„Deja, bet ne į visus klausimus galėsiu atsakyti, nors labai stengsiuosi. Ne veltui ši ekskursija vadinasi „Požeminio Vilniaus paslaptys“. Patys įsitikinsite perėję šį maršrutą – klausimų vis dar yra daugiau, nei atsakymų“, – tokiais štai žodžiais pradedama viena iš plataus asortimento ekskursijų, siūlančių pasivaikščioti po Vilniaus požemius. Tokie žodžiai pasirenkami tikrai ne atsitiktinai.
Kelionė po Vilniaus požemius apima keletą istorinių Vilniaus paveldo objektų. Tačiau žmones domina ne patys rūsiai, kuriuose visus metus išsilaiko pastovi temperatūra ir lengvas drėgmės kvapas. Turistus traukia paslaptys, mistinės istorijos ir klausimai, į kuriuos sunku rasti atsakymus. Po istorinių fragmentų, įžangų ir keleto archeologinių eksponatų, žmonės prieina prie vienos iš svarbiausių Vilniaus Katedros požemių paslapčių.
Kam reikalingas butaforinis sarkofagas viduryje Vilniaus Katedros požemių? Stiklinis gaubtas, kad niekas negalėtų prisiliesti – tik dar labiau sužadina slopinamą norą priglusti pirštais prie ornamentų ir, žinoma, sužadina smalsumą. Už gaubto mūrinė siena, kurioje paliktas mažas langelis į dar vieną pagarbos vertą požemių slėpinį – kriptą, kurioje beveik prieš 100 metų rasti Lietuvos valdovų ir jų žmonų kapai. Tuo laiku atsitiktinai aptikti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei abiejų Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Langas į kriptą tarsi užuomina į laukiančią istoriją.
Matomiausioje vietoje stovintis sarkofagas – tai Vytauto Didžiojo kapas. Tiesa, simbolinis, nes iki šiol dar niekas neišsiaiškino, kurioje Katedros požemių vietoje ilsisi valdovo kūnas. Jau beveik prieš 100 metų, minint 500 – asias Vytauto Didžiojo mirties metines, norėta jo palaikus perkelti į šį naują sarkofagą ir kapą pažymėti paminkliniu antkapiu. Deja, puošnus karstas iki šiol stovi tuščias.
Istorija iki tos nelemtingos dienos, kai dingo Vytauto Didžiojo palaikai – žinoma ir patvirtinta. Lietuvos didysis kunigaikštis, taip niekada ir netapęs tikru karaliumi, mirė nepraėjus nei dviem mėnesiams nuo tos dienos, kai turėjo būti karūnuotas. Garbingo amžiaus valdovas išėjo į Anapilį 1430 m. spalio 27 dieną Trakų pusiasalio pilyje.
Prieš mirtį Vytautas Didysis išreiškė norą būti palaidotas Vilniaus Katedros požemiuose, šalia savo pirmos žmonos Onos, kuri mirė ir buvo palaidota šiuose požemiuose 12 metų anksčiau nei jos sutuoktinis. Istoriniais duomenimis patvirtinta, jog kunigaikščio valia buvo išpildyta, tačiau jo kūnas nerastas iki šios dienos.
Gidė Matilda efektingai prislopintu balsu pasakoja toliau, kad šioje vietoje istorikai spėlioja ir egzistuoja netgi trys skirtingos versijos, kur galėjo dingti vieno iš svarbiausių lietuvybės simbolio palaikai.
Pirmoji versija, jog kūnas buvo prarastas dar XVII a. viduryje. Prie Vilniaus artinosi Maskvos kariuomenė, maskolių okupacija buvo gąsdinantis ir tamsus periodas visai tautai. Tuometinis Vyskupas Tiškevičius, užsidaręs požemiuose su savo patikėtiniu mūrininku, stengėsi paslėpti nuo priešų, kuo daugiau didikų palaikų. Kai kurie kūnai netgi buvo išvežti, kaip Švento Kazimiero – tiesiai į Karaliaučių. Ir čia staiga pasakojimas nutrūksta. Gidė, lyg kalbėdamasi su savimi, klausia, ar palaikai buvo paslėpti giliai požemiuose, ar buvo išvežti ir paslėpti...
