Taip jau nutiko, kad man pirmas penkias ar šešias mokyklos klases teko pabaigti sovietinės epochos saulėlydyje, kai, nepaisant vadinamosios „perestroikos“ ir tam tikrų politinių pokyčių vėjų, pradinukams skirtų apysakų knygose vis dar figūravo paklusniausias vaikas, pavyzdingiausias mokinys ir pats geriausias žmogus pasaulyje Vladimiras Uljanovas, kuris vėliau tapo Leninu.
Asmenybės kultas – sudėtingas politinės ir visuomeninės psichologijos reiškinys, sena kaip pasaulis masinės psichozės forma. Iš esmės bet kurį ryškesnį asmenybės kultą gimdo, stiprina bei palaiko kelios priežastys. Pirmiausia tai pats kulto objektas. Nebūtinai itin intelektuali, tačiau neįtikėtinai stipri, valinga, charizmatiška, į tam tikrą despotizmą linkusi asmenybė.
Paprastai ši asmenybė nuoširdžiai tiki savo išskirtinumu, fanatiškai siekia užsibrėžto tikslo, tačiau jai gyvybiškai reikalingas aplinkinių įvertinimas ir dėmesys savo pačios asmeniui, kuriame ji atranda vertės patvirtinimą bei savivertės patenkinimą.
Antroji priežastis – pataikaujančio, dėl savo paties saugumo drebančio bei asmeninėmis privilegijomis suinteresuoto valdančiojo elito pastangos formuojant asmenybės kultą. Trečioji priežastis – sąmoningas ar pasąmoningas didelės visuomenės dalies troškimas matyti prieš save sektiną pavyzdį, „neklystantį idealą“, „tautos ir valstybės tėvą“, „vienintelė tėvynės gynėją“, „globėją“, „vidinės tvarkos ir stabilumo ramstį“.
Dažniausiai asmenybės kultas susiformuoja pačiam kulto objektui dar gyvam esant, nors tai ir nėra taisyklė. Istorija rodo, kad daugelio autoritarinių, o ypač - totalitarinių šalių lyderiai patys aktyviai dalyvaudavo kuriant asmeninį kultą ar bent jau netrukdydavo jam formuotis.
Nuolat glostomas ir liaupsinamas ego dažnai gimdė pasibaisėtinas didybės manijos formas bei stiprino lyderio įsitikinimą savo unikalumu, mesianizmu, ypatingomis viršžmogiškomis savybėmis. Egzaltuotos minios liaupsės didino „valdovo“ tikėjimą savimi, o minia savo ruožtu susiedavo savo pačios gyvenimą ir likimą su garbinamos asmenybės likimu.
Kartais asmenybės kulto formos buvo tokios iškreiptos, kad milijonai apraudodavo mirusį, tuos pačius milijonus daugelį metų terorizavusį tironą, tačiau minios akyse dievuko mirtis vistiek atrodė tarytum neišvengiama pasaulio pabaiga.
Valdovo sudievinimo tradicija
Ko gero, asmenybės kulto ištakų reikėtų ieškoti pačiose seniausiose visuomenėse, kuomet iškilesniam lyderiui ar karo vadui pradėtos priskirti išskirtinės, jį supančiai daugumai nebūdingos savybės. Nuo senų laikų daugelyje pasaulio kraštų žinoma ir valdovo sudievinimo tradicija, kurioje „natūrali teisė į valdžią“ tarytum nuleista iš aukščiau.
Senajame Egipte, Mesopotamijoje, Persijoje valdovas buvo laikomas išrinktuoju, pusdieviu ar netgi vienu iš dievų. Vėliau šią tradiciją perėmė ir vėlyvosios Romos imperatoriai. Dieviškųjų cezarių garbei buvo statomos statulos, obeliskai, arkos, kurios pasikeitus valdovams dažnai buvo nugriaunamos, tačiau senasis asmenybės kultas tučtuojau užleisdavo vietą naujam.
Vėlesnėse Vakarų Europos monarchijose, pagal „valdžios nuo Dievo“ principą, valdovo statusui buvo priskirta sakrali prasmė, nors dažniausiai ji buvo siejama ne tiek su konkrečiu asmeniu, kiek su iš kartos į kartą perduodamu monarcho titulu. Nepaisant to, viduramžių valdovų atvaizdai buvo kalami monetose, karalių vainikavimo ceremonijos buvo persmelktos religinės simbolikos, o už monarcho sveikatą bei gyvybę viešai melstasi didžiulėse katedrose.
Visgi labiausiai asmenybės kultas siejamas su XX a. pradžioje užgimusiais autoritariniais bei totalitariniais režimais, nors kai kuriuose pasaulio kraštuose jis puikiausiai gyvuoja ir mūsų dienomis.
