Griežtomis Tabako kontrolės įstatymo pataisoms, kuriomis tikimasi sumažinti rūkančiųjų skaičių. Ketinama rūkalius išguiti iš daugiabučių namų balkonų, terasų, galerijų, neleisti rūkyti pro daugiabučių langus ir lauke arčiau nei 5 metrus nuo namų ir vaikų žaidimo aikštelių.
Be to, siūloma uždrausti rūkyti transporto priemonių salonuose, jeigu juose yra vaikų.
Kova prieš rūkymą prasidėjo palyginti neseniai, tačiau tabako vartojimo istorija ilga ir spalvinga. Nuo ko prasidėjo tai, su kuo dabar kovoja politikai visame pasaulyje?
Indėnų kerštas už alkoholį?
Kadaise iš Centrinės Amerikos į Europą atkeliavęs tabakas buvo vadinamas vaistu, nekalta nusiraminimo priemone, protinę veiklą stimuliuojančia medžiaga, kuri ir luošą padarys sveiku, o nepagydomai sergančiam pridės daug gražių gyvenimo metų.
Kartais liūdnai juokaujama, kad tabakas yra Amerikos indėnų kerštas europiečiams už ugniniu vandeniu vadinamą stiprų alkoholį, tačiau iš tiesų jokio keršto nebuvo. Europos kolonizatoriai gana greitai savanoriškai perėmė indėnų rūkymo įprotį, pasirūpino masiniu tabako auginimu ir jo tiekimu į Europą, o iš ten naujoji pražūtinga mada paplito po visą pasaulį.
Pats žodis „tabakas“ kilęs iš Karibų jūros baseino indėnų kalbų ir reiškė rūkomą išdžiovintą, į vamzdelius susuktą kvapniojo, narkotinėmis savybėmis pasižyminčio augalo lapų tūtelę. Vėliau šį žodį perėmė ispanai, o dar vėliau jis tapo tarptautinis.
Tiesa, mokslo terminijoje tabakiniai augalai įvardijami žodžiu nicotiana – XVI a. prancūzų diplomato ir mokslininko Jacques'o Niko garbei, kuris valdė dideles tabako plantacijas ir savo metu išpopuliarino tabako uostymo madą Prancūzijos karaliaus dvare. Nereikia nė sakyti, kad iš J.Niko pavardės – ir žodis „nikotinas“.
Tu ką – manęs negerbi?
Įprasta manyti, kad sudžiovintų ir smilkstančių augalų rūkymas – senųjų Amerikos gyventojų išradimas, tačiau ši nuomonė kiek klaidinga. Iš tiesų iš Amerikos kilo būtent tabako rūkymas. Mokslininkai nustatė, kad kiti augalai buvo rūkomi tiek Senovės Egipte, tiek Indijoje, tiek Afrikoje.
Pirmieji su Centrinės Amerikos tabako kultūra susidūrė XV a. Kristupo Kolumbo ekspedicijos nariai, kuriems vietos indėnai pasiūlė džiovintų tabako lapų. Sakoma, kad Amerikoje apsilankiusiems aukso ir brangiųjų metalų ieškantiems ispanams tokia dovana nepaliko įspūdžio, tad buvo tiesiog išmesta už laivo borto.
Indėniškas rūkymo paprotys užjūrių atvykėliams pasirodė be galo keistas, nesuprantamas ir barbariškas – rūkyti džiovintą žolę buvo nei gardu, nei ypač smagu, tačiau atsisakymą patraukti siūlomo skanėsto indėnai vertino kaip didžiausią nepagarbą jų nuoširdumui. Taigi, sakralusis indėnų rūkymo ritualas europiečiams neturėjo jokios vertės ir vargu ar tuomet kas galėjo įtarti, kad po poros šimtų metų prekyba tabaku neš ne ką mažesnius turtus už prekyba auksu ir deimantais.
Tiesa, tarp ispanų jūreivių buvo ir pirmuoju rūkaliumi europiečių vadinamas Rodrigas de Cheresas. Jis ne tik pirmasis pradėjo traukti dūmą, bet ir pirmasis už tai nukentėjo. Nežinia, kas paskatino Kolumbo jūreivį rūkyti, tačiau šį įprotį jis parsivežė ir grįžęs į Ispaniją.
