Nedaug jau gyvų tebėra visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojusių žmonių.
Iš kelių tūkstančių dalinio, kuriame Hinrichui-Boy Christiansenui teko tarnauti, karių, dabar, kaip sako jis, gyvas likęs pats vienas. Tad tikrai stebėtina, jog buvęs Vokietijos specialiųjų padalinių – „Brandenburgo“ divizijos – komandosas, jau sulaukęs garbingo devyniasdešimt metų amžiaus, neseniai lankėsi Klaipėdoje, kur I.Simonaitytės bibliotekoje įvyko jo knygos „Su šūksniu hurra – pirmyn!” pristatymas.
1941 m. H. B. Christiansenas, vos septyniolikos metų vaikinas, stojo tarnauti į kariuomenę ir pateko į dalinius, kodiniu pavadinimu „Brandenburgas”. Tai buvo elitinės Vokietijos specialiosios pajėgos, vykdžiusios įvairiausias operacijas visuose frontuose.
H.B.Christiansenas dalyvavo kovose Rytų fronte, Ukrainoje.
Nors pateko į amerikiečių nelaisvę, jis buvo perduotas sovietams ir daugelį metų kalėjo lageriuose. Kurį laiką jam teko nelaisvėje kamuotis drauge su garsiais vokiečių belaisviais: lakūnu asu E. Hartmanu, A. Hitlerio kamerdineriu H. Linge, fiurerio adjutantu O. Giunše ir kitais.
Su E. Hartmanu susidraugavęs lageryje, su juo bendravo ir po karo, grįžęs į Vokietiją. Beje, buvo metas, kai lageriuose kalėjo drauge su savo tėvu Julijumi Christiansenu, buvusiu Vilniaus abvero zonderkomandos štabo viršininku. Nežmoniškos kalinimo sąlygos palaužė tėvo sveikatą ir jis sovietų nelaisvėje mirė.
Atsiminimuose autorius paprastai ir labai nuoširdžiai, neretai net subtiliai pajuokaudamas pasakoja apie savo gyvenimo kelią nuo to meto, kai atvyko į Rytų frontą iki nelaisvės sovietų lageriuose pabaigos. Išlaisvintas jis buvo vienas iš pačių paskutinių į sovietų nagus pakliuvusių vokiečių karių. Mat su vienu draugu mėgino bėgti iš lagerio, bet po kurio laiko abu buvo sugauti, žiauriai sumušti ir nuteisti kalėti dar dvidešimt penkerius metus.
Lrytas.lt pateikia knygos „Su šūksniu hurra – pirmyn!” ištrauką.
Apie 7 valandą ryto pasiekėme pradines pozicijas. Turėjome įveikti keletą griovių, tad permirkome iki paskutinio siūlelio. Kartais tokią gilią griovą mėginome įveikti per ją permestais rąstais. Krintant šlapdribai, šie mūsų pagalbiniai tiltai labai greitai apledėdavo. Kai kurie iš mūsų, keturiomis ropodami į trokštamą krantą, persiversdami per galvą nuslysdavo į vandenį, tada tekdavo ne tik patiems ropštis lauk, bet dar žvejoti savo ginklus bei amuniciją.
Mūsų pirmas mėginimas pulti iš šios pelkės ir pasiekti aukščiau supiltą pylimą žlugo. Vėl teko trauktis į „drėgnai šaltą prabangą“. Iki to laiko pavyko gauti bent dvi pripučiamąsias valtis, todėl amuniciją ir pastiprinimus pristatyti tapo patogiau. Per antrąjį puolimą mums pagaliau pavyko užimti pylimo viršų su keliu į Zolkino vietovę, bet netrukus gavome įsakymą toliau pulti pylimu ir užimti kaimą, į kurį vedė tas kelias. Aš su būrio vadu atsidūriau puolimo smaigalyje.