Leninas, Lenino, Leninui
XX a. gyvenę marksistinės ideologijos pradininkai Karlas Marxas ir Fridrichas Engelsas smerkė bet kokias asmenybės kulto apraiškas, ką nekart minėjo savo raštuose. „Mes visuomet buvome prieš panašias demonstracijas. Juolab – jeigu tai lietė asmeniškai mus“ - rašė Engelsas.
Ironiška, tačiau būsimojo socialistinio lagerio šalyse šios „idėjos tėvų“ nuostatos buvo pamirštos, kadangi Marxas ir Engelsas patys tapo pomirtinio asmenybės kulto, prieš kurį taip protestavo, objektais.
Jų vardais bus pervadinti miestai ir gatvės, jų atvaizdai puikuosis ant pašto ženklų, apdovanojimų ir banknotų. Nujojoje sovietų religijoje Marxas ir Engelsas tapo pirmaisiais pranašais prieš pasirodant trečiajam - „didžiajam Leninui“, kurio kultas, norsi ir pradėjo užgimti jam dar gyvam esant, smarkiausiai suklestėjo po Iljičiaus mirties.
Aprašyti visas su Lenino vardu ir asmeniu susijusias sovietinio kulto apraiškas ganėtinai sudėtinga, kadangi jų buvo daugybė. Mauzoliejuje patalpintas „visuomet gyvo“ Lenino kūnas, antras pagal dydį Sovietų Sąjungos miestas Petrogradas pervadintas Leningradu, apie Uljanovą rašomos šlovinamos poemos, kuriamos be galo pagražintos apysakos, idealizuojamas jo vaidmuo istorijoje. Tikriausiai kiekviename sovietiniame miestelyje buvo galima atrasti Lenino vardo gatvę ir bent jau nedidelį paminklą.
Už bet kokią Vladimiro Lenino, o vėliau ir už Stalino, kritiką buvo negailestingai baudžiama. „Revoliucijos tėvo“ sprendimai laikyti laikyti neklystamais ir nediskutuotinais vien jau todėl, kad tai paties Lenino sprendimai. Vladimiro Uljanovo kultas laikėsi iki pat Sovietų Sąjungos griūties, o ir po jos nejudinama mumija toliau guli Raudonojoje aikštėje. Ryžtingų iniciatyvų jai palaidoti kol kas nesimato.
Kruvinojo diktatoriaus šlovinimas
Priešingai Lenino kultui, Stalino kultas patologiškiausiomis savo formomis išbujojo Josifui Džiugašviliui dar gyvam esant, tačiau prabėgus keletui metų po jo mirties buvo viešai pasmerktas ir senosiomis formomis daugiau neatgimė. Tiesa, pavienės Josifo Stalino garbintojų grupelės sutinkamos ir mūsų laikais, tačiau iki kadaise buvusio užmojo joms toloka.
Stalino kultas pradėjo formuotis pastarajam tapus sovietų valstybės galva. Toli gražu ne svarbiausia bolševikų revoliucijos figūra ir tik vienas iš daugelio Lenino bendražygių, nei iškalba, nei „revoliucijos filosofo“ savybėmis nepasižymintis Stalinas staiga pradedamas pristatyti kaip antrasis žmogus po Lenino, genialusis mąstytojas, mokytojas ir vienas pagrindinių revoliucijos variklių.
Augantis Stalino kultas tiksliai atkartojo visas Lenino kulto apraiškas ir netgi kažkuo jas pralenkė, kadangi visa šlovinamoji isterija ir visos liaupsės sklido ne mirusio, o dar gyvo valstybės lyderio adresu.
Po mirties balzamuotas „didžiojo Stalino“ kūnas atgulė Lenino palaikų pašonėje, tačiau naujiesiems SSSR vadovams Džiugašvilio nuopelnai neatrodė tokie didingi, tad iš mauzoliejaus Visarionovičius buvo pašalintas, puse lūpų prabilta ir apie stalininės epochos nusikaltimus.
Beje, tiek Lenino, tiek Stalino laidotuves lydėjo masinio gedulo psichozė, tad tikriausiai teisūs teigiantys, kad abu šie bolševikinių lyderių kultai veikiau primena raudonąją pseudoreliginę psichozę, o ne ateistinės valstybės realybę. Apie kitus sovietų lyderius taip pat formavosi savotiški mažesnio masto kultai, tačiau nei Lenino, nei Stalino garbinimui jie iš toli neprilygo.
