalbių dvasininkų. Kalvinistai nuo XVI a. septinto dešimtmečio melsdavosi privačiuose namuose, bet 1577 m. jie pradėjo statyti savo bažnyčios ansamblį kitoje gatvės pusėje priešais bernardinų Šv. Mykolo bažnyčią.

Gyveno škotų, skambėjo arabų kalba

Po 1639 m. antikalvinistinio sujudimo 1640 m. valdovo dekretu jie gražinami į savo senųjų kapinių vietą tiesiai už miesto sienos, čia jie ir pasiliko. Lietuvos Reformatų Bažnyčia daugiausia buvo sudaryta iš kilmingųjų, nors tarp jos narių pasitaikydavo ir miestiečių, ypač, aišku, tokioje miesto aplinkoje kaip Vilnius. Šičia bendruomenę sudarė lenkiškai kalbanti dauguma ir vokiškai kalbanti mažuma (glaudėsi ir būrelis škotų).

1596 m., po Brastos unijos, rusėnų Stačiatikių Bažnyčios hierarchų dauguma sutiko pripažinti Romos popiežiaus valdžią, suformuodami vadinamąją Unitų Bažnyčią. Vis dėlto dalis rusėnų bendruomenės ir žemesniosios dvasininkijos atmetė šį žingsnį ir, kaip patys manė, išliko tikraisiais stačiatikiais bei visų miesto ir valstybės teisių bei privilegijų, patvirtintų vadinamiesiems graikams, paveldėtojais.

Visos Vilniaus cerkvės iki 1595 m. priklausiusios stačiatikiams, galop atiteko unitams. 1598 m. stačiatikiai įkūrė naują bažnytinį centrą Šv. Dvasios cerkvėje, kitoje gatvės pusėje nuo dabar pagrindinio unitų ansamblio Šv. Trejybės cerkvėje.

1650 m. šioje nedidelio miesto ir jo priemiesčių aglomeracijoje gyveno lenkai, lietuviai, vokiečiai, rusėnai, žydai ir totoriai (be to, šiek tiek škotų, italų bei kitų atvykėlių); šie žmonės lankė pamaldas apytikriai dvidešimt trijose katalikų, devyniose unitų, vienoje stačiatikių, vienoje kalvinistų ir vienoje liuteronų šventovėje, vienoje sinagogoje bei vienoje mečetėje; jie kalbėjo lenkiškai, rusėniškai, vokiškai, jidiš, lietuviškai, šiek tiek totoriškai, o meldėsi ar rašė mokslinius veikalus dar ir lotynų, bažnytine slavų, hebrajų, aramėjų ir kartais arabų kalbomis.

Lenkų kalba buvo miesto lingua franca, ir visi krikščionys jautė (nors dauguma ignoravo) spaudimą ir viliones prisitaikyti prie tam tikrų lenkiškų bei Romos katalikų normų, nes tai buvo tiesus kelias į socialinį pripažinimą. 20 tūkstančių miesto gyventojų buvo kur kas mažiau nei senojoje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje Krokuvoje, nė nelyginant su Gdansku arba Šiaurės Vakarų Europos ir Šiaurės Italijos miestais. Ir vis dėlto penkios krikščioniškos konfesijos ir trys religijos apsigyveno ankštuose kvartaluose ir buvo priverstos surasti sugyvenimo mechanizmus.

Skirtinga tikyba - skirtinga teritorija

Sugyvenimo dramą gana aiškiai atspindi gyvenamosios vietos pasirinkimo įpročiai. Kas su kuo gyveno, kuriuose rajonuose, kokiu artumu konkrečiuose namuose? Nors galima apibrėžti rajonus, kuriuose namai priklausė bemaž vienos tikybos nariams, čia buvo daugybė išimčių, o būstų šiuose namuose nuomininkai (vadinamieji „kaimynai“), atrodo, buvo kilę iš įvairių tikybų. Netgi žydai, nors ir susitelkę keliose gatvėse miesto centre, anaiptol nebuvo uždaryti į getą; nemažai gyveno daug toliau, o daugybė namų suvedė įvairių konfesijų krikščionis ir žydus po vienu stogu.

„Romėnai“ (kitaip tariant vakarų apeigų krikščionys – Romos katalikai, liuteronai, kalvinistai) paprastai įsikurdavo į vakarus nuo valdovų kelio (kuris vedė per Rūdninkų vartus, Rūdninkų gatvę iki turgaus aikštės, tuomet iki Pilies gatvės ir pilies vartų į žemutinę pilį); „graikai“ (rytietiškų apeigų krikščionys) į rytus, senųjų maldos namų santalkos kaimynystėje. Buvo trys atpažįstamos liuteronų gyvenvietės: elitas (amatininkai, pirkliai bei magistrato nariai) – Pilies gatvėje, tik keli – Vokiečių gatvėje; vidurinysis sluoksnis, sudarytas iš smulkesniųjų pirklių ir amatininkų – Stiklių gatvėje ir aplink ją; o žemosios klasės, visų pirma „baltieji odadirbiai“, – Sereikiškių bei Antakalnio priemiesčiuose.

