Kaip Leninas mokė Staliną važiuoti dviračiu

1913-ieji buvo ypatingi metai. Tai literatūros, dailės, muzikos pakilimo laikotarpis, kultūros aukso amžius.

J.Stalinas ir V.Leninas.<br>AOP nuotr.
J.Stalinas ir V.Leninas.<br>AOP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 23, 2014, 3:38 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 7:05 PM

Vienos gyventojos apsinuogina Gustavo Klimto ir Egono Schiele's dirbtuvėse, kitos apnuogina sielą dr. Sigmundui Freudui. Mažutė Coco Chanel skrybėlių krautuvėlė klesti Paryžiuje, o Prahoje kenčia Kafka. Stravinskis švenčia premjerą – „Šventąjį pavasarį“. Charlie Chaplinas pasirašo pirmąją sutartį. Mados namai „Prada“ Milane atidaro pirmą butiką. O 1911-aisiais iš Luvro pavogta „Mona Liza“ po dvejų metų randama Florencijoje.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, 1913-aisiais, rašo Florian Illies, vaikščiodami Vienoje, Šėnbruno parke, netikėtai susitikti ir kokį sykį pasisveikindami mandagiai kilstelėti skrybėlę galėjo Stalinas ir Hitleris, dar tebelaukiantys savo didžiosios progos. Jie niekados daugiau nebuvo taip arti vienas kito, kaip 1913-ųjų sausį abiejų pamėgtame parke. Hitleris ir Stalinas nesusitiko net 1939-aisiais, sudarydami pražūtingą „paktą“.

Ar kalbant apie 1913-uosius galima ignoruoti negandą, jau tykančią už kampo? Pirmasis pasaulinis karas vos po metų, tačiau Floriano Illieso knygoje „1913. Šimtmečio vasara“ – kvapą gniaužianti išskirtinio laikotarpio kultūrinio gyvenimo panorama. Tai priminimas, kokia gali būti turtinga Europos kultūra, kai vyrauja bendradarbiavimas, atvirumas ir tolerancija. Kartu tai priminimas, koks trapus gali būti šis būvis ir kaip turime stengtis, kad jį išsaugotume.

Lrytas.lt pateikia Floriano Illieso knygos „1913. Šimtmečio vasara“ ištrauką:

Sausis

Tą mėnesį vaikščiodami Šėnbruno rūmų parke susitinka Hitleris ir Stalinas, Thomas Mannas vos neišsiduoda, koks esąs, o Franzas Kafka vos neišsikrausto iš proto dėl meilės. Prie Sigmundo Freudo ant kušetės prisimeilina katė. Labai šalta, sniegas gurgžda po kojomis. Visiškai nuskurdusi ir įsimylėjusi Gottfriedą Benną Else Lasker-Schüler gauna nuo Franzo Marco atviruką su arkliais, o Gabrielę Münter išvadina „visišku nuliu“. Ernstas Ludwigas Kirchneris Potsdamo aikštėje piešia kokotes. Atliekama pirmoji mirties kilpa ore. Tačiau niekas negelbės. Oswaldas Spengleris jau rašo Vakarų saulėlydį.

Pirmoji 1913-ųjų metų akimirka. Tamsią naktį perskrodžia šūvis. Spragtelėjimas, pirštai ant gaiduko įsitempia, tada nuaidi antras duslus šūvis. Atskubėjusi policija šaulį iškart suima. Jis vardu Louisas Armstrongas.

Dvylikametis vogtu revolveriu Naujajame Orleane norėjo pasveikinti Naujuosius metus. Policija uždarė jį į kamerą ir jau ankstyvą sausio 1-osios rytą išsiuntė į juodaodžių benamių berniukų prieglaudą. Ten jis taip siautėja, kad pataisos namų direktorius Peteris Davisas, nebeišmanydamas, ko griebtis, ilgai negalvojęs įbruka berniukui į rankas trimitą (nors iš tiesų nori skelti antausį). Čia Louisas Armstrongas staiga nuščiūva, beveik švelniai paima instrumentą, jo pirštai, vos praėjusią naktį nervingai žaidę su revolverio gaiduku, vėl pajunta šaltą metalą, tačiau vietoj šūvio jis dar direktoriaus kambaryje iš trimito paleidžia pirmuosius šiltus, pašėlusius garsus.

