N.Chruščiovas ne tik plūdosi Maskvos avangardistų parodoje ir Jungtinių Tautų tribūnoje, grasindamas visus „pastatyti į vietą“. Tai buvo žmogus, su kuriuo Vakarai tam tikrais klausimais vis dėlto rasdavo bendrą kalbą.
Jis nebuvo toks kietas ir apsukrus derybininkas kaip Stalinas, buvo ne toks despotiškas, tačiau išsiskyrė prasčiokų būdu, audringu temperamentu, buvo atviras ir dažnai nesikuklino rinkdamasis žodžius. Pasižymėjo jis ir keistokais užmojais, tarp jų bene garsiausia buvo vadinamoji sąjunginė kukurūzų kampanija.
Teigiama, kad stebuklingų kukurūzų idėja N.Chruščiovą užkrėtė amerikiečių ūkininkas, didelis šios žemės ūkio šakos specialistas Roswellas Garstas. Tarp jo ir Nikitos 1955 m. užsimezgė tvirta draugystė.
Nors R.Garsto vizitus į SSSR amerikiečių specialiosios tarnybos vertino gana įtariai, sovietų šalyje JAV vadinamasis kukurūzų karalius noriai dalijosi sava patirtimi ir teigė, jog masinis kukurūzų auginimas gali išspręsti daugybę maistinių šalies problemų ir gerokai papildyti valstybės iždą.
Netrukus šalies žemės ūkio specialistų suvažiavime N.Chruščiovas pareiškė, kad per kelerius ateinančius metus Sovietų Sąjunga privalo pralenkti toli atitrūkusias JAV mėsos ir pieno produktais. Žinoma, kad gyvuliai augtų sveikesni ir stambesni, būtinas kokybiškas pašaras, o juo ir turėjo tapti maistingieji kukurūzai. Iš kukurūzų derliaus JAV iš tiesų turėjo nemažai ekonominės naudos.
Čia buvo gaminamas ne tik maistingasis pašaras gyvuliams, bet ir įvairūs maisto produktai žmonėms, be to, kukurūzų pertekliaus eksportas gerokai pildė „turtingųjų kapitalistų“ biudžetą. Taigi, užsitikrinęs šiokią tokią partijos paramą N.Chruščiovas uoliai ėmėsi šalies „kukurūzacijos“.
Pasakyta – padaryta!
Sovietų Sąjungoje auginamų kukurūzų plotai gerokai nusileido JAV kukurūzų plotams, tad iš pradžių nuspręsta juos padidinti net ne kelis, o keliasdešimt kartų. Pasakyta – padaryta! Sėjamų kukurūzų plotai išaugo, tačiau sėta bet kaip ir visur – neatsižvelgiant nei į klimatą, nei į kitas aplinkybes. Kukurūzais susirūpino visi: valstiečiai, į kaimo vietoves komandiruoti miestų darbininkai, komjaunuoliai, mokiniai.
Sąjunginį kukurūzų kvaitulį lydėjo didžiulė šios žemės ūkio kultūros populiarinimo kampanija. Šalies „kukurūzacija“ atsispindėjo milijoniniais tiražais leidžiamuose plakatuose, apie kukurūzus buvo kuriami eilėraščiai, dainos ir pionierių skanduotės. Atsirado netgi kukurūzų kultūrai skirti šviečiamojo pobūdžio žurnalai.
Tokiame įkarštyje kukurūzų sėjai buvo ruošiami ne tik nauji žemės plotai, bet sodinta ir ten, kur seniau auginti rugiai, miežiai, kitos grūdinės kultūros. Atrodytų, kad su tokiu milžinišku užmoju sovietai tikrai turėjo jei ne aplenkti, bent pasivyti JAV, tačiau vėliau išaiškėjo, jog iš visos šios iniciatyvos nieko neišėjo.
Skaudus smūgis planinei ekonomikai
Kukurūzų derlius buvo lyg ir neblogas Sovietų Sąjungos pietuose – Ukrainoje, Moldovoje, Pietų Rusijoje, tačiau kiek šiauriau šaltesniam klimatui nepritaikyta kultūra nedavė net trečdalio laukiamo derliaus. Vėsesniam klimatui atsparesnių kukurūzų rūšių sėklų nepakako, tad į dirvą ilgai negalvojant bertos pietinės. Kuo visa tai baigėsi – pasakoti nereikia.
Koją sovietiniams kukurūzų entuziastams pakišo ir technologijos. Pirmiausia daugelis šiauresnių šalies sričių kolūkiečių neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip ir kada tuos kukurūzus sodinti, kaip juos prižiūrėti. Be to, kukurūzai – gana lepus augalas.
Šiai kultūrai būtinos ypatingos trąšos, speciali žemės ūkio technika. Visa tai, įskaitant didžiulę asmeninę amerikiečių ūkininkų patirtį, JAV buvo, o Sovietų Sąjungoje – ne. Sakoma, kad „kukurūzacijos“ pamišimo metu SSSR apsilankęs vadinamasis kukurūzų karalius R.Garstas buvo šokiruotas sužinojęs, kad kolūkiečiai sėja kukurūzus be jokių trąšų.
Į kukurūzų kampaniją investuotos astronominės pinigų sumos ne tik neatsipirko, bet buvo tiesiog paleistos vėjais. Pelną teko pamiršti ir tylomis skaičiuoti nuostolius.
Nesėkmingas ir nemokšiškas kukurūzų eksperimentas duoninių kultūrų sąskaita skaudžiai kirto per ir taip ne pačią stipriausią SSSR ekonomiką. Pikti liežuviai N.Chruščiovo opozicijoje plakė, kad klastingi amerikiečiai su šnipu R.Garstu priešakyje tyčia pakišo sovietams ir jų nelemtam lyderiui neperspektyvų ir visiškai pragaištingą planą.
Geras sugėrovas – prastas vadovas
SSSR pradėjo katastrofiškai trūkti duonos. 1963 m. ji išvis tapo deficitu. Kai kuriose Rusijos srityse pirmą kartą nuo pokario buvo pradėtos naudoti duonos kortelės. Viskas baigėsi tuo, kad Sovietų Sąjunga buvo priversta pirktis grūdus užsienyje, o N.Chruščiovo inicijuota šalies „kukurūzacija“ buvo pripažinta visiškai žlugusia.
Netrukus valdžią prarado ir keistuolis Nikita. Be kitų nusižengimų jam buvo primintas ir „socialistinio žemės ūkio sugriovimas“.
Daugelis pažinojusių N.Chruščiovą ir susidūrusių su jo keistomis naujovėmis pripažįsta, kad jo ketinimai galbūt buvo ir neblogi, tačiau elementarių žinių stoka, impulsyvus lyderio temperamentas ir per didelis įsitikinimas savo teisumu daugelį ūkinių iniciatyvų pavertė niekinėmis.
„Jeigu jis nebūtų tokios didelės valstybės vadovas, kaip sugėrovas jis būtų nuostabiausias žmogus. Bet juk taip galima ir visą šalį sužlugdyti“, – taip komentuodamas kukurūzų kampaniją vėliau apie N.Chruščiovą atsiliepė vienas jo bendražygių.
