1914-ųjų leipos 30-osios 18 val. Nikolaujaus II įsakymas pradėti mobilizaciją telegrafu buvo išsiųstas visai didžiulei
imperijai, kurios sienos prieš karą tęsėsi giliai Vidurio
Europoje. Miestuose ir kaimuose buvo išklijuoti raudoni plakatai su
kreipimusi į Rusijos patriotus.
Monarchui įsakius imtis ginklų, gatvėse vyko džiaugsmingos
palaikymo demonstracijos, o nacionalistinis įkarštis tebebuvo
didelis dviem dienomis vėliau, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II
atsakė paskelbdamas karą savo pusbroliui Rusijoje.
„Vienintelis caras, turintis vokiškų šaknų, yra nusistatęs
prieš karą“, – tuo metu savo dienoraštyje rašė liberalių
pažiūrų žurnalistas Michailas Lemkė.
Ankstesnes keturias dienas abu valdovai, vadinę vienas kitą
Viliu ir Nikiu, keitėsi telegramomis, mėgindami paskutinę minutę
išsaugoti taiką, nors jų kariuomenių vadai jau ruošėsi
mūšiams.
Liepos 29-ąją, kitą dieną po to, kai Austrijos-Vengrijos
imperija paskelbė karą Serbijai, Rusijos slaviškajai
sąjungininkei, Nikolajus II pasiuntė pirmąją telegramą, kurioje
užtikrino, kad labai gerbia savo pusbrolį vokietį, ir ragino jį
sustabdyti Vienos rengiamą karo žygį.
„Numatau, kad labai greitai būsiu įveiktas man daromo spaudimo
ir būsiu privertas imtis kraštutinių priemonių, kurios ves į
karą“, – perspėjo jis.
Vilhelmas ragino savo pusbrolį carą nesikišti į Europoje
bręstantį konfliktą jų „nuoširdžios ir meilios draugystės“
vardan.
Tačiau Nikolajus pripažino nebegalintis sustabdyti Rusijos
žengimo į karą, nors buvo perspėtas, kad mobilizacija paskatins
Vokietijos kariuomenės lyderius paskelbti karą.
Caro pusbrolis kaizeris buvo ne vienintelis, perspėjęs Nikolajų
apie gresiančias skerdynes.
Įtakingas caro šeimos patarėjas Grigorijus Rasputinas taip pat
ragino nesivelti į konfliktą, „kuris lems pražūtį mums
visiems.“
Tačiau caro civilinių ir karinių patarėjų spaudimas buvo per
stiprus, ir monarchas galiausiai nusileido jų valiai, pasirašydamas
mobilizacijos įsakymą liepos 29-ąją, jį atšaukdamas ir vėl
patvirtindamas liepos 30-ąją.
Rugpjūčio 1-osios vakarą Vilis paskelbė karą
Nikiui – tuomet prasidėjo siaubas, kurį nujautė abu
galantiškieji pusbroliai.
„Pusę septynių išėjome į pamaldas. Kai grįžome, buvom
informuoti, kad Vokietija mums paskelbė karą“, – Nikolajus II tą
dieną rašė savo dienoraštyje.
Kitą dieną caras laimino savo armijas Sankt Peterburge, kurio
vokiškai skambantis pavadinimas buvo greitai pakeistas į
Petrogradą, o įtūžusi minia nusiaubė Vokietijos ambasadą mieste,
kuriame nuo seno gyveno gausi vokiečių bendruomenė.
Visą dieną gaudė varpai, o daugybė žmonių plūdo į cerkves
melstis už Rusijos karių sėkmę.
„Karas prieš Vokietiją populiarus kariuomenės, valstybės
tarnyboje, inteligentijoje ir tarp iškiliausių pramonininkų“, -
tuometis karo ministras Vladimiras Suchomlinovas rašė savo
memuaruose.
Praėjus dar trejiems metams Pirmasis pasaulinis karas atvėrė
kelią Rusijos revoliucijai, sugriovė tris šimtmečius valdžiusią
Romanovų dinastiją ir pareikalavo 2 mln. rusų gyvybių.
Kovodama kartu su kitomis Antantės narėmis – Prancūzija ir
Didžiąja Britanija – prieš Centrinių valstybių sąjungą,
vadovaujamą Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, Rusija pasiuntė savo
karinę galią į šio konflikto rytinį kovos veiksmų teatrą.
Tačiau po pragaištingo pralaimėjimo Rytų Prūsijoje 1914 metų
rugpjūčio pabaigoje caro armija pradėjo chaotišką atsitraukimą
į rytus.
Tuo metu, kai šalyje smarkiai stigo maisto, karinė nesėkmė
padarė nusilpusią valstybę pažeidžiamą bolševikams,
vadovaujamiems Vladimiro Lenino.
Kai Petrograde kilę duonos maištai 1917-ųjų kovą tapo
nevaldomi, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o po
bolševikų revoliucijos kitais metais buvo sušaudytas su visa savo
šeima.
Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai, kurie pasirašė Brest-
Litovsko taikos sutartį 1918 metų kovą, buvo linkę nustumti į
užmarštį karą, kurį pralaimėjusi šalis neteko savo vakarinių
teritorijų ir trečdalio gyventojų.