Oršos mūšis vyko 1514 m. rugsėjo 8 dieną ir buvo reikšmingiausias dešimties metų kare (1512–1522 m.) tarp Maskvos valstybės ir Lietuvos. Šis mūšis atskleidė LDK karinį potencialą, išryškino karinio bendradarbiavimo su Lenkijos karalyste perspektyvas. Oršos mūšis buvo reikšmingas ir karo meno istorijai: jame pirmą kartą dalyvavo ir įvairios kariuomenės rūšys – kavalerija, pėstininkai ir artilerija, sudariusios sąlygas LDK pergalei pasiekti.
LDK kariuomenės pergalė prie Oršos sulaukė ir didelio tarptautinio rezonanso. Ši LDK pergalė sužlugdė Maskvos pastangas sudaryti prieš Lenkijos karalystę ir LDK nukreiptą sąjungą su Habsburgais. Pergalė buvo puiki proga karinės šlovės spindesy nuskambėti Lietuvos vardui.
„Tautos laisvė yra pamatinė vertybė ir negali būti jokių kompromisų ar nuolaidų, kai kalbama apie nepriklausomybės gynimą. Nuo Karaliaus Mindaugo valstybės iki Sausio 13-osios Lietuvai teko išbandymai, nuolat reikalaujantys aukų. Oršos pergalė parodė, kad anaiptol ne karių skaičius, o ryžtas ginti Tėvynę ir profesionalumas yra lemiamas veiksnys, duodant reikiamą atkirtį bet kokiam agresoriui,“ – sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Minint šią vieną didžiausių LDK kariuomenės pergalių ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje 2014-ieji Lietuvoje paskelbti Oršos mūšio 500-ųjų metų minėjimo metais. Šiam įvykiui paminėti suplanuota įvairių renginių, išleista jubiliejinė moneta, pašto ženklas, parengtos parodos.
Pagrindinis šios sukakties minėjimo renginys įvyks rugsėjo 26 dieną Vilniuje. Jo metu bus surengta iškilminga triumfo eisena, kuri nusidrieks Vilniaus Senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės, vėliau Valdovų rūmų kieme vyks batalinės muzikos ir šviesos instaliacija.
Apie Oršos mūšį
1514 m. rugsėjo 8 d. įvykęs Oršos mūšis amžininkų ilgai buvo vadinamas Didžiuoju. Maskvos kunigaikštis tuo metu buvo sudaręs sąjungą su Šventosios Romos imperatoriumi Maksimilijonu I. Pastarasis siekė sudaryti plačią koaliciją, nukreiptą prieš tuomet buvusių dinastinės galios viršūnėje Jogailaičių valdas. Karo veiksmuose iki 1514 m. Lietuvos kariuomenei pavykdavo laimėti atvirus susidūrimus ir atmušti rusus nuo Smolensko, kurį užimti buvo strateginis Maskvos karo kampanijų tikslas. 1514 m. balandžio mėnesį Maskvos valdovo Vasilijaus III Ivanovičiaus surengto „trečiojo žygio“ metu, liepos 30 d. rusai užėmė Smolenską. Nesėkmę ginant miestą nulėmė ilga apsiaustis, apšaudymai artilerija, apgaulinga ir efektyvi gerai informuoto perbėgėlio iš LDK Mykolo Glinskio propaganda, jo agentūros veikla ir kurstymas pasiduoti (ypač nukreiptas į stačiatikiškąją miesto dalį). Lietuvos kariuomenės pagalba vėlavo ir miesto valdžiai nesugebėjus suvaldyti situacijos miesto viduje, susvyravo pasiryžimas gintis. Užėmusi Smolenską Maskvos kariuomenė ėmė skverbtis į gilesnes LDK sritis. Mūšis ties Orša buvo Žygimanto Senojo sutelktos, bet pavėlavusios Smolenskui suteikti pagalbą Lietuvos kariuomenės atsakomųjų veiksmų padarinys. Lietuvai laimėjus Oršos mūšį aktyvūs kovos veiksmai nurimo, nes Maskva ilgai neatsigavo po pralaimėjimo. Patirti nuostoliai kurį laiką neleido jai puldinėti LDK žemių. Sėkmingi Maskvos karo veiksmai buvo sustabdyti, bet nebuvo neutralizuoti ilgesnėje perspektyvoje. Po mūšio galutinai įsigalėjo nuomonė, kad rusai atvirame lauke negali atsispirti lietuviams. Propagandos kampanija po mūšio leido Žygimantui spręsti tarptautinius klausimus. Kai kurie žymesni belaisviai buvo išsiuntinėti į Europos valdovų dvarus demonstruojant lietuvių ginklo pergalę ir maskvėnų egzotiką. Lenkija ir Lietuva buvo vaizduojamos kaip Europos forpostas prieš „schizmatikus“ maskvėnus. Suardžius Maskvos ir imperatoriaus Maksimilijono I sąjungą, nukreiptą prieš Žygimantą Senąjį, buvo suartėta su Habsburgais. To suartėjimo ryškiausia manifestacija buvo 1515 m. suvažiavimas Vienoje. Nors Habsburgai dinastinėje kovoje su Jogailaičiais dėl įtakos Čekijoje ir Vengrijoje turėjo neabejotinai daugiau naudos, bet nustojo remti amžinus Lietuvos ir Lenkijos priešus – Vokiečių ordiną ir Maskvą. Parengta pagal leidinį „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“