Kalvinistų elitas būrėsi Pilies gatvėje, priešais savo varžovus ir pusbrolius liuteronus. Labiausiai rusėniška, netgi stačiatikiška, XVII a. buvo Subačiaus gatvė, nors vis dar randama duomenų, jog kadaise čia būta tankesnės gyvenvietės, besidriekiančios link Aušros vartų, Arklių ir Rūdninkų gatvių rajonų į vakarus ir pietus, bei link Savičiaus ir Bokšto gatvių rajonų į šiaurę, įskaitant rytinę turgaus aikštės pusę.

Šiek tiek Romos katalikų buvo galima rasti daugumoje rajonų: aukštuomenės – turgaus aikštėje bei Arklių ir Rūdninkų gatvių rajonuose, mažiau pasiturinčių šeimų – Skapo ir Bernardinų gatvių zonose, Romos katalikų kapitulos jurisdikcijoje.

Kilmingieji – tuo laiku daugiausia Romos katalikai – buvo tankiausiai susispietę aplink Dominikonų ir Trakų gatvių ašį, dar keli svarbūs namai stovėjo Pilies gatvėje bei kelių atskirų atvejų būta kitur. Žydai buvo pradėję telktis miesto centre, nors atrodo, kad tikrasis jų populiacijos augimas prasidėjo XVII a. antroje pusėje. Totoriai ir toliau pasiliko daugiausia Lukiškių priemiestyje.

Privatumas nebuvo branginamas

Vis dėlto turbūt pati svarbiausia taisyklė čia buvo išimtis: buvo siekių didinti savo įtaką, tačiau nieko daugiau; kiekvienas palaikė kasdienius artimus ryšius su kitų grupių atstovais dar ir todėl, jog turėjo nuosavybės bei gyveno kaimynystėje. Be to, „kaimynai“ (patalpų nuomininkai konkrečiame name) galėjo priklausyti skirtingoms tikyboms.

Tuometiniuose namuose nebuvo branginamas privatumas. Inventoriai išduoda, jog pagrindinė gyvenamoji erdvė šeimai buvo kambarys (izba), kuris galėjo būti kažkaip sujungtas su prieangiu (sień), kamara (komora), galbūt netgi virtuve. Idant patektų „namo“, „kaimynai“ dažnai turėdavo pereiti per vienas kito kambarius. Geriausiu atveju galėdavo įžengti į savo privačią namų erdvę per medines galerijas, sutūpusias aplink vidinį kiemą kiekvieno aukšto, pradedant antruoju, lygmenyje.

Žemyn iš galerijų būdavo nusileidžiama išoriniais laiptais. Kaimynai, jomis einantys namo, turėjo nuolatos matyti, girdėti ir užuosti, kas dėjosi kitų erdvėse, kai praeidavo pro vidinio kiemo langus. Šiaip ar taip, miestas turėjo kažkaip suderinti du krikščioniškus kalendorius ir dar bent jau žydiško gyvenimo ritmą. Tik pamanykite: tuo pačiu Gavėnios ir Velykų metu didelė dalis miestiečių pasninkaudavo, o kita pusė švęsdavo (dažnai tame pačiame name, netgi toje pačioje šeimoje).

Atsižvelgiant į tokį tikybų ir religijų bendro gyvenimo tankumą, kokie buvo mechanizmai, leidę žmonėms susidoroti su skirtumais? Tolesniuose komentaruose aptarsiu keletą epizodų iš miesto gyvenimo ciklo: krikštynas ir krikšto tėvų pareigas, asistavimą ir vedybas, mirtį ir laidotuvių apeigas. Pabaigoje aptarsiu tolerancijos ir toleravimo problemas bei pamėginsiu nustatyti, kaip ankstyvųjų naujųjų amžių Vilnius atrodo tarp tuo laikmečiu Europoje egzistavusių požiūrių į religinės ir konfesinės įvairovės problemas mieste.

DAVID FRICK – istorikas, filologas, Berklio universiteto Kalifornijoje slavistikos profesorius. Svarbiausi lituanistikos darbai: Wilnianie: Žywoty śiedemnastowieczne (pareng., 2008), Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno (2013; recenziją žr. Knygų aidai, 2014, Nr. 1).

Skelbiamą tekstą, parengtą pagal VU Istorijos fakultete 2013 m. spalio 9 d. skaitytą paskaitą, iš anglų kalbos vertė Vilius Kubekas.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.