Tolyn pasistūmėti nepavyko. Mus pasitiko tokia žudikiška gynybinė ugnis, kad teko nutraukti puolimą ir sukti atgal, nes neturėjome iš esmės jokios priedangos. Žuvusiųjų negalėjome paimti iš mūšio lauko, bet sužeistuosius mėginome kiek galėdami parsigabenti. Dviese su draugu, tuo pačiu, kuris prašė išsiųsti jo daiktus žmonai, paguldę ant palapinsiaustės, mėginome ištempti sunkiai sužeistąjį.
Kulkosvaidžio papliūpų kulkoms švilpiant mums aplink ausis, pusiau šliauždami pilvais, pusiau ropodami keturiomis, vilkome jį žeme. Mano draugas veidu į priešą tempė brezentą, o aš, atsukęs jam nugarą, iš kito galo stūmiau. Mums taip besiplūkiant, nutiko įvykis, kurio iki šios dienos negaliu pamiršti. Ketindamas stumti atsiklaupiau ir šiek tiek pasilenkiau, o tada kulkosvaidžio papliūpa perliejo vos už 20 cm klūpantį mano porininką įstrižai per viršutinę kūno dalį. Pasigirdo mirštančiojo šūksnis. Jo nuojauta, kad iš žygio negrįš, neklydo. Kaip man pavyko pargabenti tą vargšą sužeistą vaikiną, visiškai neatsimenu.
Teko susidoroti su dar viena problema. Susiklostė į farso komediją panaši situacija. Mano žieminių kelnių petnešos neatlaikė išbandymų ir nutrūko. Žieminės kelnės – labai praktiškas drabužis – dėvėjau ant normalių uniforminių kelnių ir jos puikiai saugojo šilumą. Norint judėti į priekį, šaudant priešui, beveik be jokios priedangos teko tas kelnes nusimauti. Mano karštligiškas pastangas nusitraukti šlaputėlį, sunkų drabužį besivartant nuo pilvo ant nugaros iš tolo matė keletas draugų. Šiuos judesius jie palaikė sunkaus sužeidimo ženklu ir jau buvo pakeliui man į pagalbą.
Tuo metu sutemo. Negalėjome likti ant pylimo. Priešo ugnis nepaliko mūsų ramybėje. Taigi – ir vėl į pelkę. Teko iškęsti sunkią naktį. Nenorėdamas iki aušros likusias valandas praleisti vandenyje, kiekvienas mėginome rasti bent kiek aukštėlesnę ir sausesnę vietą. Apie ištisinę poziciją nebuvo nė kalbos. Normaliai sutvarkytos sargybos taip pat neturėjome. Kiekviena atsitiktinai susibūrusi maža grupelė šiuos klausimus sprendė savaip. Vis tiek apie normalų miegą nebuvo ko nė svajoti.
Naktį pratūnojome taip: trise iškasėme duobę, ne per gilią, kad nepasiektume gruntinio vandens, pririnkę žabų išklojome jais mūsų guolio dugną, palindome po brezento gabalu ir susiglaudę mėginome vienas kitą sušildyti. Kažkaip ištvėrėme. Bet daugeliui nepavyko. Dėl nušalimų ir visiško išsekimo neišvengėme aukų. Kai po šios nesibaigiančios nakties pagaliau sulaukėme balzganos prieblandos, iš kuopos personalo tebuvo likęs vienas karininkas, vienas puskarininkis ir 23 kiti žmonės.
Kai pagaliau prašvito tiek, kad galėjome šį tą įžiūrėti, aš, kaip vienintelis vaikščiojantis ryšininkas, buvau pasiųstas į užnugarį ieškoti bataliono vadavietės ir, jei galima, paprašyti pastiprinimo. Radau bataliono vadą su štabo likučiais. Naktį jie praleido ne ką geriau nei mes. Blogi popieriai dėl tarnybai tinkamo personalo buvo ir kitose kuopose. Vadas su grupės likučiais išėjo į priešakines pozicijas, o man leido troboje, paverstoje šiokiu tokiu sužeistųjų surinkimo punktu, porą valandų apšilti.