Matyt, dūmus pučiantis R.Cheresas gerokai stebino ir net gąsdino tėvynainius, o garsas apie jį sklido taip toli, kad į keistąjį rūkorių dėmesį atkreipė pati Šventoji Inkvizicija. Galiausiai Rodrigas buvo suimtas, apkaltintas neaiškiais šėtoniškais ritualais ir uždarytais į kalėjimą septyneriems metams. Gali būti, kad belangėje Cheresas būtų sėdėjęs ir iki pat savo gyvenimo pabaigos, tačiau tabakas sparčiai populiarėjo, tad buvusio Kolumbo bendražygio nusikaltimas vėliau pradėjo atrodyti ne toks jau bedieviškas.
Ameriką kolonizavo vis daugiau europiečių, iš kurių verslesni suprato, kad tabakas nėra paprastas augalas, prie egzotiškos rūkymo ceremonijos greitai priprantama, tad iš tabako galima neblogai pasipelnyti.
1531 m. dabartinei Dominikos Respublikai priklausančioje Santa Domingo saloje įkuriama pirmoji didelė tabako plantacija, o 1541 m. Kuboje organizuojama masinė sukamųjų cigarų gamybą. Netrukus tabakas pateko į Ispaniją ir Portugaliją, o iš ten – į Prancūziją, kurioje iš pradžių buvo auginamas kaip dekoratyvinis, o vėliau – kaip vaistinis augalas.
Demoniška malonumo prigimtis
Kartu su tabako importu vyko ir jo populiarinimo kampanija – iš pradžių aukštuomenėje, o po to ir žemesniuose visuomenės sluoksniuose. Minėtasis J.Niko tvirtino, kad tabakas yra vaistas, kurio naudojimas gali pagydyti daugybę ligų ar bent sumažinti skausmus. XVI amžiaus viduryje jis pristatė „stebuklingąją žolę“ Prancūzijos karalienei Kotrynai Mediči kaip geros nuotaikos, ilgo gyvenimo ir sveikatos garantą.
Apie tabaką buvo rašomos knygos, kuriuose rimtus laipsnius turintys mokslo vyrai kėlė į padanges užjūrių augalo dorybes. Tikriausiai šiais tvirtinimais nuoširdžiai tikėta, nes neigiamas tabako poveikis sveikatai tuomet nebuvo nei žinomas, nei tirtas, nei kaip nors fiksuojamas. Užtat narkotinės (raminamosios, atpalaiduojamosios) tabako savybės negalėjo būti nepastebėtos.
Bažnyčia ir toliau kovojo su tabaku, nors ne dėl neigiamo poveikio sveikatai, o dėl, pasak to meto teologų, demoniškos rūkymo ir tabako uostymo prigimties. 1624 metais popiežius Urbonas VIII išleido įsaką, pagal kurį kiekvienas tabako mėgėjas turėjo būti atskirtas nuo Bažnyčios. Anglijoje rūkaliai buvo prilyginami burtininkams ir raganiams. Kai kurių Europos kraštų valdžia numatė griežtas bausmes už rūkymą, tačiau tai galbūt tik pristabdė tabako plitimą, bet nesulaikė jo.
Taigi pamažu tabakas pradedamas ne tik eksportuoti iš Amerikos, bet ir masiškai auginti pačioje Europoje. Iš pat pradžių jis buvo brangi turtingųjų privilegija, tačiau vėliau kramtomasis, rūkomasis ir uostomasis tabakas pinga ir tampa prieinamu visiems visuomenės sluoksniams.
Kadaise pirmųjų Amerikos kolonistų ignoruotas augalas pradeda nešti pasakišką pelną jo augintojams ir tiekėjams, ir tas pelnas buvo toks didelis, kad kai Ispanijos karaliaus dvaras nutarė monopolizuoti prekybą Kubos cigarais, kolonijose tarp tabako augintojų ir prekeivių kilo rimtų neramumų. Ironiška, kad kita iš Amerikos atsivežta naujovė – bulvių auginimo kultūra – Europoje buvo sutikta labai priešiškai, o štai žalingasis tabakas per gana trumpą laiką pavergė milijonus.