***

„Ką tik nuaidėjo vidurnakčio šūvis. Rėkauja gatvėje ir ant tilto. Skamba varpai ir muša laikrodžiai.“ Iš Prahos praneša dr. Franzas Kafka, bendrovės, draudžiančios darbininkus nuo nelaimingų atsitikimų darbo vietoje, tarnautojas Bohemijos karalystėje. Jo publika sėdi tolimame Berlyne, Imanuelkirchštrasės 29 namo vidurinio aukšto bute, tai tik vienas žmogus, bet jis rašančiajam – visas pasaulis: Felice Bauer, dvidešimt penkerių, šiek tiek blondinė, šiek tiek prakauli, šiek tiek ilgšė, Carlo Lindströmo akcinės bendrovės stenografuotoja ir mašininkė.

Rugpjūtį, lietui pilant kaip iš kibiro, jiedu tespėjo susipažinti, ji buvo sušlapusi kojas, o jį baimė kurstė tučtuojau sprukti, kiek kojos neša. Bet nuo to laiko juodu naktimis, kai namiškiai miega, rašo vienas kitam didžiai temperuotus, užburiančius, keistus, nerimastingus laiškus. O popietėmis dažniausiai parašo dar po vieną. Kai sykį porą dienų iš Felicės nieko nebuvo girdėti, jis, prabudęs iš neramių sapnų, apimtas nevilties pradėjo rašyti Metamorfozę.

Buvo pasakojęs jai tą istoriją, prieš pat Kalėdas užbaigė (dabar istorija gulėjo jo sekretere, šildoma dviejų Felicės nuotraukų, kurias ji pati jam buvo atsiuntusi). Bet tai, kad jos tolimas mylimasis Franzas labai greitai pats gali virsti baisia mįsle, ji suprato tik iš šio naujamečio laiško.

Kažin, ar ji, lyg šiaip sau paklausė jis, trenktų jam stipriai skėčiu, jeigu jis tiesiog liktų gulėti lovoje, o jie būtų sutarę susitikti Frankfurte prie Maino ir po parodos eiti į teatrą; va kokiu klausimu pradeda Kafka – triguba tariamąja nuosaka.

O paskui, regis, visai nekaltai prisiekinėja ją mylįs, svajoja apie tai, kad Felicės ir jo rankos bus neišardomai sujungtos. Ir vėl dėsto toliau, ką pradėjęs: „Vis dėlto įmanoma, kad sykį šitaip sujungtą porą ves ant ešafoto.“ Išties viliojanti perspektyva laiške merginai. Dar nė nepasibučiuota, o vyriškis jau fantazuoja, kaip abudu lips ant ešafoto.

Regis, Kafka pats nusigando dėl to, kas jam prasiveržė: „Betgi kiek visko man ateina į galvą?“ – rašo jis. Paaiškinimas paprastas: „Tai dėl to, kad Naujieji metai – trylikti.“ Tad štai kaip prasideda 1913-ieji pasaulinėje literatūroje: smurto fantazija.

***

Skelbimas apie dingusius asmenis. Nerasta Leonardo „Mona Liza“. 1911-aisiais ji buvo pavogta iš Luvro, iki šiol pėdsakai vis dar neaptikti.

Paryžiaus policija kvočia Pablo Picasso, tačiau jis turi alibi ir paleidžiamas namo. Gedintys prancūzai Luvre deda gėlių puokštes prie plikos sienos.

***

Pirmomis sausio dienomis, kada tiksliai – nežinome, traukiniu iš Krokuvos į Šiaurės stotį Vienoje atvyksta truputį apšepęs trisdešimt ketverių metų rusas.