Kai pagaliau kiek atsigavęs vėl pasiekiau priešakines linijas, ten buvo įvykę štai kas: smogiamasis būrys mėgino dar kartą patekti ant pylimo, bet buvo negailestingai iššaudytas. Kliuvo visiems, negrįžo nė vienas. Galėjome tikėtis, kad ties pylimu yra likę sužeistųjų, kuriuos reikėtų pargabenti. Ne visai paprasta užduotis, nes, norint pasiekti tą vietą, teko pereiti atvirą, ivano gerai apžvelgiamą plotą. Nelaimingai pasibaigęs šturmo grupės mėginimas puikiai iliustravo galimus tokio veiksmo padarinius.
Jaučiausi kiek labiau pailsėjęs už savo draugus, todėl žygiui tikau geriausiai. Drauge eiti prikalbinau dar du mūsų legionierius. Su jais visada gerai sutariau. Atsargiai slinkome priekin, prie nelaimingos vietos, kur turėjo gulėti vargšai vaikinai. Netrukus pamatėme bejėgius, pilkus gumulėlius, gulinčius pelkių vandenyje, o kai pasirodė, kad girdime tylią dejonę, nepaisėme nieko.
Ne kartą teko išgyventi akimirkas, kai nesvarstai, kas gali nutikti, tik darai tai, ką manai privaląs daryti. Kartais veikti skatina bukas įsiūtis. Nekreipdami dėmesio į tai, kad neturėjome priedangos, brisdami per vandenį pasiekėme nelaimingas aukas ir iš tiesų radome išgyvenusįjį.
Nuo šūvio į galvą jam buvo paralyžiuota kairioji kūno pusė. Paguldėme nelaimėlį ant brezento ir nusinešėme. Kodėl rusai nešaudė, man neaišku iki šiol. Gal jie taip pat sušalo, pasitraukė į šiltą patalpą ir pamanė, kad daugiau nebus tokių kvailių, dieną drįsiančių eiti ta atvira vietove.
Tuo metu, kai mes, t.y. aš su dviem draugais – beje, abu jie buvo gruzinai, – tempėme atgalios sužeistąjį, netoliese pasigirdo dar viena tyli dejonė. Pasiekę saugią zoną, pranešėme, ką girdėjome, tad priekin buvo pasiųstas vyresnysis jefreitorius su dviem kitais pagalbininkais. Jie taip pat rado ir parnešė sužeistąjį. Kiek žinau, pastangos buvo bevaisės. Abu mirė dar tą patį vakarą.
Vėlyvą popietę buvome pakeisti. Žygis atgal pareikalavo paskutinių jėgų likučių, kelią įveikti padėjo vien viltis pailsėti. Tik tas, kuris pats išgyveno panašias situacijas, gali įsivaizduoti gyvulišką palaimos jausmą, patiriamą šiltame kambaryje, prisivalgius šilto maisto rūkant cigaretę ir žinant, kad visą artimiausią naktį bus galima išmiegoti ant sauso šieno prisikimšto maišo.
Dėkingumo jausmas, kad esi dar gyvas, ateina vėliau. Kare, kaip ir kitose panašiose situacijose, kai nežinai, kiek tau dar liko gyventi, pojūčiai sustiprėja. Labiau jauti ne tik tokius paprastus gyvenimo malonumus, kaip valgyti, gerti, miegoti ir t.t., bet ir kilnesnius jausmus: meilę žmogui, meilę Tėvynei, draugystę arba pasitenkinimą, kai supranti, jog neapvylei kitų sunkiomis aplinkybėmis.
Gali būti, jog dėl to, kad tokie intensyvūs išgyvenimai vėliau, normaliame gyvenime, nesikartoja, karo atsiminimai visada grįžta su nepaprasta galia. O kai kurie iš mūsų taikiame gyvenime neranda sau vietos. Panašus jausmas visada kyla vėliau: susitinkant karo veteranams, kovų draugams, nors atvirai apie panašius jausmus nekalbama.
Hinrich-Boy Christiansen. „Su šūksniu hurra – pirmyn!”. Leidykla „Briedis“, Vilnius, 2014. Iš vokiečių kalbos vertė Gintautas Šironas.