Italų ir vokiečių indėlis
Fašistinėje Italijoje ir nacistinėje Vokietijoje asmenybės kultas taip pat buvo nukreiptas į tų šalių lyderius. Tiek Adolfą Hitlerį, tiek Benitą Musolinį gaubė mistinė antžmogių aureolė. To meto Italijoje buvo tvirtinama, kad ir koks būtų dučės sprendimas – jis visuomet teisus savaime, o Vokietijoje fiurerio garbinimas pasireikšdavo tokiomis visuotinėmis formomis, iš kurių bene žymiausia galima įvardinti „vardinį“ pasisveikinimą „Heil Hitler!“
Mokyklose buvo deklamuojami padėkos fiureriui eilėraštukai, Hitlerio portretų reprodukcijos buvo leidžiamos milijoniniais tiražais, masiškai gaminami dideli ir mažesni biustai, kariuomenė bei visos valdžios struktūros asmeniškai prisiekdavo „reicho fiureriui ir kancleriui Adolfui Hitleriui“. Totalitarizmo epochoje vokiečių ir italų visuomenėms buvo diegiamas įsitikinimas, kad jų lyderiai – tai pačios Apvaizdos siųstos išskirtinės asmenybės, o visos tautos likimas tampriai susijęs su tų asmenybių likimu.
Lietuvių tautos vadas
Ar egzistavo asmenybės kultas tarpukario Lietuvoje? Greičiau taip, nei ne, nors tuometinio Lietuvos vadovo kultas nebuvo toks visaapimantis ir toli gražu neprilygo panašioms apraiškoms totalitarinėse visuomenėse. Asmenybės kulto egzistavimą Lietuvoje įrodo tai, kad Antanui Smetonai dar gyvam esant su jo atvaizdu išleista ne viena serija pašto ženklų, prezidento profilis puikavosi ant sidabrinių lito monetų, Smetonos vardu pavadintas karo laivas, Kauno lituanistikos institutas.
Pirmasis ir paskutinis tarpukario Lietuvos prezidentas spaudoje nuolat tituluotas „tautos vadu“, jo garbei buvo rengiamos didelės visuomenės šventės. Pavyzdžiui, Ukmergėje Antaninių šventimas buvo susietas su tame krašte gimusio Antano Smetonos asmeniu. Beje, lietuviškasis prezidento kultas tuometėje autoritarinių režimų Europoje nebuvo jokia išimtis, kadangi panašios tendencijos buvo įžvelgiamos ir kitose Europos kraštuose.
Postas iki gyvos galvos
Bene ryškiausi mūsų laikų asmenybės kulto pavyzdžiai - Šiaurės Korėjos lyderių sudievinimas ir dabar jau nykstantis palyginti neseniai mirusio Turkmėnistano prezidento Nijazovo kultas.
Korėjietišką asmenybės kultą drąsiai galima pavadinti dinastiniu, kadangi prasidėjo jis Kim Ir Seno garbinimu, o po to nusileido ir ant jo palikuonių. Daugelio nuomone, pasauliniu mastu izoliuotos Šiaurės Korėjos „valdovų“ šlovinimas pranoksta visas įmanomas formas.
Nuo pat mažumės vaikams kalamos fantastiškiausios, mistikos ir pasakiškų elementų persmelktos lyderių biografijos, o valstybės saugomu objektu pripažįstamas kiekvienas krūmas, prie kurio neva kadaise ilsėjosi „didieji vadai“. Per Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro laidotuves paprastas korėjietis negalėjo tiesiog liūdėti. Jis privalėjo raudoti balsu ir rautis nuo galvos plaukus, kitaip rizikavo būti apkaltintas nepagarbos demonstravimu ir ilgiems metams patupdytas už grotų.
Ne mažiau odiozinis buvo ir „visų turkmėnų tėvo“ Saparmurato Nijazovo kultas. Turkmenistano prezidentu tapęs buvęs partinis sovietinės Turkmenijos funkcionierius per visus savo valdymo metus sukūrė tokį savo paties kultą, kad jo galėtų pavydėti netgi didžiausi politiniai savimylos.
Pirmiausia S.Nijazovas pasiskelbė esąs didysis visų turkmėnų tėvas, po to jis „išrinktas“ nekeičiamu prezidentu iki gyvos galvos, dar vėliau niekuomet kariuomenėje netarnavusiam Saparmuratui buvo suteiktas karo maršalo laipsnis, galiausiai turkmėnams pasakyta, kad jų prezidentas – didžiausia figūra pasaulio istorijoje.
Visame Turkmėnistane vienas po kito dygo „didžiojo turkmėnų tėvo“ paminklai, vedamas savo asmeninių užgaidų S.Nijazovas pakeitė mėnesių ir savaitės dienų pavadinimus, menkos literatūrinės vertės prezidento rašliavos buvo dėstomos aukštosiose mokyklose kaip atskira disciplina, o gimtadieniai tapo svarbiausia valstybės švente.
S.Nijazovo kultas pradėtas nuvainikuoti tik „nemirtingajam“ mirus 2006 metais.