Lauke pūga. Jis šlubuoja. Plaukai šįmet dar netrinkti, lyg krūmynas po nosimi išsikeroję vešlūs ūsai negali paslėpti raupų randų veide. Jis avi rusų valstiečių batais, neša prigrūstą lagaminą, vos atvykęs išsyk sėda į tramvajų, nuvešiantį jį į Hycingą. Jo pase įrašyta „Stavros Papadopoulos“, tai turėtų būti lyg ir graikiškai, lyg ir gruziniškai, o kadangi atrodė toks apšepęs ir buvo taip šalta, tuo patikėjo visi pasieniečiai.

Krokuvoje, kitoje tremtyje, kelionės išvakarėse jis paskutinį sykį įveikė Leniną šachmatais, septintą kartą iš eilės. Šachmatais žaidė kur kas geriau, nei važiavo dviračiu. Leninas beviltiškai stengėsi jį išmokyti. Revoliucionieriai turi būti greiti, kalė jam į galvą. Tačiau vyriškis, – iš tiesų vardu Josifas Visarionovičius Džugašvilis, o dabar pasivadinęs Stavros Papadopoulos – dviračiu važiuoti taip ir neišmoko.

Prieš pat Kalėdas jis smarkiai griuvo ant apledėjusio Krokuvos gatvių grindinio. Koja tebebuvo žaizdota, nikstelėjo kelį, dar tik porą dienų apskritai galėjo priminti. „Šaunusis tu mano gruzine, – šypsodamasis kreipėsi Leninas į jį, atšlubavusį pasiimti padirbto paso kelionei į Vieną. – Na, tai ką – gero kelio, drauge.“

Sienas kirto netrukdomas, traukinyje su įkarščiu dirbo prie rankraščių ir knygų, kurias persėsdamas paskubomis sukišo į lagaminą.

O dabar, atvykęs į Vieną, galėjo apsieiti be maskuojančios gruziniškos pavardės. Nuo 1913-ųjų sausio jis prisistatydavo: aš esu Stalinas, Josifas Stalinas. Išlipęs iš tramvajaus dešinėje pamatė Šėnbruno rūmus, ryškias šviesas blankioje žiemos pilkumoje, o už jų parką. Eiti į Šėnbruno rūmų gatvės 30 namą, taip buvo parašyta lapelyje, kurį jam buvo įdavęs Leninas. Ir dar: „Skambinti Trojanovskiams.“ Tad nutrepsėjęs sniegą nuo batų ir išsišnypštęs į nosinę nelabai tvirtai spaudžia skambučio mygtuką. Duris atidariusiai tarnaitei pasako sutartą slaptažodį.

***

Vienoje, Berggasės 19 name, į Sigmundo Freudo darbo kabinetą, kur draugija kaip tik susirinkusi išklausyti trečiadienio pranešimo, įsmunka katė. Tai jau antra netikėta viešnia per trumpą laiką: rudens pabaigoje prie vyrų ratelio jau prisijungė Lou Andreas Salomé, iš pradžių piktai nužvelgta, o dabar beveik nuolankiai garbinama. Lou Andreas Salomé ant savo keliaraiščo jau buvo susivėrusi ilgą virtinę nukautų didžių protingų vyrų skalpų: su Nietzsche ji buvo prie vienos klausyklos Šv. Petro katedroje, su Rilke vienoje lovoje, o Rusijoje lankėsi pas Tolstojų, Frankas Wedekindas savo pjesę „Lulu“, o Richardas Straussas savo operą „Salomėja“, manoma, pavadino jos garbei.