Pagal antrąją versiją, Vytauto Didžiojo palaikai galėjo būti palaidoti kriptoje, atrastoje 1931 m., kartu su Aleksandru Jogailaičiu ir Žygimanto Augusto žmonomis. Spėjama, kad kunigaikščio kaulai buvę sumaišyti su labiausiai suyrusiais Aleksandro palaikais, o lenkai, tuo metu valdę Vilnių, bijojo pranešti Lietuvai, kad rastas vienas iš svarbiausių istorinių laisvės simbolių. Tai štai, kam už sarkofago paliktas langelis.
Paskutinysis spėjimas, kad Vytauto palaikai vis dar yra tarp tų 350-ies ne identifikuotų palaikų, kurie saugomi požemiuose, turistams neprieinamoje vietoje. „Akylai saugomi mažuose karsteliuose, kad ateities kartos, kurių mokslas galbūt bus pakankamai pažengęs, galėtų identifikuoti velionių tapatybes“, – šnabždesiui prilygstančiu balsu pasakoja Matilda. Gidė lyg tarp kitko priduria, kad tuo atveju, jei būtų rastas mūsų taip niekada ir nekarūnuotas karalius, jo tapatybę būtų galima nustatyti pagal DNR tyrimą. Tokią galimybę suteikia išlikę dviejų Vytauto Didžiojo artimųjų kapai – Krokuvoje palaidoto Jogailos ir Maskvoje amžinajam poilsiui prigulusios jo dukros Sofijos.
Tuo tarpu simbolinį, viltį palaikantį sarkofagą, minint 500 metų Vytauto mirties metines, Čekijoje, Prahoje, užsakė Donatas Malinauskas – vienas iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Nebuvo jokios kitos priežasties – tiesiog visi labai tikėjosi ir norėjo, kad Vytauto palaikai butų greitai atrasti. Ekskursijos vedlė palinki, kad 2030-aisiais metais, kai bus minimos 600-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės, mes stovėtume jau ne prie simbolinio, o tikro savo valdovo kapo.
Net mažieji požemių lankytojai tyliai klausosi, ore pakimba neatskleistos istorinės paslapties šydas. Šiuolaikinės technologijos ir mokslo laimėjimai negali atskleisti 600 metų istorijos užmaskuotos paslapties. Pasakojimas priverčia lankytojus pasijusti pasakojimo dalimi, kadangi likusieji atsakymai žadami tik ateities kartoms. Tos dienos ir mes galime nesulaukti. Maitinami atsakymais ir pažadais, kad vieną dieną gaus juos visus, ekskursijos dalyviai tyliai seka gidei įkandin. Nors akimis matomų eksponatų nedaug, tačiau pasakojamos paslaptys, kurių nerasi istorijos vadovėlyje, sukuria vaizdingiausius istorinius paveikslus. Praeities ir ateities istorija.
Aplankome iš viso keturis, ekskursijoje numatytus Vilniaus požemius. Kiekviename iš jų išgirstame bent vieną atsakymą ir vieną pažadą. Gintaro Galerijoje – tai Juodkrantės lobio atsakymai ir mįslės, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje – tai pergalės prieš susvetimėjimą ir okupaciją atsakymai, o Žydų kultūros ir informacijos centre – tai žydų malinos paslaptis ir atsakymai, kurių galbūt nesinori išgirsti.
Istorija palydima keleto tiksliai žinomų atsakymų ir keliolikos prielaidų ir spėliojimų – tokia tai Vilniaus požemių lankymo programa. Tačiau, anot ekskursijos rengėjų, turistų grupės čia susirenka kiekvieną šeštadienį, jau ne pirmus metus. Susidomėjimas nemažėja.
Žvalgomajai ekskursijai pasirinkta kelionių organizatoriaus „Kiveda“ siūloma programa „Požeminio Vilniaus paslaptys“. Dauguma panašaus pobūdžio smalsuolių žygių rengiami savaitgaliais 11 val. Jie pradedami daugiausia paslapčių su savimi nusinešusiais Vilniaus Katedros požemiais.
***
Ekskursijas į Vilniaus požemius rengia:
Kelionių organizatorius „Kiveda“, maršrutas „Požeminio Vilniaus paslaptys“.
Pramogų agentūra UAB „Vaiduokliai“, ekskursija „Vilniaus požemių istorijos“.
Vilniaus Turizmo ir informacijos centras, ekskursija „Vilniaus požemiai“.
Kelionių organizatoriaus „Ellgė“ ekskursija „Vilniaus požemiai – po kojomis slypinti paslaptis“.
Kelionių organizatorius UAB „Kelionių laikas“, maršrutas „Ekskursija Vilniaus požemiai“.
Vyraujančios kainos – 15-35 Lt ir papildomas mokestis už mokamus objektus.