Pirma bloga naujiena
1761 m. pirmą kartą neigiamą tabako poveikį sveikatai aprašė britų medikas Johnas Hillas. Tiesa, mokslininkas nagrinėjo ne rūkomojo, o uostomojo tabako žalą, tačiau tai buvo tik lašas jūroje, palyginti su visuotiniu vadinamosios stebuklingosios žolės produktų liaupsinimu.
Iš esmės greitą rūkymo populiarėjimą to meto visuomenėje galima paaiškinti dėl kelių priežasčių, iš kurių bene svarbiausia – didžiulė tabako produktų reklama ir beveik visiškas antireklamos nebuvimas. Dar XX a. pradžioje cigarečių ir cigarų gamintojai gana patraukliai pateikdavo savo prekę be mažiausios užuominos, kad jis kenksmingas.
Cigaretės vaizduotos kaip puiki dovana tėvui ir draugui, atpalaiduojamoji priemonė stilingai moteriai, tikram džentelmenui ir į tarnybą pašauktam kariui. Traukti kvapų dūmą buvo rekomenduojama esant slogai, gerklės peršėjimui ir kosuliui.
Prie rūkančiųjų skaičiaus didėjimo prisidėjo ir kai kurios valstybės, kurių valdžia bematant suprato, jog kontroliuojant tabako produktų tiekėjus ir imant tam tikrą mokestį nuo parduotos produkcijos kiekio galima neblogai papildyti valstybės iždą.
Tačiau kartu su Europą apėmusia rūkymo epidemija pradėjo ryškėti ir šiokie tokie prašviesėjimo ženklai. XIX ir XX a. sandūroje vis daugiau tabako poveikį tiriančių mokslininkų bei gydytojų iš esmės keičia savo nuomonę ir vis drąsiau skelbia, kad atpalaiduojamasis rūkymo poveikis tėra iliuzija, o nikotinas – mirtinas daugybę ligų sukeliantis ir gerokai gyvenimą trumpinantis nuodas. Tam pritaria ir vis daugiau valstybių vyriausybių.
Jos supranta, kad pelnas, gaunamas iš prekybos tabako produktais, niekaip nekompensuoja gyvųjų išteklių, tai yra piliečių darbingumo, sveikatos ir gyvybės praradimo. Vadinasi, šalis daugiau praranda, nei laimi.
XX a. pradžioje pirmoji į kovą su rūkymu pakilo nacistinė Vokietija. Nerūkantis ir „rasinės kokybės“ klausimais susirūpinęs Hitleris skyrė didžiulį finansavimą tabako rizikos tyrimo institutui Jėnos universitete, todėl būtent vokiečių mokslininkai pirmieji įrodė tiesiogines rūkymo sąsajas su plaučių vėžiu ir širdies ligomis.
Per visus nacių valdymo metus buvo uždrausta rūkyti gydymo įstaigose, kai kuriuose poilsio namuose, mokyklose, visuomeninio transporto priemonėse.
Kova – vis atkaklesnė
Rūkymo laikas ir vieta griežtai nustatyta kariams, policininkams, medicinos personalo darbuotojams. Jaunesnėms nei 25-erių ir vyresnėms nei 55 metų moterims, nėščiosioms tabako gaminių pardavimas buvo griežtai ribojamas.
Darbovietėse buvo dalijamos rūkymą smerkiančios brošiūros, kino teatruose rodomi filmukai apie rūkymo žalą. Yra žinoma, kad pats fiureris nuolat kritikavo rūkančius savo bendražygius, klausdavo, ar užkietėję rūkaliai – savo silpnybių vergai, turi moralinę teisę vadovauti didžiai vokiečių tautai?
Po Antrojo pasaulinio karo kovos su rūkymu kampanija iš lėto, bet nuolat stiprėjo šiapus ir anapus Atlanto, tačiau griežčiausi tabako reklamos ir kiti panašūs ribojimai buvo įvesti tik pačioje XX a. pabaigoje.
2005 m. pasirašyta Tarptautinės sveikatos apsaugos organizacijos kovos su tabaku konvencija, kuri griežtai reglamentuoja rūkalų reklamą, tabako gaminių ženklinimą, nelegalią prekybą tabako gaminiais ir kitus panašius klausimus. Konvencijoje dalyvauja 168 šalys, dar apie dešimt žada netrukus prie jos prisijungti. Pasaulinė nerūkymo diena pradėta minėti nuo 1987 metų.