Dabar prieš ją neatsilaikė Freudas, bent jau intelektualiai – šią žiemą viešniai netgi buvo leista gyventi tame aukšte, kur jis dirbo, ji diskutavo su šeimininku apie naujausią jo knygą „Totemas ir tabu“, kurią jis kaip tik rašė, ir klausėsi jo skundų dėl C. G. Jungo ir atskalūnų psichologų iš Ciuricho. Tačiau Lou Andreas Salomé, ne vienos knygos apie protą ir erotiką autorei, jau penkiasdešimt dvejų metų, svarbiausia buvo tai, kad pats meistras moko ją psichoanalizės – paskui, kovo mėnesį, ji atidarys savo kabinetą Getingene.

Taigi, ji sėdi iškilmingame trečiadienio ratelyje, greta jos mokslingi kolegos, dešinėje – jau anuomet legendinė kušetė, o visur aplinkui – skulptūrėlės, ieškodamas paguodos dėl dabarties jas rinko be senienų gyventi negalintis Freudas. O dabar, Lou žengiant pro duris, į šį garbųjį ratą prasmuko katė.

Iš pradžių Freudas pyktelėjo, bet pamatęs, kaip smalsiai ji apžiūrinėja graikiškas vazas ir romėniškas skulptūrėles, sujaudintas liepė atnešti pieno. Bet Lou Andreas Salomé pasakoja: „O katė nekreipė jokio dėmesio į vis didesnę jo meilę ir susižavėjimą, žaliomis įkypomis akimis šaltai žvelgė į jį lyg į kokį daiktą. Tačiau jei jis, tegu tik akimirką, pageidavo iš jos daugiau nei vien tik egoistinio narciziško murkimo, turėjo nuleisti koją nuo patogaus šezlongo ir išradingai, hipnotizuojamai judinti bato nosį, kad patrauktų jos dėmesį.“

Vėlesnėmis savaitėmis katę įsileisdavo į sambūrį, o kai ši sirguliavo, leido su kompresais gulėti ant Freudo kušetės. Pasirodo, ji pasidavė terapijai.

***

Dabar pirmiausia pasirodo Thomas Mannas. Ankstyvą sausio 3-iosios rytą Mannas sėda į traukinį Miunchene. Perskaitęs keletą laikraščių ir laiškų žvelgia į apsnigtas Tiuringijos Miško kalvas, paskui, vis užsnūsdamas perkaitintoje kupė, nerimauja dėl savo Katios, kuri ir vėl išvažiavo į kalnų kurortą.

Kai vasarą lankė ją Davose, gydytojo priimamajame jam staiga atėjo ilgesnio apsakymo idėja, bet dabar ji atrodo beprasmė, toji istorija sanatorijoje pernelyg atitolusi nuo pasaulio. Na taip, dabar juk pirmiausia po poros savaičių pasirodys jo „Mirtis Venecijoje“. Sėdėdamas traukinyje Thomas Mannas nerimauja dėl savo garderobo, pikta, kad per ilgas keliones traukiniu drabužiuose visad įsispaudžia raukšlės, paskui viešbutyje reikės prašyti, kad paltą darsyk išlygintų.

Jis atsistoja, atitraukia kupė duris ir nusprendžia kiek pažingsniuoti pirmyn atgal. Vaikštinėja tokiu tvirtu žingsniu, kad kiti keleiviai vis pamano, jog ateina konduktorius. Už lango pro šalį skrieja Dornburgo pilys, Bad Kiosenas, Zalės vynuogynai, šlaitais lyg zebro dryžiai kyla storai apsnigtos vynuogienojų eilės. Tiesą sakant, miela akiai, bet Thomas Mannas jaučia, kad artėjant prie Berlyno jį vis labiau ima baimė.

Išlipęs iš traukinio, išsyk liepia jį vežti į viešbutį „Unter den Linden“, o prie registratūros apsižvalgo, ar kiti svečiai, besibūriuojantys tolėliau prie liftų, jį atpažino. Tada, apsigyvenęs savo kambaryje – tame pačiame kaip visad, kruopščiai persirengia ir dar spėja pasišukuoti ūsus.

***

Grunevalde, pačiuose miesto vakaruose, Alfredas Kerras savo vilos, Hiomano gatvės 6 namo, drabužinėje tuo metu rišasi peteliškę ir nusiteikęs kautis raito į viršų ūsų galiukus.

Aštuntą valandą vakaro turi prasidėti jų dvikova. Ketvirtis po septynių abu sėda į bričkas. Važiuoja į kamerinę „Deutsches Theater“ salę, atsiduria ten tuo pat metu. Ir vienas kitą ignoruoja. Šalta, tad abu skuba vidun. Kadaise Banzine, paplūdimyje prie Baltijos jūros – tegu tai lieka tarp mūsų – jis, Alfredas Kerras, didžiausias Vokietijos teatro kritikas ir tuščiagarbis pasipūtėlis, merginosi turtingai žydaitei katės akimis – Katiai Pringsheim. Tačiau ji atstūmė jį, išdidų nežabotų minčių vroclavietį, ir metėsi į šito manieringo hanzeato Thomo Manno glėbį. Tiesą sakant, net galvoj netelpa. Bet gal šįvakar pavyks anam atsilyginti.

Thomas Mannas sėdasi pirmoje eilėje ir stengiasi spinduliuoti oria ramybe. Šį vakarą jo „Fiorencos“* premjera *Originalo pavadinimas Fiorenza. (Čia ir toliau pastabos vertėjos.) Berlyne – pagal knygą, kurią rašė pamilęs Katią. Vis dėlto nujaučia, kad šis vakaras gali blogai baigtis, tas kūrinys jau seniai buvo jo galvos skausmas. Nereikėjo iš jo daryti dramos, jei norėjau užkirsti dramai kelią, galvoja jis. „Mėginau daug ką išgelbėti, bet nemanau, kad manęs klausomasi“, – rašė jis Maximilianui Hardenui (Maximilian Hardn - tikroji pavardė Felix Ernst Witkowski, pasirašinėjo pseudonimu Apostata, – įtakingas vokiečių publicistas ir kritikas) prieš išeidamas iš Mauerkircherštrasės 13 namo Miunchene.

Jam labai nepatiko žengti į akivaizdžią nelaimę. Thomui Mannui taip elgtis nedera. Bet tai, ką pamatė per repeticiją gruodį, nieko gero nežadėjo. Pjesę, kuri turėtų prikelti gyvenimui Florencijos renesansą, žiūri kankindamasis, ji vis neįtraukia, žiūrovui veikiau darbas nei pasigėrėjimas. Vienu metu Mannas leidžia sau vogčiomis dirstelėti per kairįjį petį. Ten, trečioje eilėje, pamato Alfredą Kerrą, jo pieštukas laksto bloknotu.

Žiūrovų salė skendi visiškoje tamsoje, ir vis dėlto jam atrodo, kad įžvelgia Kerro šypseną. Šypseną sadisto, kuris džiaugiasi, kad šis pastatymas bus puikiausia priemonė pakankinti. O pagavęs neramų Thomo Manno žvilgsnį Kerras pajunta, kaip nugara perbėga dar malonesni šiurpuliukai. Jis mėgaujasi tuo, kad Thomas Mannas ir nelaimingoji jo „Fiorenca“ dabar jo rankose.

Mat žino: kai labai stipriai ją suspaus ir paskui paleis, toji be gyvybės žnektelės ant žemės. Čia nusileidžia uždanga, ir kyla draugiški plojimai, tokie draugiški, kad režisierius per šį vienintelį išties pavykusį inscenizacijos epizodą sugeba dukart pakviesti Thomą Manną į sceną. Daugybėje laiškų, parašytų per ateinančias savaites, šis niekada nepamirš paminėti: dukart! Tad oriai mėgina nusilenkti – dukart! – atrodydamas veikiau nerangiai. Trečioje eilėje sėdintis Alfredas Kerras neploja. Naktį grįžęs į savo vilą Grunevalde Kerras, liepęs atnešti arbatos, pradeda rašyti. Iškilmingai sėdasi prie rašomosios mašinėlės ir pirmiausiai popieriuje atsiranda romėniškas vienetas.

Kerras numeruoja pastraipas, tarsi jos būtų raštų rinkinio tomai. Iš pradžių pasigalanda durklą: „Autorius yra delikati, skystoka sieliūkštė, kurios šaknys tykiai tveria sėdimojoje.“ O tada jau kaip reikiant užsimoja: dama Fiorenca tikriausiai turėtų būti laikoma Florencijos simboliu, bet yra visiškai bekraujė, visa pjesė sukurpta bibliotekose, negyva, sausa, be energijos, kičas, niekam nereikalinga. Jis taip ir parašė.

Baigęs dešimtuoju numeriu pažymėtą pastraipą patenkintas ištraukia iš mašinėlės popieriaus lapą. Sunaikintas. Kitą rytą, kai Thomas Mannas lipa į Miuncheno traukinį, Kerras liepia nunešti tekstą į laikraščio Der Tag (vok. - Diena) redakciją. Recenzija išeina sausio penktąją.

Skaitydamas ją Thomas Mannas sugniūžta. Kerras rašo, kad jis esąs „nevyriškas“, – tai Manną užgaus labiausiai. Gal tai Kerro užuomina į Thomo Manno slepiamą homoseksualumą, o gal Mannas tik suprato tai kaip užuominą – bene dabar svarbu. Tik Krausas taip tiksliai, kaip ir Kerras, numatė, kur jo žodžiai paliks gilias žaizdas. Šiaip ar taip, Thomas Mannas pasijunta labai įžeistas – „iki kraujo“, kaip pats rašo. Po šios kritikos jis neatsigaus visą 1913-ųjų pavasarį, nebus nė vieno laiško, kuriame apie tai neužsimintų, nė vienos dienos be pykčio tam žmogėnui, tam Kerrui.

Hugo von Hofmannsthaliui Mannas rašo: „Aš daugmaž žinojau, kas įvyks, bet tai pranoko visus lūkesčius. Nuodingas maivymasis, net ir ničnieko nenutuokiąs žmogus jame gali įžvelgti asmenišką troškimą pribaigti!“

Kerras taip parašė tik todėl, kad negavo manęs, mielasis mano Tomi, guosdama sakys iš kurorto grįžusi Katia ir motiniškai perbrauks jam per sklastymą.

***

Stalinas Vienoje išbus keturias savaites. Daugiau jis niekada taip ilgai nebus išvykęs iš Rusijos, kita ilga jo kelionė po trisdešimties metų ves į Teheraną, tuomet jo pokalbio partneriai bus Churchillis ir Rouseveltas (pirmasis 1913-aisiais buvo Anglijos karinio jūrų laivyno ministras, antrasis, senatorius, Vašingtone kovojo su Amerikos miškų kirtimu).

Stalinas retai išeina iš slaptos buveinės Šėnbruno 30 name pas Trojanovskius, jis rašo ir rašo straipsnį „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“ – Lenino pavedimu.

Retsykiais ankstyvą popietę pramankština kojas šalia esančiame šaltame tvarkingame Šėnbruno rūmų parke, nuklotame sausio sniego. Trumpas sujudimas kyla tik kartą per dieną, kai imperatorius Pranciškus Juozapas iš rūmų karieta važiuoja į Hofburgą valdyti valstybės. Pranciškus Juozapas valdo net – sunku patikėti – šešiasdešimt penkerius metus, nuo 1848-ųjų. Su mylimos Sisi mirtimi jis taip ir neapsiprato, virš rašomojo stalo tebekabo jos portretas visu ūgiu.

Gunktelėjęs senasis monarchas paėjėja keletą žingsnių iki tamsiai žalios karietos, jo kvėpavimas palieka debesėlį šaltame ore, livrėjuotas tarnas uždaro dureles, ir žirgai risčia pasileidžia per sniegą. Vėl tyla.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.